Pasibaigus mokslams ne visi jaunuoliai planavo atostogas leisti dykaduoniaudami. Tačiau ekonominė situacija jau keletą metų pasisukusi nugara į juos, o ne į darbdavius. Tad ar dar reikia kam nors dirbančio jaunimo?
Pačių jaunuolių požiūris šiuo klausimu skiriasi. Tėvų nuomonės taip pat nevienodos: kas džiaugiasi, kad vaikas nekiurkso prie kompiuterio ar nesišlaisto gatvėmis, o kas piktinasi, kad iš sezoninio darbo esą daugiau rūpesčių nei naudos – vaikams nebelieka laiko pasidžiaugti ir taip neilgai trunkančiomis atostogomis, tiesiog pailsėti. Pasitaiko ir burnojančiųjų: esą geltonsnapiai tik užima darbo vietas.
Ieškančiųjų netrūksta
Tačiau tokios kalbos ar draugų pasakojimai apie darbdavius išnaudotojus jaunų žmonių nė kiek neatbaido. Jų negąsdina net ir tai, kad sunkiai gautas darbas bus laikinas, greičiausiai nekvalifikuotas, sunkus ar sekinantis.
„Padirbėti vasarą – ne tik galimybė pastorinti piniginę, bet ir ir puikus būdas įgyti patirties, naujų įgūdžių“, – sako aštuoniolikmetis panevėžietis Tomas, šią vasarą nusprendęs išbandyti barmeno amatą. Tik tokios progos – išbandyti save – sulaukia ne kiekvienas Tomo bendraamžis. Įsidarbinimo galimybių ieškanti dešimtokė Aurelija su drauge Dovile tik prieš kelias dienas įsiregistravo Darbo biržoje ir pasiūlymų dirbti kol kas nesulaukė.
„Pažįstamų, kurie galėtų parūpinti darbą, nėra, skelbimų, siūlančių darbą būtent jaunuoliams, – ypač nebaigusiems mokyklos – taip pat nepavyko rasti daug“, – pasirinkimą kreiptis į Darbo biržą aiškino merginos.
Kad moksleiviai ir jaunuoliai, neturintys darbo patirties, nėra patys laukiamiausi darbuotojai, pripažįsta ir Panevėžio darbo biržos Jaunimo darbo centro vadovė Skirmantė Danylienė.
„Nors oficialiai darbdaviai negali prašyti kokios nors konkrečios amžiaus grupės asmenų, tačiau dažnai minima, kad baigtas vidurinysis ar darbo patirtis būtų privalumas“, – sako specialistė.
Įstatymai griežti
Pagal dabar Lietuvoje galiojančius teisės aktus į darbo veiklą nepilnametis gali įsitraukti nuo 14 metų. Tačiau pasitaiko, jog į Darbo biržą užsuka ir trylikamečiai.
Atsižvelgiant į asmens pažeidžiamumą ir gebėjimą dirbti tam tikrus darbus, įstatymas nepilnamečius skiria į dvi grupes: pirmajai priklauso keturiolikmečiai – šešiolikmečiai, kuriems leidžiama dirbti tik lengvus, pagalbinius darbus ir ne visą darbo dieną – tik 7 valandas, mat jų darbas negali trukdyti mokymuisi, o darbdavys privalo užtikrinti nekenkiančias sveikatai darbo sąlygas.
Tačiau ir tai dar ne viskas: jau darbinantis būtina pristatyti tėvų sutikimą, pažymas iš medikų ir mokyklos.
Antrajai grupei priklausantiems jaunuoliams nuo šešiolikos iki aštuoniolikos įdarbinimo reikalavimai kiek švelnesni, bet vis vien išlieka gana daug apribojimų.
Abiem grupėms siūlomų darbų sąrašas yra gana panašus ir dideliu uždarbiu nekvepiantis: dalyti lankstinukus, išnešioti laikraščius, atlikti smulkius remonto darbus, pagalbinius maitinimo įstaigose, prižiūrėti augalus ir gyvūnus, taip pat dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose informavimo, meno srityse ir kita panaši veikla.
Suskaičiuoti nėra lengva
Tiksliai nėra aišku, kiek moksleivių ir jaunuolių vasarą dirba, nes nemaža jų dalis dirba niekur neregistruoti – kas padeda seneliams kaime, prižiūri pažįstamų vaikus, gauna darbo tėvų įmonėse, o kas ir nelegaliai įsidarbina.
Nustatyti tikslų dirbančių paauglių, studentų skaičių trukdo ir tai, jog nėra žinoma, kiek jaunuolių pasirinko darbą Lietuvos kurortuose, išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Aišku tik tai, kad ieškančiųjų darbo ir įsidarbinusiųjų gerokai daugiau, nei žino oficialiosios įstaigos – Darbo birža ar „Sodra“.
Tai natūralu, nes jokios ar mažai darbo patirties turinčiam jaunimėliui daugiausia galimybių įsidarbinti yra pasiklausinėjus draugų ir artimųjų arba einant tiesiai pas potencialų darbdavį – taip iš karto įvyksta ir pokalbis dėl darbo, ir iš pirmų lūpų sužinoma apie darbo sąlygas bei aplinką. Tokį kelią išbandę jaunieji panevėžiečiai tikina: jei atkakliai ieškosi, sezoninį darbą susirasti tikrai pavyks, nes įmonių darbuotojams einant atostogų bei atsidarant išskirtinai vasariškiems verslams papildoma pagalba laukiama net ekonominio nuosmukio sąlygomis. Nors krizės padariniai mieste vis dar akivaizdūs: ledų kioskelių, akinių nuo saulės stendų, kuriuose daugiausia ir darbuodavosi atostogaujantys moksleiviai, Panevėžio gatvėse belikęs vienas kitas.
Juntami pokyčiai
Kaip pakomentavo jaunimo įdarbinimo reikalais besirūpinanti Darbo biržos atstovė S. Danylienė, į juos besikreipiančiųjų amžius paprastai svyruoja tarp penkiolikos ir septyniolikos metų. Kita didelė grupė – jau sulaukusieji pilnametystės. Tačiau apskritai tokių interesantų ne per daugiausia. Kaip spėja Jaunimo darbo centro vadovė, veikiausiai ir dėl galimybės darbo skelbimus peržiūrėti internete. „Žmonėms neliko būtinybės šiuo tikslu eiti į Darbo biržą“, – sako S. Danylienė.
Keičiasi ir pačių besikreipiančių požiūris. Jaunimo darbo centro vadovė gerai pamena, kaip vos prieš penkerius metus ateidavę nepilnamečiai sakydavo: moku dirbti kompiuteriu, tad duokite man su būtent tokia veikla susijusį darbą. Tačiau kelerius pastaruosius metus ateinantieji vertina savo galimybes realiau, supranta, kad teks dirbti nekvalifikuotą darbą ir prašosi laikraščių išnešiotojo, indų plovėjo pareigų. Nesibodi ir daržų ravėti.
Vyresnieji laukiami labiau
Dėl darbo apribojimo nepilnamečius darbdaviams įdarbinti sunku, o štai jau sulaukę aštuoniolikos moksleiviai, besimokantieji profesinio rengimo mokyklose, ar į gimtąjį miestą vasarą sugrįžę studentai yra kur kas labiau laukiami. Jų pranašumas darbdavio akyse akivaizdus: pilnamečiai gali dirbti visą darbo dieną, ne tokie griežti jų darbo aplinkos bei sveikatos apsaugos reikalavimai. Be to, dažnas tokio amžiaus jaunuolis jau yra dirbęs anksčiau, tad jo mokymui tenka sugaišti gerokai mažiau laiko. O ir į darbą toks asmuo jau žvelgia kitaip nei jo jaunieji kolegos.
„Mokinys gali pareikšti, jog dirbti jis norėtų tik vieną mėnesį“, – nepilnamečių pageidavimus būsimam darbui komentavo S. Danylienė. Likusį laiką iki mokslo metų pradžios jie norėtų atostogauti, išleisti uždirbtus pinigus.
Pilnamečiai sezoninį darbą vertina ne tik kaip būdą užsidirbti, bet dar ir kaip puikią galimybę per trumpą laiką įvertinti profesijos privalumus ir trūkumus. Tai gali labai padėti ateityje, jau renkantis nuolatinę profesiją.
Vyresnieji turi ir dar viena pranašumą: jie pažįsta darbdavį, o šis juos. Neretai būna taip, kad puikiai atlikus pareigas vienais metais, kitą vasarą jaunuolis vėl yra laukiamas toje pačioje darbovietėje.
Štai studentė Donata šią vasarą pardavinėja ledus Laisvės aikštėje įsikūrusiame kioskelyje ir jau nebe pirmus metus. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne svajonių darbas, – nekvalifikuotas, minimaliai mokamas, – tačiau Donata jo nesigėdija. Juk dabartinėmis rinkos sąlygomis ir tokių darbo pasiūlymų dažniausiai reikia ieškoti su žiburiu.
Sima Mažutavičiūtė
