Nors visiems aišku, kad Eldoradas – tik legenda, tačiau daugelis dar naiviai tikisi jį surasti. Jei ne pietų Amerikoje, tai bent jau savame žemyne. Tik jokiu būdu aukso kalnų nebus tėvynėje.
Gintaro rūmais tikinčių atsiranda mažiau. Pasitaikius pirmai galimybei šviesos greičiu skriejama kur nors. Kur? Nelabai kam rūpi. Svarbiausia, kad tai būtų užsienis. Nepaisant to, kad svetimam krašte, sako, pranašu nebūsi. Bet niekur nedingsi, Lietuvoj taigi krizė.
Žinoma, yra ir kita šio medalio pusė. Geroji. Užsienyje galima įgyti daug patirties, išmokti prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų (tiek psichologiškai, tiek fiziškai), išmokti naują kalbą, sutikti įdomių žmonių, aplankyti įspūdingas vietas ir sužinoti daug daugiau, nei rašo knygos (žinoma, kai tikslas nėra vien pinigai).
Tik, gaila, nematerialių užmojų pasitaiko vis rečiau. Pinigų siekimas tampa ne tik vienišių, laimės ieškotojų, tikslu. Vis dažniau nukenčia šeimos. Norint užtikrinti šeimyninę gerovę, vaikų ateitį ar tiesiog pagerinti materialinę padėtį vienas iš tėvų (ar netgi abu) išvažiuoja ne tik laimės paieškoti, o žūtbūt ją rasti. Kartais pamirštama, kad bet kuri lazda turi du galus. Parsivežti (arba siunčiami) pinigai ne visada užgydo žaizdas, kurios yra padaromos vaikams. Net ir, rodos, nedidelis randelis gali negrįžtamai pakenkti. Na, bet sakoma, kad sunkumai žmones tik stiprina.
Vienintelė nauda – pinigai, bet man gerai
Arijus iš Anykščių tik su mama ir seserimi gyvena nuo trečios klasės. Jo tėtis iš pradžių pasirinko Ispaniją. Po nesėkmingos kelionės grįžo namo, tačiau vėl paviliotas užsienio išvažiavo Anglijon. Tenai taip pat nepasisekė. Nesėkmės šiose šalyse neišgąsdino, todėl po laimės paieškų Jungtinėje Karalystėje laimės žiburys nušvito Skandinavijoje. Norvegijoje gyvena iki šiol. Penkiolikmetis nemato kitų teigiamų dalykų, išskyrus pinigus. Nors tai vienintelis pliusas, Arijus yra patenkintas ir nemano, kad tai, jog tėtis gyvena užsienyje, – blogai.
„Retus susitikimus su tėčiu ir to pasekmes: ilgesį bei liūdesį, šiais technikos laikais nugalėti nesunku. Su tėčiu matausi beveik kiekvieną vakarą. Na, žinoma, per Skype,“– džiaugėsi Arijus. Vaikinas ir pats jau keletą vasarų vieši Norvegijoje. Jis didžiuojasi, kad ir pačiam teko paragauti darbininko duonos ir užsidirbti savų pinigų. „Jeigu ne tėtis, dirbantis tenai, tuomet nebūčiau žinojęs, kaip sunku dirbti braškių vagoje ar ką reiškia paplušėti fabrike“, – pasakojo anykštėnas.
Be to, vieną vasarą jis praleido tiesiog gulėdamas prie Atlanto vandenyno, nes tėčio namai – tik už dviejų kilometrų nuo ten. Paklaustas, ar pats važiuotų į užsienį, Arijus pasakė, kad tikrai ne, ir kad šiuo atžvilgiu yra užkietėjęs patriotas. Anot jo, čia draugai, giminės. Be to, vaikinui atrodo baisoka adaptuotis svetimoje šalyje.
Liko spraga
Kristiną ir jos brolį mama paliko močiutei, kai jai buvo 14, o broliui – 12 metų. Pačiu paauglystės maištavimo laikotarpiu. Iškeliavo į Vokietiją ir ten gyvena iki šiol. Mama gavo galimybę kurti gražesnį ir patogesnį gyvenimą, pažino naują kultūrą, išmoko naują kalbą. „Aš pati jau nuo keturiolikos metų pajutau daugiau laisvės, savarankiškumo nei bendraamžiai bei dalinę nepriklausomybę“, – prisiminė Kristina. Mergina, aišku, džiaugiasi, kad turi galimybę praleisti atostogas užsienyje. Pasak jos, užsienyje dirbantys tėvai taip pat pagerina ir finansinę padėtį vaikų, kurie lieka namuose.
Kaip bebūtų, dvidešimtmetė dar ir dabar jaučia pėdsaką, kurį paliko mamos iškeliavimas. „Gal tai tėviškos globos trūkumas, pavyzdžio stoka. Be to, sunkiausia būti suprastai vyresnės kartos prižiūrėtojo. Kuo didesnis kartų skirtumas, tuo sunkiau susikalbėti“, – pati savo kailiu patyrė mergina. Kristina taip pat jautė neužtikrintumą dėl ateities planų. „Nežinia: grįš į Lietuvą mama ar negrįš“, – niekada nežinojo mergina.
Anot Kristinos, išvažiavus mamai gyvenimas pasikeičia, o grįžimo atveju vėl reikėtų kažką keisti. Sunku susitaikyti ir suprasti, kad mamai ištekėjus jau tarsi nebesi viena, ta pati šeima. O dar sunkiau močiutei, kuri lieka su dviem paaugliais, vienu sunkiausių jų gyvenimo periodu.
„Pati norėčiau į užsienį nebent trumpam, bet gyventi tenai? Ne. Tai jau principo reikalas,“– užtikrintai kalbėjo Kristina.
Psichologė: neigiamų dalykų žymiai daugiau
Psichologė, paklausta, ar šitose situacijose galima įžiūrėti pliusų, atsakė: „Jeigu tėvai iškeliauja ne ilgam laikui, tuomet teigiamų dalykų yra tikrai nemažai.“ Anot specialistės, pirmiausia vaikas įgauna daug daugiau savarankiškumo, nei kiti jo bendraamžiai. Kad ir paliekamas su seneliais, vaikas turi prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Kartais atlikti tas pareigas, kurias darydavo tėtis ar mama. Tokie vaikai dažnai būna brandesni. Be to, tėvai, kuriems rūpi vien darbas, neranda laiko savo vaikams arba randa jo labai mažai. Tėvai kitaip susidėsto prioritetus, todėl net ir labai mylimas vaikas retkarčiais lieka neišklausytas. Seneliai, šiuo atveju, nėra tokie apkrauti kasdienybe. Jie gali daug daugiau laiko skirti bendravimui su vaiku. O ypač paaugliui pagrindinis poreikis ir yra bendravimas.
Deja, jei neigiamus ir teigiamus aspektus sudėtume ant svarstyklių, pastarieji gerokai šokteltų į viršų. Vistik minusų yra daugiau. Jau nepaisant to, kad išardomas šeimos modelis, sutrinka šeimos pusiausvyra, dar yra ir perskirstomi vaidmenys. Močiutė negali gyventi vien močiutės gyvenimo. Turi prisiimti dar ir mamos rolę. Vaikui taip pat sunku susigaudyti. Čia močiutė, čia jau mama.
Anot psichologės, dar labai svarbu žinoti, kad vaikui, paliktam tėvų, atsiranda baimės jausmas. Tas baimės jausmas jį lydi kartais ir visą gyvenimą. Mergina ateityje gali bijoti, kad ją paliks vaikinas, o vaikinas – kad neteks merginos. Gali būti sunku ir atsiduoti tikriems jausmams, nes jaudinamasi, kad ir vėl netektų nusivilti žmogumi.
Be išsivysčiusio baimės jausmo sutrinka ir prieraišumas. Būna, kad bijoma ilgų draugysčių. O kai kurie atvirkščiai. Tiesiog įsikimba į kitą žmogų ir jo nepaleidžia. Net jei tai ir nėra meilė.
Žinoma, psichologė pasakoja, kad kuo vyresnis žmogus, tuo jam lengviau prisitaikyti. Bet jei yra paliekamas vaikas, kuriam nėra šešių mėnesių – pasekmės negrįžtamos. Be prieraišumo sutrikimo, sutrinka ir visa tolesnė asmenybės raida.
Keista, bet užsienyje gyvenančių tėvų vaikai į svajonių šalis nesiveržia. Vadinasi, ir savoje šalyje gali būti gerai. O ir laimę kai kurie randa net nesikarstydami po pinigų medžius. Kaip bebūtų – šeima yra vienetas. O kai šeimos narius skiria tūkstančiai kilometrų, kai vaikai tėvus mato tik per didžiąsias šventes – vienetas pradeda irti. Tuomet atsiranda spragos auklėjime, bendravime, artumo jausmas ima pasimiršti. Na, žinoma, kai kuriuos atstumas tik išbando ir dar labiau sustiprina. Tiesiog reikia laiku sustoti. Juk pinigais gali užkamšyti skyles sienoje, bet ne sieloje.
Gabrielė Kartanaitė
