Baimė ir nerimas yra natūralios emocijos, patiriamos įvairiais gyvenimo momentais. Nerimas pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą, padeda surasti iškilusios problemos sprendimą, tačiau kartais jis būna toks intensyvus, kad tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu ir trikdo vaiko vystymąsi.
„Kai kurie vaikai yra užsidarę ir baikštūs nuo pat ankstyvos vaikystės. Patys mažiausi paprastai bijo konkrečių dalykų, pavyzdžiui, fotoaparato, daktaro su baltu chalatu. Vėliau jų baimės įgauna abstraktesnį ar net egzistencinį pobūdį – bijoma tamsos, mirties, tėvų senatvės. Mokyklinio amžiaus vaikai bijo išsiskirti iš bendraamžių, nepateisinti tėvų lūkesčių ar būti pajuokos objektu“, - vaikų baimes skirtingame amžiuje aptarė Plungės konsultacinės klinikos direktorė, vaikų neurologė Vanda Bučienė.
Kuomet vaikui tampa sunku elgtis natūraliai, laisvai kalbėti, megzti pažintis ar išsakyti savo nuomonę, gali sutrikti jo asmenybės vystymasis. Dėl nuolatinio streso silpsta jo nervų sistema, vaikas greitai pavargsta, skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, miego sutrikimais, suprastėjusia atimintimi ir dėmesio koncentracija, prarastu apetitu.
„Vaikų nerimo sutrikimams gydyti sėkmingai taikoma kognityvinė elgesio terapija, relaksacinės ir reabilitacinės procedūros, kartais reikalingi ir raminančio poveikio medikamentai. Kognityvinės elgesio terapijos metu būtina pakeisti vaiko santykį su aplinka, nes paprastai nerimą kelia ne pats įvykis, o tai, kaip vaikas jį interpretuoja“, - gydymo galimybes aiškino gydytoja.
Pasak jos, didelę įtaką vaikų nerimui įveikti turi ir tėvų dėmesys – kuo anksčiau jie pastebės vaikų nerimo sutrikimus, tuo lengviau juos bus galima įveikti. Tėvai turi stengtis, kad šeimos gyvenimas būtų nuoseklus ir paremtas kasdieninės tvarkos bei pareigų įvedimu.
„Būtina laikytis dienos režimo, vengti didelio nuovargio ir alkio. Prieš miegą su vaiku užsiimkite ramia veikla, pavyzdžiui, kartu skaitykite knygas, pasikalbėkite. Tai padės palaipsniui nusiraminti po dienos įspūdžių“, - patarė vaikų neurologė.
Vaikas turi išmokti atpažinti ir suvokti savo jausmus, nevengti jų rodyti. V. Bučienės teigimu, paprastai tai vaikui yra sudėtinga, ypač, jeigu apie savijautą jo klausiama tiesiogiai. Todėl tėvai turi klausytis ne tik žodžiu išreiškiamų emocijų, bet ir atidžiai stebėti atžalos kūno kalbą, elgesį.
„Padėkite jiems įvardindami jų jausmus, pavyzdžiui, sakydami: „Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“. Tokiu būdu padėsite vaikui save suprasti ir savo ramia reakcija palengvinsite jo nerimą“, - paaiškino vaikų neurologė.
Tėvams negalima juoktis iš vaiko baimių ar gėdinti jį – baimės niekur nedings, tačiau vaikas nustos jomis dalintis. Vaikas turi būti nuolat drąsinamas bei skatinamas jo savarankiškas elgesys.
„Kartais sunku vaiką įtikinti nebijoti. Tokiu atveju užduotį reikėtų suskaidyti į mažesnius žingsnelius, pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į parduotuvę, iš pradžių užtenka trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų, paskui – nueiti iki artimiausio namo ir parduotuvės. Skatinkite ir apdovanokite vaikus už įveiktas baimes, papasakokite, kaip patys įveikėte savo vaikystės baimes“, - patarimus dalijo gydytoja V. Bučienė.
Vaikas turi išmokti atsipalaiduoti – ypač gerai nerimą šalina fiziniai žaidimai. Jų metu atsipalaiduoja endorfinai – „laimės hormonai“, tiesiogiai mažinantys organizmo patiriamą stresą.
Almutė Blaževičiūtė
