Tai buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Gulėjau iš meilės salančia širdimi ir žvelgiau į auštantį rytą; krito pavienės snaigės. Šalia ramiai miegojo Kreigas, ilgos jo blakstienos vos vos virpčiojo; galėčiau ištisą amžinybę į jį žiūrėti. Tačiau šiandien buvo nepaprastų Kalėdų rytas ir norėjau nustebinti Kreigą. Susisukusi į antklodę, tyliai nutipenau į vonią. Tik dabar toptelėjo, kad neturiu kuo apsirengti.
Išsimaudžiusi po dušu, susiradau didelį gauruotą chalatą, į kurį įsisupusi ir nuskubėjau į virtuvę. Stengdamasi per daug netriukšmauti, ėmiausi pusryčių ruošimo. Virtuvėje greitai pasklido lietinių kvapas. Sudėjau kalną ką tik iškeptų blynų į lėkštę, suradau aviečių sirupo bei apelsinų sulčių, viską sudėjau ant stalo. Vos prisiminus Kreigą, nejučia nusišypsodavau; nepaprasta šiluma gaubė visą mano kūną; grįžau į miegamąjį.
Kreigas miegojo ant pilvo, rankas pakišęs po pagalve. Įsiropščiau į lovą ir šiek tiek užguliau, smakru atsirėmusi į jo petį.
— Labas rytas, — sušnibždėjau į ausį.
Išgirdau, kaip Kreigas tyliai sudejavo, tačiau neatsimerkė. Padovanojau jam kelis skambius bučinius į petį.
— Pakartot... — išgirdau mieguistą jo balsą.
Nusijuokusi vėl pakštelėjau.
— Kelkis, pusryčiai atauš.
Nuslydau nuo jo ir leidau atsiversti ant nugaros. Jūros mėlynumo akys šiltai žvelgė į mane.
Sėdėjau parietusi po savimi kojas ir stebėjau, kaip miegai dingsta nuo Kreigo veido.
— Tai nuostabiausias rytas mano gyvenime.
Plačiai nusišypsojusi pasilenkiau.
— Su Kalėdom! — sušnibždėjau ir švelniai pabučiavau.
Kreigo ranka tuoj pat įsiraizgė man į plaukus ir kurį laiką neleido pasprukti.
— Pagulėk dar su manimi, — sumurmėjo apsikabindamas ir tempdamas žemyn.
— Pusryčiai atšals, — spyriojausi.
Šiek tiek pasigalynėjom, bet kadangi jis dar nebuvo atgavęs visų jėgų, lengvai jį įveikiau ir stryktelėjau iš lovos. Nusičiupau jį už kojos ir timptelėjau.
— Žengte marš į virtuvę, — mirktelėjau ir apsisukusi nuėjau.
Girdėjau, kaip jis niurzgėdamas keliasi. Į virtuvę įžygiavo apsivilkęs tik linines kelnes, jo rudi plaukai susivėlę ir styrojo į visas puses. Atrodė, kaip niekad žaviai. Prilingavęs atsistojo man už nugaros ir stipriai apkabino.
— Tikiuosi tokių rytų sulauksiantis ne vieno...
Susėdę ėmėme pusryčiauti, Kreigas po stalu vis bandė sugauti mano koją... Taip nesiliaudami kvailioti, praleidome visą rytą, kol galiausiai įsitaisėme svetainėje su dubeniu spragėsių priešais televizorių. Staiga Kreigas trumpam pradingo kambaryje ir grįžo kažką slėpdamas už nugaros. Žvelgdamas į mane savo spindinčiom akim, ištiesė nedidelę dėžutę.
— Tikiuosi tau patiks.
Susidomėjusi atidengiau dėžutę, prieš akis suspindo sidabras. Nuostabaus grožio apyrankė iš tūkstančių smulkiausių, laisvai supintų gijų. Kreigas atsargiai ją paėmęs, užsegė man ant rankos; negalėjau suprasti iš kur joje nuo saulės atsispindi įvairiausi atspalviai nuo tamsios violetinės iki šviesiai melsvos. Negalėjau atplėšti nuo jos akių.
— Ji nuostabi,— sumurmėjau.
— Džiaugiuosi.
Apsikabinau jį ir stipriai pabučiavau; kai jis mane užsikėlė ant kelių, kojomis apsivijau jo liemenį.
— Gaila, kad aš tau nieko neturiu, — nuliūdau.
— O man nieko ir nereikia, juk tu mano didžiausia dovana.
Tai buvo nuostabiausias rytas mano gyvenime, kurį tvirtai įrašiau į savo atmintį, norėjau įsidėmėti kiekvieną sekundę, kiekvieną patirtą jausmą... Tai buvo sekundės, vertos amžinybės...
Minutė po vidurnakčio
Likusias dienas iki Naujųjų praleidau su Kreigu; pasiėmusi kelis savo daiktus, vėl apsigyvenau jo bute. Abu rimtai ėmėme svarstyt galimybę atsisakyti mano nuomojamo buto. Kam jis man, jei neįstengiame išsiskirti ilgiau, nei valandai?
Vieną dieną Kreigas nusivežė mane pas savo tėvus, gyvenančius šiek tiek už miesto, nuosavų namų rajone. Beprotiškai jaudinausi, kelis kartus prašiau Kreigo, kad atidėtų susitikimą, bet šis išvadindavo mane kvailute, kad bijausi tokio dalyko. Ir iš tiesų, bijoti nebuvo ko. Malonūs, penktą dešimtį perkopę Doneganai labai apsidžiaugė su manimi susipažinę, taip pat sužinojau, apie Kreigo vyresnįjį brolį Džėjų, kuris su savo namiškiais taip pat atvyko šeimyninių pietų. Penkiametė jų dukrelė, nusitvėrusi mane už rankos, naudodamasi proga, jog nuoširdžiai domėjausi jos vaikiškais pasakojimais, nepaleido visą vakarą. Trumpam išsilaisvinusi iš mažosios gražuolės apžavų, nuėjau ieškoti Kreigo. Jis su broliu šnekučiavosi terasoje.
— Jau maniau, šį vakarą mane visai pamiršai, — nusišypsojo Kreigas, ištiesdamas į mane ranką.
Priėjusi atsisėdau šalia ir prisiglaudžiau.
— Tikiuosi, Lėja tavęs labai nenuvargino, — prabilo Džėjus.
— Ne, ji labai miela, tiesiog neįmanoma atsispirti, šiuo metu pasakoja savo Barbės ir Keno istoriją Tinai.
Džėjus nusijuokė ir atsistojo.
— Gerai, tuomet reiks eiti pažiūrėt, kaip sekasi mano žmonelei. Man regis, šį kartą buvo mano eilė klausytis Lėjos istorijos...
Su Kreigu likome dviese.
— Nepavargai? — sušnibždėjo į ausį.
— Šiek tiek, tačiau tai buvo nuostabus vakaras... Tavo tėvai labai mieli...
— Taip, jie vis nenuleidžia akių nuo mūsų, tikisi užklupti besibučiuojančius, — tyliai nusijuokė.
Pajutau karštį skruostuose.
— Liaukis...
— Ką? Tik nesakyk, kad tu to nepastebėjai... Be to, aš gerai juos pažįstu, jiems tu jau esi marti... Jiems tiesiog labai patinka žiūrėti, kai jų sūnus vaikšto išsišiepęs iš meilės.
Nusijuokiau. Kreigas greitai suėmė mane už smakro ir padovanojo karštą bučinį.
— Aha, pričiupau! — išgirdau linksmą Tinos balsą.
— Aš tau sakiau, jie mus stebi, — sukikeno Kreigas į ausį.
— Atleiskit, tikrai nenorėjau trukdyti, tiesiog Lėjai metas miegoti, bet vis spygauja, nori palinkėti labos nakties Mei... — atsiduso. — Gelbėk, — pridūrė, skėstelėdama rankomis.
Nusišypsojau ir atsistojau, Kreigas nusekė iš paskos. Lėja jau sėdėjo paklotoje lovoje, tačiau neleido Džėjui jos paguldyti. Priėjusi pakštelėjau jai į skruostą ir paliepiau susapnuoti patį gražiausią sapną, kurį man galėtų papasakoti kitą kartą, kai susitiksime. Žinoma, ji tuoj pat ėmė kvosti, kada ateisiu pas ją į svečius. Laimei, į pagalbą atėjo Kreigas ir kažką sušnibždėjo jai į ausį, nuo to ji dar plačiau nusišypsojo ir krito ant pagalvės.
— Ką tu jai pasakei? — susidomėjau, kai išėjome iš kambario.
— Na, pasakiau, jog paklausiu tavęs ar nenorėtum švęsti Naujųjų metų čia. Ką manai? Norėtum sutikti Naujus metus su mano šeima?
Ilgai galvoti nereikėjo, man užteko vienos dienos, kad pamilčiau šiuos nuostabius žmones.
— Žinoma, — atsakiau.
Dar šiek tiek pasišnekučiavę, išvykome namo.
* * *
— Trys... Du... Vienas... Su Naujaisiais! — sušuko darnus choras ir per kraštus ėmė lietis šampanas.
Pajutau karštas Kreigo lūpas ant savųjų, apsikabinusi jį tirpau iš laimės. Vos jis mane paleido, atsidūriau Džėjaus glėbyje.
— Su Naujaisiais, — sušuko į ausį.
Kaip pereinamasis prizas pabuvau visų rankose ir galiausiai vėl grįžau pas Kreigą. Nebuvo galo juokui ir šnekoms, gera nuotaika liejosi per kraštus. Visi išėjome į lauką. Nedideliame kieme, įsitaisiusi jaukiame mylimojo, kuris vis kuždėjo į ausį meilės žodžius, glėbyje, stebėjau fejerverkus. Nepajutau, kaip Kreigas iš lėto, vos pastebimais žingsneliais, slinko tolyn nuo kitų; atsidūrėme prie šakas nunarinusio medžio. Staiga išgirdau žodžius, kurie privertė mane sustingti. Apstulbusi atsisukau į Kreigą; kai šis kiek susijaudinęs laikė savo virpančiuose pirštuose mano ranką, jutau, kaip ledinis metalas paliečia odą, o pats nė akimirkai nepaleido mano žvilgsnio. Vis dar tylėjau; mačiau, kaip Kreigas vis labiau įsitempia.
— Taip... — sumurmėjau. — Taip, — pakartojau daug tvirčiau ir nusišypsojus apsivijau jį rankomis.
Karštas ir laimės kupinas atodūsis palietė mano kaklą, jutau, kaip akyse susikaupė ašaros. Žvelgėme vienas į kitą spindinčiomis akimis ir nesiliaudami šypsotis, ėmėme bučiuotis. Bučinys, pasūdytas mano ašaromis ir badomas šalčio, liepsnojo ant lūpų.
Tik vėliau nužvelgiau ant bevardžio piršto žėrintį žiedą. Tikra žvaigždė, pavogta nuo dangaus — nuostabaus grožio akmuo pasakiškai spindėjo, spinduliavo mūsų neaprėpiamus jausmus...
Žinia
Prabėgo jau dvi savaitės, kai persikrausčiau gyventi atgal pas Kreigą. Tobulesnio gyvenimo negalėjau įsivaizduoti. Neskaitant kelių pilkų debesėlių.
— Negaliu patikėt, kad jau rytoj išvyksti, — sukuždėjau Kreigui, gulėdama šalia.
— Tai truks viso labo savaitę... Nepastebėsi, kai sugrįšiu. Be to, žinai, kelionės atšaukt negaliu, ji buvo planuota keletą mėnesių ir labai svarbi kompanijai; tai puiki galimybę ją praplėsti, tapti žinomesniais...
— Suprantu, tačiau aš tavęs labai pasiilgsiu, — suinščiau ir pakštelėjau jam į smakrą.
Kreigas nusijuokė ir paglostė plaukus; drybsojom lovoje ištisą vakarą, jau ilgėjomės vienas kito.
— O jei tame Milane tave nuvilios kokia manekenė... — susiraukiau.
Kreigas dar garsiau nusijuokė.
— Tu esi vienintelė, kuri geba mane suvilioti...
Vis dar buvau susiraukusi, tad šis pasilenkęs įsisiurbė į lūpas. Aš, žinoma, nesugebėjau atsilaikyti. Netrukus prasidėjo švelnios glamonės, kurios greitai tapo vos valdomomis.
— Kraustausi iš proto, — sumurmėjo sau po nosimi, traukdamas nuo manęs palaidinę.
— Jei ir toliau taip gadinsi mano rūbus, tau tai brangiai atsieis, — sukikenau.
Kažką neaiškaus subambėjęs sau po nosimi, užgriuvo ant manęs ir daugiau nebeleido kalbėti. Jutau jo keliaujančias rankas, nekantrumo virpuliai bėgiojo kūnu. Paskendau viską apimančioje malonumų jūroje.
Ryte nubudau viena. Šiek tiek susikrimtau, jog jis manęs nepažadino išeidamas, norėjau atsisveikinti, tačiau ant jo pagalvės radau raštelį „Kiekvieną sekundę jausiu tave šalia, kad ir kiek kilometrų mus skirtų. Myliu tave. K. D."
Nusišypsojusi palikau lovą; šiandien nusimatė apsipirkinėjimas su Tina ir Lėja.
* * *
Su Kreigu susiskambindavau kasdien, kartais net po kelis kartus. Kad per daug neliūdėčiau, dažnai nuvykdavau pas Džėjų ir Tiną. Lėja visada labai apsidžiaugdavo mane pamačius, kelis kartus susitikau su Kreigo tėvais. Jau buvo aštunta diena, kai Kreigas išvykęs, pranešė, jog teks užsilaikyti ilgiau nei tikėjosi. Nusiminusi išsitempiau Tiną į prekybos centrą.
— Pažvelk, ji idealiai tau tinka, — pasakiau.
Tina sukiojosi prieš veidrodį apsivilkusi naują palaidinę.
— Nežinau, atrodo tokia ryški...
— Tau reikia spalvų! Atrodai gyvesnė, — tikinau.
Tina išties atrodė nepakartojamai, gelsvas palaidinės atspalvis dar labiau paryškino jos spindinčius kaštoninius plaukus.
Išpirkusios bemaž pusę parduotuvės, nuėjome tiesiai pas ją į namus. Lėja ėmė matuotis visus mūsų parsineštus drabužius, o mes užsiėmėme pietumis.
Eidama namo, sumaniau užsukti į darbą; nors ir buvo atostogos, žinojau šiuo metu ten rasianti Leilani.
— Labas, — sušukau jai prie stalo paišant kažkokius eskizus.
— Sveika, ką čia darai? — nustebo.
— Turiu marias laisvo laiko... — atsidusau.
Kaip tik tuo momentu pasirodė Gabrielis. Po pastarojo incidento vengiau su juo matytis.
— Nauja spauda, — tepasakė ir apsisukęs pradingo.
Pažiūrėjau į kalną žurnalų, kuriuos padėjo ant stalo.
— Girdėjau, kažkuriame žurnale turėtų būti straipsnis apie tą konferenciją Milane, kur suvažiavo begalės manekenių ir überdizainerių... — tarė Leilani ir pasiėmė vieną blizgantį mados šauklį.
Aš taip pat pasiėmiau ir ėmiau vartyti. Besklaidydama gal trečią žurnalą aptikau tai, kas privertė mane atsistoti. Milžiniškomis raidėmis švietė antraštė: „Naujas romanas ar kelias prie altoriaus?". Akimis greitai perbėgau tekstą, kuriame rašė apie žymią manekenę Valeri, pasak žurnalistų, nepakartojamą ir sugebančią užburti kiekvieną jai patinkantį vyrą; turėjusią begalę romanų ir kelias neįvykusias vestuves. Labiausiai mane šokiravo nuotrauka per visą puslapį. Daili juodaplaukė su ryškiai raudona suknelė, vos dengiančia jos ilgas kojas, buvo apsikabinusi tamsiaplaukį vyrą ir godžiai bučiavo jį į lūpas. Blogiausia buvo tai, kad tą vyriškį pažinojau ir mylėjau... Kreigas.
Pajutau žurnalą slystant iš rankų, o grindys po kojom susiūbavo. Girdėjau susirūpinusį Leilani balsą, tačiau neįstengdama jai atsakyti, pasinėriau į tamsą.
* * *
Pramerkiau akis, kažkas paėmė mane už rankos.
— Mieloji, kaip jautiesi?
Išblyškusi Leilani prisėdo ant lovos. Apsidairiau. Ligoninė.
— Gerai... gal... — balsas skambėjo vargingai.
— Tuojau pakviesiu daktarą.... — sumurmėjo ir pakilusi išlėkė iš palatos.
Susiraukiau, stengdamasi suprasti, kaip čia atsidūriau. Prireikė kelių minučių, paskutinių prisiminimų atkūrimui.
Į palatą įžygiavo jaunas gydytojas, girdėjau, kaip jis paprašė Leilani pasilikti už durų. Prisigretinęs prie mano lovos, pamatavo pulsą, patikrino vyzdžius.
— Sakė, jog krisdama susitrenkėte galvą... — nutęsė. — Nesvaigsta?
Atsakiau neigiamai.
— Regis, jaučiatės gerai... Gana ilgai neatgavote sąmonės, tad padarėme kraujo tyrimus... — kalbėjo atsisėsdamas. — Nežinau, kaip jūs priimsite šią žinią... — padarė nedidelę pauzę. — Jūs laukiatės.
Išpūtusi akis spoksojau į daktarą. Papurčiau galvą.
— To negali būti...
— Tyrimai šimtaprocentiniai.
— Bet... Nesuprantu...
— Reikėtų išsamesnės apžiūros, kad sužinotumėme laiką, jūsų ir vaisiaus būklę...
Vis dar nesugebėjau įsisavinti ką tik išgirstų žodžių.
— Aš laukiuosi? — pakartojau ir šie žodžiai skambėjo taip keistai.
Gydytojas maloniai nusišypsojo ir linktelėjo.
Mano ir Kreigo vaikas. Širdis ėmė stipriai plakti, su kiekvienu tvinksniu šiluma sklido po kūną, nusišypsojau.
— Taip, žinoma... — sumurmėjau. — Reikia tyrimų?
— Manau, būtų galima juos padaryti dabar pat, bet jei jums netinka, galima ir kitu metu.
— Dabar gerai, — patikinau.
— Puiku, tuomet einu viską sutvarkysiu, atsiųsiu seselę, kad jus palydėtų.
Netrukus į palatą įėjo vis dar susijaudinusi Leilani.
— Aš taip išsigandau...
Nusišypsojau.
— Viskas gerai...
— Esi tikra? Man tas daktaras nepatinka, atrodo toks jaunas ir nepatyręs...
— Taip... tik dar reikės padaryti šiokius tokius tyrimus, — pridūriau, kol kas nenorėdama savo didžiąja žinia su kuo nors dalintis.
— Tyrimus? Sakei, kad viskas gerai.
— Tai tik formalumas... Na žinai, kad tikrai nebūtų jokių abejonių... Gali važiuoti namo, parvažiuosiu pati.
— Juokauji?! Negi manai, kad paliksiu tave čia vieną? — pasipiktino.
Taigi, Leilani prabuvo visą tą laiką, kol dariausi tyrimus, vėliau parvežė namo.
Daktaras ilgai tyrinėjo gautus rezultatus, kol galiausiai man paliepė jokiu būdu nesijaudinti ir labai saugotis, nes organizmas gana nusilpęs ir bet koks sukrėtimas gali pakenkti. Išrašė kelias pakuotes vitaminų ir liepė sveikai maitintis. Pasijutau kalta, pastarąją savaitę iš tiesų dažnai nevalgiau, nebuvo apetito ir dėl silpnumo eidavau miegoti net nesusimąsčiusi, kad kas nors gali būti ne taip.
Nesugebėjau nupasakoti savo savijautos. Jaučiausi pakylėta. Kiekvieną minutę žinia, jog po širdimi nešioju mažą stebuklą, mane vis labiau džiugino. Stebuklą, kurį sukūriau su mylimu žmogumi.
Abejonės
Ruošiausi eiti miegoti, kai išgirdau skambantį telefoną; susiradau jį palto kišenėje. Kreigas. Ilgai žiūrėjau į blykčiojantį vardą, nesiryždama atsiliepti. Kai liovėsi skambėti, pamačiau, jog praleisti penki jo skambučiai. Išjungiau telefoną ir padėjau ant komodos. Stengiausi užblokuoti visas mintis apie jį, kurios šiuo metu mane slėgė. Nenorėjau svarstyti, kas nutiko Milane, buvo pernelyg skaudu prisiminti tą nuotrauką. Speigas gniaužė man širdį.
Atsigulusi susisukau į kamuoliuką, nepastebėjusi, kaip skruostais ėmė ristis ašaros. Nejau jis galėjo taip pasielgti? Po viso to, kas tarp mūsų buvo? Neapsakomas liūdesys kankino mane... O gal viskas ne taip, kaip atrodė? Juk žurnalistai dažnai viską išpučia... Tačiau tai buvo bučinys ir ne šiaip sau į skruostą, o aistringas įsimylėjėlio! Kokio dar įrodymo reikia?!
Vienintelė mintis apie mano būsimą vaikelį skaidrino nuotaiką. Niekada nemąsčiau apie save, kaip apie būsimą mamą, tačiau dabar ši mintis atrodė netgi labai reali. Vos pagalvojus apie aksominio švelnumo kūdikio odelę, mažutes rankytes, kurios paskęstų mano delne, nedidelę riestą nosytę, tyras, naivias akis, širdį apimdavo didžiulė laimė. Tačiau staiga mane sukrėtė mintis, kas nutiks, jei Kreigas nenorės šio vaiko? Jei jis nesidžiaugs taip, kaip aš? Papurčiau galvą, vydama tokias mintis šalin. Tai būtų baisu, subyrėtų visas mano pasaulis. Tačiau dėl vieno buvau tikra — niekam niekada neleisiu pakenkti savo mažyliui. Net jei ir tektų išsiskirti su Kreigu, jo dalis visada liks su manimi...
* * *
Pabudau nuo įkyraus skambučio į duris. Dejuodama išvirtau iš lovos ir nuslinkau prie įėjimo, galvodama, koks žmogus gali būti toks beširdis, žadindamas mane.
— Tau viskas gerai? — buvo pirmieji išgirsti žodžiai.
Mostelėjau ranka ir plačiai nusižiovavau. Susijaudinusi Tina įžengė į butą ir tarsi ne savom akim mane nužiūrėjo.
— Aš taip išsigandau, — atsiduso ji.
Mirksėjau, miegai po truputį sklaidėsi.
— Išsigandai? — nesupratau. — Dėl ko?
— Aš tau kelis kartus skambinau, nėra signalo. O dar sužinojau, kad vakar buvai ligoninėje.
— Iš kur tu tai žinai? — apstulbau.
— Džėjus pasakė.
— O iš kur jis žino.
— Jam skambino Kreigas.
Visiškai nesusigaudžiau.
— O jis iš kur....?
— Nežinau, — greitai pertraukė. — Kalbėjo su kažkuo iš darbo, kas buvo su tavimi...
— A, turbūt Leilani.
— Jis baigia išsikraustyti iš proto, šiandien kalbėjau su juo. Be perstojo tau bando prisiskambinti, o iš tavęs jokios žinios, o dar sužinojo, kad buvai nualpusi...
Nuėjau į virtuvę. Šiuo metu aš visiškai stengiausi apie jį negalvoti. Tiesiog neįstengiau iš galvos išmesti tos nuotraukos, ji vertė mane jaustis blogai.
— Turbūt telefonas išsikrovė...
— Ir nepasigedai jo skambučių?
— Vakar buvo sunki diena.. Anksti nuėjau miegoti.
Tina atidžiai tyrinėjo mano veidą. Šiek tiek susirūpino pamačiusi ratilus po akimis.
— Oi, aš tave pažadinau, atleisk... — tik dabar pastebėjo.
— Niekis... Jau ir taip per daug miegu.
— Klausyk, aš tau paruošiu pusryčius, o tu tuo tarpu palįsk po dušu, gerai? — pasiūlė.
Mintis apie šiltą dušą išties viliojo, o ir jėgų gamintis šiltus pusryčius nelabai turėjau, būčiau pasitenkinusi paprasčiausiu jogurtu. Greit prisiminiau daktaro liepimą daug ir sveikai maitintis.
— Gerai, — sutikau.
— Puiku. Ir paskambink Kreigui... — dar išgirdau uždarydama vonios duris.
Šiltas vanduo sliuogė mano kūnu, ramindamas kiekvieną raumenėlį. Visiškai atsigavusi, nuėjau į miegamąjį, kur akis badė gulintis telefonas.
Persirengiau švariais drabužiais ir paspaudžiau įjungimo mygtuką. Ekrane sužybsėjo informacija apie aštuoniasdešimt septynis praleistus skambučius. Kreigas turbūt nepaleido telefono iš rankų visą naktį. Prisėdusi ant lovos, žvelgiau į telefoną, kaip į priešą. Galiausiai paspaudžiau numerio rinkimo mygtuką.
— Mei? — po signalo pasigirdo susijaudinęs balsas.
— Labas... — sumurmėjau.
— Dieve, Mei, kaip aš jaudinausi... — sunkiai atsiduso. — Tau viskas gerai? — naujas susirūpinimo priepuolis.
— Žinoma... Ką tik užgriuvo persigandusi Tina, nevertėjo jos taip vaikyti...
— Persigandusi Tina palyginti su mano savijauta — niekis. Tu negali įsivaizduoti, kaip aš dabar jaučiuosi... Visą naktį tau skambinau, o signalo nėra, ką man galvoti?! O dar paskambinęs Leilani sužinau, kad tu buvai ligoninėje, — jis jau beveik rėkė. — Maniau išprotėsiu, ko tik neprisigalvojau, vienos mintys baisesnės už kitas.
— Man viskas gerai, — nutraukiau jo žodžių krušą. — O telefonas tiesiog išsikrovė, nepastebėjau.
— Kaip norėčiau dabar sėsti į lėktuvą ir parskristi atgal...
Tylėjau. Nesugalvojau nieko ką galėčiau jam pasakyti.
— Kas nutiko, Mei? — išgirdau tylų klausimą.
Gerklę ėmė gniaužti gniužulas, atitraukiau telefoną ir kelis kartus atsikrenkščiau, nukrito ašara.
— Nieko, — atsakiau, balsas šiek tiek suvirpėjo.
— Mei...
— Turiu eiti, Tina kviečia, — greitai pasakiau ir padėjau ragelį.
Išjungiau telefono garsą ir padėjau ant spintelės. Nuėjau į vonią dar kartą nusiprausti.
Skausmas
Praėjo dar trys varginančios dienos. Kreigas skambino po kelis kartus per dieną. Mano vienskiemeniai atsakymai į jo klausimus vertė jį jaudintis dar labiau, tačiau niekaip neprisiverčiau apsimesti, jog viskas gerai. Užtekdavo vos išgirsti jo balsą ir susigraudindavau.
Leilani išvarė namo, liepusi labiau pasirūpinti savimi, tačiau sėdėdama be darbo tik dar labiau klimpau į vienatvės liūną... Nors ne, aš jau niekada nebebūsiu viena, nusišypsojau. Svarsčiau, kaip aplinkiniams reikės pasakyti šią džiugią naujieną.
Pavakare grįžusi namo, įsitaisiau priešais televizorių su milžinišku puodeliu arbatos. Dar niekada gyvenime filmas manęs nėra taip graudinęs kaip tąkart, apsipildavau ašaromis vos išvydus mielesnę sceną; tačiau verkiau su šypsena, labai išgyvenau dėl herojų, buvo gera atitrūkti nuo savo pačios išgyvenimų. Pasibaigus šiai juostai, prasidėjo kita; susisupusi į apklotą, pajutau besiartinantį miegą, tačiau vis negalėjau atsiplėšti nuo televizoriaus, kol galiausiai akių vokai pasidarė tokie sunkūs, jog nebepajėgiau jų pakelti.
Nuostabus sapnas visiškai užvaldė. Jutau, kaip šiltos rankos glosto, kažkieno lūpos šypsosi mano lūpų kamputyje, pasukusi galva prisiglaudžiu prie jų. Viskas atrodė taip tikra.... Išgirdau tylią savo dejonę, rankomis glostau nematomą veidą, pajuntu pirštų prisilietimą po palaidine...
Staiga atsimerkiu išsigandus, kad tai per daug tikra. Kažkas laikė mane apkabinęs ir bučiavo į kaklą, krūptelėjau, rankomis įsirėmusi į tvirtus pečius.
— Sveika, — išgirstu pažįstamą ir tokį išsiilgtą balsą.
Išvydau mėlynas akis. Apstulbusi nesugebėjau ištarti nė žodžio. Kreigas pirštų galiukais apveda mano praviras lūpas.
— Išgąsdinau?
— Maniau, sapnuoju... — galiausiai pratariu, negalėdama nuleisti nuo jo akių, taip jo ilgėjausi.
Kreigo veide atsirado tingi šypsena.
— Žinau, sakiau grįšiu tik sekmadienį, tačiau pavyko gauti bilietą ankstesniam reisui... Aš taip tavęs ilgėjausi, — pridūrė priglusdamas prie mano lūpų.
Širdis apsalo, nedrąsiai atsakiau į bučinį, virpančiomis rankomis liečiau išsiilgtąjį veidą, taip trūko jo artumo. Atsitraukėme vienas nuo kito sunkiai alsuodami. Tamsoje žvelgėme vienas į kitą. Kreigo akys ištisa bedugnė, traukianti mane; jutau, kaip imu degti iš vidaus. Mano rankos iš lėto paneria po jo megztiniu, jis labiau prisiglaudžia, lūpos vėl susilieja ir šią naktį jau nebeišsiskiria.
Ryte atsibudau nuo bėgančio vandens garso. Praplėšusi akis pastebėjau, kad Kreigo nėra. Atsiverčiau ant nugaros ir įsispoksojau į lubas. Nebuvau pasirengusi tokiam susitikimui... Atsikėlusi greitai apsirengiu; besišukuojant plaukus, iš vonios išlenda Kreigas. Žvilgteliu į jį, išėjusį su rankšluosčiu aplink juosmenį, nuo plaukų varvančiu vandeniu.
— Nenorėjau pažadinti, — pasako kaltu tonu.
— Niekis, — sumurmu ir pabandau prasmukti pro jį į virtuvę.
Ranka akimirksniu apsiveja man liemenį ir prisitraukia.
— O kur rytinis bučinys? — sumurma į ausį.
Greitai pakšteliu į lūpas ir vėl pabandau prasmukti.
— Mei... — jo balse nebesigirdėjo linksmumo. — Kas yra?
Susidūrusi su jo rimtu žvilgsniu, neatlaikiusi nunarinu galvą.
— Tiesiog... Noriu pusryčių... — suburbu.
Pajutusi, kaip nusileidžia Kreigo ranka, praslystu pro šoną ir dingstu virtuvėje. Iš susijaudinimo kelis kartus vos nesudaužau lėkštės. Išsijuosusi imu tepti sumuštinius, jų kalnas jau stovi prieš akis, žinau, kad niekas tiek nesuvalgys, tačiau tepu toliau. Kreigas jau persirengęs įsitaiso prie stalo ir tylomis stebi mano judesius. Užplikau jam puodelį kavos ir sau arbatos, kurią išrašė daktaras, padedu sumuštinius. Laimei, manęs rytais nepykino, tad sušveičiu jau antrą sumuštinį. Kreigas tuo trapu vis dar kramsnoja pirmąjį; aš pasiimu trečiąjį ir pagaliau pakeliu į jį akis. Neįstengiau suprasti jo žvilgsnio. Atrodė kažkoks negyvas, įžvelgiau liūdesį, tačiau buvo dar kažkas...
— Nenori man nieko pasakyti? — paklausia užkimusiu balsu.
Norėjau, tačiau neturėjau žodžių. Sukaupiau visas jėgas, kad galėčiau prabilti.
— Ne.
— Aš žinau, kad kažkas yra... Prašau, Mei... Negaliu šito pakelt...
Gerklę tarsi kas surakino, negalėjau jam nieko pasakyti, tylėjau žvelgdama į savo puodelį. Ant stalo papteli lašas. Išgirdau, kaip Kreigas greitai pakilo ir priėjęs suima mano sustirusius pirštus, priverčia atsistoti. Nušluosto mano šlapius skruostus ir tvirtai apsikabinęs, glosto plaukus. Įsikniaubiu į petį ir pradedu raudoti, nieko negaliu sau padaryti, skaudanti širdis plaka krūtinėje...
Nuosprendis
Švelnūs judesiai ramino, Kreigas paėmė mane ant rankų ir nunešė į miegamąjį, pasisodinęs ant kelių toliau mylavo. Išsekus ašaroms, užsnūdau.
Miegas nebuvo ramus, vis jaučiau persekiojančius šešėlius, pasiklydusi visiškoje tamsoje klupinėjau, rankomis jaučiau šaltus akmenis, ledinis lietus ėmė čaižyti pečius.
Atsimerkiau. Garsūs širdies smūgiai aidėjo visame kūne, kilstelėjau galvą, kambaryje buvau viena. Lėtai nuleidau kojas ir atsistojau, jaučiau nedidelį silpnumą. Pravėriau duris, iš virtuvės sklido piktas Kreigo balsas, neįstengiau suprasti nė žodžio, staiga jis nutilo ir išgirdau trinktelėjimą. Iš žingsnių supratau, jog ateina į svetainę.
— Kaip jautiesi? — paklausė pamatęs mane.
— Geriau, — sumurmėjau.
Jis priėjo ir rankomis suėmė mano veidą, žiūrėjo į akis.
— Kas yra, mieloji? — švelniai paklausė.
— Kaip kelionė? — pasidomėjau.
— Nemanau, kad dabar tinkamas laikas kalbėti apie darbą... — pradėjo.
— Aš klausiu ne apie darbą...
Mačiau, kad jis nesuprato, ką tiksliai noriu iš jo sužinoti, sutrikęs žvilgsnis klaidžiojo mano veidu. Stebėjausi savimi, kad suradau jėgų pradėti šią temą... ir nusprendžiau eiti iki galo. Žinojau, kad tą žurnalą kažkur turėjau namuose, buvau radus pašto dėžutėj, iš karto paslėpiau, kad nekliūtų man po akimis.
Nužingsniavau prie spintelės, kur laikėme spaudą, atidariau stalčių ir ištraukiau patį paskutinį, atverčiau ties reikiamu puslapiu ir net nepažvelgusi padėjau ant stalo. Žvilgtelėjau į Kreigą ir nuėjusi prie tolesnio krėslo atsisėdau. Kreigas lėtai priėjo ir atvertė žurnalą. Jo veidas suakmenėjo, regis, pats netikėjo tuo ką matė. Keista, tačiau nebejaučiau jokio jaudulio, graužaties... Tapau viskam apatiška, tiesiog žiūrėjau į jo iškreiptą veidą.
— Ne... — kilstelėjo akis į mane —, viskas nėra taip, kaip atrodo... — žengė kelis žingsnius link manęs.
Susikėliau kojas ant krėslo, prisispaudžiau artyn ir pasirėmusi smakrą, tyrinėjau kilimo ornamentą.
— Mei, aš galiu viską paaiškinti, — numetė žurnalą ir priėjęs atsiklaupė šalia. — Mūsų tiesiog paprašė nusifotografuoti, aš nespėjau sureaguoti, kai ji taip pasielgė, tai truko vos kelias sekundes, o fotoaparatai viską užfiksavo... Ir visas straipsnis tiesiog iš piršto laužtas...
Aš nežinojau apie ką tas straipsnis, buvau perskaičius vos kelias eilutes ir man visiškai to užteko, nenorėjau žinoti viso turinio. Širdis krūtinėje net nekrustelėjo, tylėjau.
— Mei... — sumurmėjo Kreigas lūpomis paliesdamas mano rankas. — Pažiūrėk į mane...
Kilstelėjau nieko nematančias akis į jį.
— Tu esi visas mano gyvenimas, myliu tave, aš kvėpuoju tavimi... ar galėčiau kada nors liautis? Tik tuomet, kai nebeįstengsiu įkvėpti... — jo balsas skambėjo taip skaudžiai.— Bet tikiu, kad mano siela amžiams pamilo tavąsias akis, balsą, kvapą... Gali išnykti viskas: dangus, saulė, žvaigždės... Viską man atstoji... Neįstengčiau išduoti tavęs.
Gal jis ir sudėjo visą širdį į šiuos žodžius, tačiau jie man atrodė beverčiai, nesugebėjau jų įsileisti į širdį. Kreigas atrėmė galvą į mano kelius. Slinko tylos minutės.
— Pasakyk, ką nors, — galiausiai neiškentęs sumurmėjo.
— Aš neturiu, ko pasakyti... — atsidusau ir pasistengiau atsistoti.
Iš karto atsidūriau tarp jo rankų.
— Netiki... — pasakė su siaubingu sielvartu balse.
— Kreigai... — atsidusau. — Aš negaliu... man reikia laiko...
— Nejau leisi, kad šis nesusipratimas mus išskirtu? — sunkiai išspaudė žodžius.
— Laiko... — pakartojau, nes tikrai nežinojau ką daryti.
* * *
Sėdėjau pas Leilani namuose; šiuo metu labai norėjau su ja pasikalbėti, ji man atstojo mamą, kurios seniai neturėjau. Papasakojau savo rūpesčius, neapsisprendimą. Aš buvau tokia jauna, viso labo tik aštuoniolikos, o jau blaškausi tarp tokių abejonių... Kodėl likimas man paskyrė tokį sudėtingą kelią? Kodėl negalėjau būti, kaip dauguma bendraamžių? Juk man turėtų rūpėti visai kiti dalykai...
— Aš nežinau... — vis murmėjau po nosimi.
— Ak, mieloji... Geriausia klausyti savo širdies... Ką ji tau sako?
— Tai ką ir visuomet sakė... Myliu jį, tačiau... Nežinau, kaip tai paaiškinti... Aš ir trokštu būti su juo, bet tuo pačiu metu negaliu... Tai sukelia per daug neigiamų minčių...
— Bet tu tiki juo ar ne? — švelniai paklausė.
— Tikriausiai... Jis pasakė tiek daug gražių dalykų...
Leilani atsiduso ir paėmė mane už rankos.
— Aš galiu pasakyti tai, ką mato mano akys, — šyptelėjo. — Niekada dar gyvenime, o aš jau gana nemažai nugyvenau, nemačiau, kad žmogus žvelgtų taip, kaip Kreigas žvelgia į tave. Jam akimirksniu viskas pradingsta, lieki tik tu, akyse suspindi neaprėpiama šviesa... Aš net galėdavau pasakyti, kada jis galvodavo apie tave, tereikėdavo pažiūrėti į jo veido išraišką ir viskas tapdavo aišku. Nuo tada, kai tu atsiradai, tapai jo visatos centru...
Nuleidau galvą; buvo sunku ir tuo pačiu taip gera to klausytis.
— Norėčiau trumpam nuo visko atitrūkti... — atsidusau. —Viskas per greitai...
Leilani net neįtarė, jog sakydama „viskas“, turėjau galvoje ir visai kitus dalykus.
— Galiu kai ką pasiūlyti... — staiga prabilo. — Mes turime nedidelį namuką už miesto, prie miško. Galėtum ten pabūti kelias dienas, jei nori...
Kelis kartus permąsčiau šį pasiūlymą. Visiška ramuma... Man būtent to ir reikėjo, atsiriboti nuo išorinio pasaliau ir tiesiog susivokti savyje.
— Manau, tai puiki mintis...
Sustojęs laikas
Parėjau namo ir nuėjau tiesiai į miegamąjį. Turėjau valandą daiktų susidėjimui, susitariau, jog Leilani mane pati nuveš. Išgirdau, kaip prasiveria durys.
— Aš noriu pasikalbėti, — išgirdau negyvą Kreigo balsą.
— Aš taip pat, — atsakiau ir pasisukau į jį.
Nors mačiau jį tik prieš kelias valandas, dabar jis atrodė nepažįstamas. Akyse nesimatė jokios ugnelės, lūpų kampučiai nusvirę, visas pakumpęs, susigūžęs. Nuliūdusiomis akimis žvelgė į mane.
— Aš... — prabilau, bet pasirodė, tai pasakyti bus daug sunkiau, nei maniau. — Aš kelioms dienoms išvykstu.
Atrodė lyg būčiau dūrusi jam tiesiai į širdį, neapsakomas skausmas, plykstelėjęs jo akyse, palietė ir mane. Vos suvaldžiau norą prieiti ir jį apkabinti, tačiau aš jau buvau apsisprendusi, o tai viską pakeistų.
— Išvyksti? — tyliai pakartojo.
— Taip... Noriu šiek tiek pagalvoti... Susivokti savyje...
— Aš myliu tave... — jo lūpos vos sujudėjo.
— Ir aš tave, — atsakiau.
* * *
Žvelgiau pro automobilio langą. Lekiantys vaizdai šį kartą manęs nežavėjo; jau vakarėjo. Tolumoje pastebėjau nedidelį, vieno aukšto namuką. Toks mažulytis grėsmingo miško pašonėje, apsnigtu stogu ir nedideliais liūdnais langeliais žvelgiantis į kelią.
Sustojus pastebėjau nukastą keliuką. Leilani minėjo, kad ji su vyru čia retkarčiais atvažiuoja net ir žiemą. Nunešusi krepšį prie didelių medinių durų, palaukiau kol atrakins.
— Štai, tėra du kambariai ir didelis prieškambaris bei mažutė virtuvė su vonia... — ėmė rodyti. — Reikia užkurti židinį, kad apšiltų...
Leilani greitai aprodė visus kampelius, kur sukrautos malkos, virtuvėlėje pripildė šaldytuvą. Pasidėjau drabužių krepšį ir nuskubėjau į prieškambarį prie židinio, nes buvo išties žvarbu.
Ugnis smagiai spragsėjo, atsisėdusi ant gauruoto kilimo priešais židinį, apžvelgiau kambarį. Čia beveik viskas buvo padaryta iš medžio, tai teikė jaukumo. Minkšti baldų apmušalai, sendinto medžio sienos bei grindys, senovinės lempos.
— Čia labai gražu, — pasakiau.
— Taip, man čia taip pat patinka. Jaučiuosi lyg nukeliavusi kelis šimtmečius į praeitį, — nusijuokė Leilani. — Jei ko prisireiks, tuoj pat skambink, — pridūrė. — O jei ką, gali drąsiai kreiptis į kaimynus...
— Nesijaudink, viskas bus gerai, — šyptelėjau.
Apsikabinau Leilani ir pakštelėjau į skruostą.
— Ačiū.
— Tikiuosi, viskas susitvarkys...
Likusi viena, išsikroviau daiktus ir pasidariau vakarienę. Patiko žiūrėti į šokančias liepsnas, tad pasiklojau antklodę ant sofos ir atsinešiau pagalvę, nusprendusi šią naktį miegoti čia.
* * *
Jaučiausi puikiai ir prabėgus porai dienų, ėmiausi veiklos. Laimei, buvau pasiėmusi kelis tuščius sąsiuvinius ir begales pieštukų, anglies bei pastelių. Įtariau, kad gali pabosti sėdėti užsidarius savo mintyse, tad pasinėriau į seniai užmirštą veiklą. Susiradusi grotuvą, įsijungiau muziką; lengvas šypsnys žaidė veide, kai ėmiau piešti pro langą matomą nuostabų peizažą. Vos užbaigusi vieną, pradėjau kitą, norėjosi vis dar, ranka lakstė nesustodama. Pagauta impulso, ėmiau piešti žmogaus veido kontūrus, dailinau, tryniau, vėl paišiau... Tik užbaigus įsižiūrėjau ir apmiriau. Tokie valiūkiškai susitaršę plaukai, išraiškingos akys, kuriose žaidė saulės blyksnis, jausmingose lūpose žaidžianti šypsena, dailūs antakiai, tiesi nosies linija... Visas šis veidas man buvo taip gerai pažįstamas... Galėdavau net užsimerkusi matyti jį prieš akis. Padėjau šį lapą į šalį ir ėmiausi kito.
Šalia vieno eskizo gulė kiti: mažutės kūdikio rankutės, mažytės pėdutės, įspaustos medžio drevėje, susikibusios mylimųjų rankos, maža mergaitė sėdinti ant kelių ir glaudžianti prie savęs meškiną su kaspinu... Nesusilaikiusi nupiešiau kūdikio veidelį... Užmerkti akių vokai, po kuriais įsivaizdavau mėlynas, kaip vandenynas, akis, nedideles duobutes skruostuose, kai jis miegodamas nusišypso...
Viską padėjau ir ilgai žvelgiau į šį veidelį... Apsikabinau save rankomis, ak, kaip norėjau, kad jis greičiau išvystų pasaulį...
* * *
Buvo paskutinis sausio vakaras, taigi, jau praėjo savaitė. Sukinėjausi vonioje prieš veidrodį, jutau, priaugusi svorio, tačiau ne dėl to, jog laukiausi... Tiesiog daktaro išrašyta dieta tikrai veikė. Džiaugiausi savimi, dabar buvau visiškai tikra, kad mano kūdikis bus sveikas, o ir savijauta pasitaisė, nebebuvau tokia suirzusi, nuotaika pastovi, nebesijaučiau mieguista, netgi veido spalva atrodė gyvesnė.
Įsijungiau nedidelį televizorių virtuvėje; visame name buvo justi žemuogių kvapas, pasigardžiuodama gėriau arbatą. Žvelgiau į gulintį telefoną. Labai norėjau paskambinti Kreigui, beprotiškas ilgesys jau kelias dienas nedavė ramybės. Visi mano jausmai buvo tyri ir aiškūs, kaip krištolas. Troškau vėl paskęsti jo akių bedugnėje, jausti sklindančią šilumą.
Paėmiau telefoną ir surinkau numerį. Niekas neatsakė.
Susikrimtusi žvelgiau į pustuštį puodelį. O kas, jei jis pavargo laukti? Jaučiausi buvusi savanaudė. Visada vogdavau laiką, tačiau maniau, kad tai padori kaina už įtrūkį mano širdyje...
Vakaras
Dar keli nesėkmingi bandymai paskambinti. Nieko. Vaikštinėjau po šiltą kambarį, o į galvą ėmė lįsti ne itin malonios mintys. Staiga išgirdau beldimą į duris. Nejaukumas persmelkė širdį, kas čia galėtų būti tokiu metu? Gal koks kaimynas? Nesiryžau atverti durų. Beldimas pasikartojo. Priėjusi artyn, stabtelėjau.
— Kas čia? — šūktelėjau, nebuvau tokia kvaila, kad aklinoje tamsoje praverčiau duris nepažįstamajam.
— Kreigas, — išgirdau atsaką.
Akimirką stovėjau netikėdama. Širdis suspurdėjo. Nejau čia tikrai jis? Nesužinosiu, kol neatidarysiu durų.
Per kojas čiūžtelėjo šaltukas, prieš akis subolavo mylimas veidas.
— Ką tu čia veiki? — žagtelėjau.
Lauke baisiai pustė, tai nelaukdama atsakymo, įleidau svečią vidun.
Tamsiuose Kreigo plaukuose mirgėjo tirpstančios snaigės, keli lašeliai nusirito veidu. Nusimetęs šlapią paltą ir papurtęs galvą, patamsėjusiomis akimis žvelgė į mano sutrikusį veidą.
— Žinau, buvau žadėjęs duoti tiek laiko, kiek tik prisireiks, — pradėjo užkimusiu balsu.— Tačiau turiu svarią priežastį būti čia.
Žiūrėjau į jį išplėtusi akis, jis atrodė kitoks, daug rimtesnis, šaltesnis, gal netgi piktas. Mostelėjau jam ranka, kad eitų į prieškambarį. Atsisėdusi ant kušetės, sunėriau pirštus; keistas nejaukumas tvyrojo tarp mūsų. Nejau tas visas laikas, kurį praleidome atskirai, įvarė pleištą tarp mūsų?
Kreigas prisėdo šalia.
— Aš pavargau, — atsiduso.
Štai, dabar jis pasakys, kad esu jam nereikalinga, smelktelėjo širdyje, tvirčiau sukandau dantis, kad neimčiau virpėti.
— Ilgai savo gyvenime nemačiau tikslo... — pradėjo. — Tiesą pasakius, nelabai ir atsižvelgiau į savo poreikius, tačiau, pasirodžius tau, mano gyvenimas pasikeitė ir man tai patiko. Išmokau pastebėti, kas nepastebima, jausti, ko niekada niekam nejaučiau... Ėmiau suprasti, ką reiškia gyventi dėl kito žmogaus, panorau turėti tai, ko niekada neturėjau. Maniau, mano laimė jau ranka pasiekiama, tačiau staiga ji ėmė tolti nuo manęs, nusigręžė, — Kreigas pažvelgė į mane. — Sako, gyvenimas duoda tik tiek skausmo, kiek žmogus gali pakelti, tačiau manau, jis prastas matematikas... Atvykau čia tam, kad galutinai sudėčiau visus taškus, nes pavargau laukti to, kas gali galutinai nuo manęs atitolti, pavargau siekti ir nepasiekti... Aš nesu bejausmis, Mei, man reikia, kad į mano meilę būtų atsakyta... Nes pagaliau noriu turėti gyvenimą, kuriuo galėčiau džiaugtis kiekvieną dieną, supranti mane?
Prieš mano valią ėmė kauptis ašaros, buvo skaudu suvokti, kad aš išties jį skaudinau. Tikrai buvau savanaudė, galvodama tik apie savo jausmus, kad laikiau save nukentėjusia puse, o juk kentėjome abu. Negalėdama ištarti nė žodžio, linktelėjau.
— Mei, — jis prisislinko arčiau — pasakyk, ko tu nori, kad suprasčiau, nes tavo žodžiai sako viena, poelgiai kita... — žiūrėjau į jo apsiblaususias akis. — Noriu žinoti ar tai, ką mes patyrėme, buvo tikra?
— Nejau išties manai, kad mano meilė tau galėjo tiesiog pradingti? — išspaudžiau ašarų užspaustu balsu.
— Aš negaliu suprasti... Sakai viena, tačiau tavo veiksmai kalba priešingai... Juk jei mylima, nepaliekama.
Jo šalti pirštai palietė mano šiltą skruostą, bet pajutę perbėgusį drebulį, greitai atsitraukė. Sugavusi jo ranką, sunėriau su savo pirštais, stipriai suspaudžiau, norėjau, kad jis bent minutei pajustų tą sumaištį, kuri kelias dienas draskė mane. Nurijau kartų gumulą gerklėje.
— Aš noriu... — pradėjau; jis ir vėl vertė kalbėti apie savo jausmus. — Noriu visą savo likusį gyvenimą praleisti su tavimi... Niekada nemaniau, kad tokie jausmai mane užklups taip greitai... Aš tiesiog išsigandau...
Kreigas švelniai nusišypsojo.
— Aš noriu, kad neslėptum savo jausmų viduje, noriu, kad nebijotum pasakyti, jog myli, nes, kaip banaliai beskambėtų, noriu tai girdėti.
Nunarinau galvą.
— Atleisk... Man nederėjo taip pasielgti... Tai buvo labai vaikiška... — mikčiojau.
— Tu dar jauna... — sumurmėjo į plaukus, juos glostydamas.
— Tai ne pasiteisinimas... turėjau pagalvoti, kaip jausiesi... Tuo metu per daug galvojau apie savo savijautą.
— Bet ir aš dėl daug ko kaltas... — pradėjo.
— Gal nebekalbėkime apie tai? — sumurmėjau priglusdama prie jo.
Atsisėdusi jam ant kelių, įsikniaubiau į petį.
— Tai buvo taip kvaila... — sušnabždėjau.
— Regis, sakei daugiau apie tai nekalbėti, — jutau, kaip nusišypsojo.
Buvo taip gera vėl justi jį šalia, atrodė, prabėgo ne savaitė, o ištisi mėnesiai. Sunkiai tikėjau savo laime, sėdėjau apsikabinus savo mylimą žmogų, be kurio neįsivaizdavau gyvenimo ir ateitis nebeatrodė tokia miglota.
— Tai ar tekėsi už manęs? — paklausė atsitraukęs.
— Žinoma, nejau manei, kad manimi taip lengvai atsikratysi, — nusišypsojau pro ašaras.
Išgirdus jo duslų juoką, širdis ėmė skrajoti iš laimės. Rankomis suėmiau jo veidą ir įsisiurbiau į lūpas, nebegalėjau ištverti, taip troškau jo glamonių. Nebuvo jokios preliudijos, aistra akimirksniu plykstelėjo, išsiilgę vienas kito glaudėmės dar arčiau. Jo vis dar apšalusios lūpos glamonėjo manąsias, karštis tekėjo mano venomis.
— Daugiau niekada... — murmėjo Kreigas tarp bučinių. — Niekada nepaliksiu tavęs nė minutei... Nebenoriu daugiau tokių nesusipratimų...
Mano rankos jau klaidžiojo jo apnuogintu kūnu, truktelėjau jį šiek tiek link savęs; neišlaikę pusiausvyros, kluptelėjom ant kilimo, nė per milimetrą neatsitraukdami vienas nuo kito. Nugara jutau sklindančią šilumą nuo židinio. Staiga šiek tiek atsitraukiau.
— Turiu tau kai ką pasakyti...
Kreigas klausiamai sužiuro.
— Aš myliu tave, — pasakiau. Nuo šiol stengsiuos kuo dažniau jam tai priminti, juk meilė tam ir yra, kad skleistųsi į paviršių, o ne skendėtų paslėpta.
Jo veide atsirado plati šypsena, suėmęs abiem rankom mano veidą padovanojo saldų bučinį.
— Ir aš tave myliu, mano gyvenime...
Laimė
Vaikštinėjau virtuvėje laukdama, kol užvirs vanduo ir įtemptai svarsčiau, kaip Kreigui pranešti, jog tapsime tėvais. Bandžiau spėlioti, kaip jis galėtų sureaguoti, kokios bus nuotaikos. Nors jis nė karto ir neužsiminė apie vaikus, tačiau tikėjau, kad ši žinia jam bus džiugi.
Užsiplikiusi arbatos, nuėjau į miegamąjį; Kreigas dar miegojo. Atsisėdau ant lovos krašto, nubraukiau kelias sruogas jam nuo kaktos, atrodė toks ramus, pažeidžiamas... Nesusilaikiusi perbraukiau ranka per skruostą. Žvelgiau į šį miegantį dievaitį, ir širdis spurdėjo iš meilės. Troškau padaryti viską, kad nuo šiol būtume laimingi ir laimė tęstųsi amžinai.
Labai lėtai ėmė virpėti blakstienos, tingus šypsnys nuslydo lūpomis. Pariečiau kojas po savimi ir greitai pasilenkusi pakštelėjau į lūpas. Sėdėjau šypsodamasi ir laukiau, kol jis pramerks akis.
— Aš dar miegu... — sumurmėjo.
Pasiėmiau jo ranką ir ėmiau delne piešti apskritimus. Galiausiai vos vos praplėšė akis.
— Kodėl tu negali būti, kaip visi normalūs žmonės ir pamiegoti bent jau iki vienuoliktos... — suburbėjo.
Papūčiau lūpas, vaizdavau labai įsižeidusią.
— Ak, o aš maniau, kad kaip tik norėsi kuo daugiau laiko praleisti su manimi, o ne vartysies lovoje iki pietų... — paleidau jo ranką ir šiek tiek atsitraukiau.
Tingiai sudejavęs, pagavo mano rankas ir prisitraukė atgal.
— Vaje... Tikrai nepagalvojau... Koks aš kvailys, — plačiai nusišypsojo.
— Taip... — pritariau pasiremdama jam į krūtinę, — labai mielas kvailiukas, — patvirtindama žodžius bučiniu į kaktą.
— Pasiilgau tokių rytų... — nusižiovavo.
Įsitaisiau jo šiltame glėbyje, padėjau galvą ant peties. Ramybės nedavė tik viena įkyri mintis...
— Kreigai? — sumurmėjau po kelių minučių.
— Mmm?
Jo kairė ranka buvo apsikabinusi mano liemenį, uždėjau savąją ant jos.
— Turiu tau kai ką pasakyti... — vos girdimai pasakiau.
Tačiau jis išgirdo ir akimirksniu pakėlė galvą, regis, visi miegai iš karto išsisklaidė.
— Kas? — pasakė išsigandęs.
— Tik nežiūrėk į mane, kaip beprotis, — prunkštelėjau nusišypsodama, jo veido išraiška tikrai buvo juokinga.
Kreigas greitai „atitaisė" savo veidą ir dabar žiūrėjo bemaž normaliai.
— Jaudiniesi? — paklausiau, staiga pajutusi šiokį tokį smagumą; tai padėjo atsikratyti jaudulio.
— Savaime suprantama... Tas tavo „turiu tau kai ką pasakyti" nuskambėjo kraupokai...
Jis vis dar žiūrėjo į mane susiraukęs, laukdamas, kol mestelsiu lemtingą frazę. Giliai įkvėpiau.
— Aš laukiuosi...
Ši akimirka pralėkė pro akis lyg sulėtintam kine. Kreigas nemirksėdamas žvelgė man į akis, praviros lūpos net nesujudėjo. Tvirčiau suspaudžiau jo ranką, kuri vis dar buvo apkabinusi mano liemenį.
— Laukiesi? — sušnibždėjo lyg kokį šventą žodį.
Linktelėjau. Nuostabos kupinos akys nukrypo į mano pilvą, pirštų galiukais perbraukė per jį.
— Laukiesi... — pakartojo, tarsi klausydamasis, kaip skamba šis žodis.
Stebėjau, kaip jo veidą atsiranda šypsena.
— Mei, vaikas, — beveik šūktelėjo ir atsisėdęs čiupo mane į glėbį, — Dieve mano... Vaikas... — vis kartojo.
Taip pat nusišypsojus jį apsikabinau.
— Negaliu patikėti... — murmėjo.
Atsitraukęs žvelgė į mane spindinčiom akim, jo plati šypsena nušvietė visą kambarį.
— Nuo kada...? Kiek...? — žiopčiojo, sunkiai rinkdamas žodžius.
— Mėnuo, — pasakiau.
— Vadinasi..., — šiek tiek pasvarstė, — tu jau žinojai prieš išvažiuodama... — šypsena sumažėjo. — Tada ligoninėje ar ne?
Linktelėjau.
— Dieve mano... Dabar viską suprantu...
Vėl čiupo mane į glėbį.
— Mei, ar tu įsivaizduoji..., — murmėjo, — mes tapsime tėvais...
Nusijuokiau. Jis atrodė, kaip mažas iš laimės krykštaujantis berniukas, gavęs neįkainojamą dovaną.
Dabar jau tikrai žinojau, kad mūsų laimės neaptemdys jokie niūrus debesys.
Trys širdys
Praėjo septyneri mėnesiai.
Buvo šiltas rugpjūčio vakaras, vaikštinėjau su Kreigu prie jūros. Žuvėdros klykavo danguje, mieguista saulė slėpėsi bangų klostėse. Susikibę už rankų žingsniavome, pakrantėje palikdami pėdas smėlyje.
Staiga sustojau, pajutusi keistą dūrį pilvo apačioje. Paglosčiau ranka ir skausmas aprimo.
— Viskas gerai, mieloji? — išgirdau Kreigo balsą.
— Taip... Tik mažylis išdykauja, — nusišypsojau.
Vėl pradėjome eiti; pajutau nestiprų spyrį ties šonkauliais. Mane visada jaudino, kai jis pradėdavo judėti, tai būdavo kažkas nepaprasto, neįvardijama žodžiais. Sustabdžiau Kreigą ir paprašiau prisėsti. Suėmiau jo ranką ir uždėjau ties spyrio vietomis. Abu nusijuokėme, kai gana stiprus spyris pataikė jam tiesiai į delną. Pasilenkęs Kreigas švelniai palietė mano lūpas.
— Negalėčiau įsivaizduoti didesnės laimės...
— O aš galiu... — pasakiau, — ji bus dar didesnė, kai jis išvys pasaulį... — paglosčiau milžinišką pilvą.
— Po mėnesio... — sumurmėjo apkabindamas mane per pečius.
Taip ir prasėdėjome visą vakarą svajodami apie savo mažylį, meilios šypsenos nedingo nuo veidų.
Jau buvo laikas ruoštis namo, kai man dar nepažįstamas pojūtis perliejo kūną. Sustingau vietoje.
— Kreigai, — balsas šiek tiek suvirpėjo, — manau, jau laikas... — iškvėpiau.
— Žinoma, jau galima vykti namo, — atsakė atsistodamas ir ištiesė man ranką.
Mano pirštai tvirtai įsirėžė jam į ranką.
— Ne namo, Kreigai...
Kreigas pastebėjo mano išblyškusį veidą ir virpančią ranką ant pilvo.
— Ką? — sunerimo.
Pasimetęs žiūrėjo į mane.
— Dėl Dievo meilės... — išstenėjau, kvėpuoti darėsi sunkiau. — Į ligoninę, Kreigai.... Ligoninę... — beveik išskiemenavau.
* * *
Švelni šviesa plėšė vokus, galva šiek tiek sukosi, girdėjau kažką prieinant. Šilti pirštai susinėrė su manaisiais, pasukau galvą.
— Mmm... — sumurmėjau.
Minkštos lūpos palietė kaktą, galiausiai įstengiau atsimerkti. Kreigas sėdėjo šalia, glostė plaukus, pirštais perbraukė skruostą.
— Pagaliau nubudai, — tyliai sumurmėjo.
Jaučiausi lyg būčiau svetimame kūne, visur keistai gėlė. Akimis perbėgau šviesią palatą.
— Viskas gerai? — paklausiau gergždžiančiu balsu.
— Viskas gerai, — atsakė taip pat tyliai. — Tik tau reikia atgauti jėgas...
— Kaip mažylis? — sunerimau.
— Nuostabiai, — nusišypsojo. — Nors ir gimė mėnesiu anksčiau, jaučiasi puikiai...
— Kada galėsiu jį pamatyti?
Su kiekvienu žodžiu galvoje šviesėjo, širdis spurdėjo iš nekantrumo, jog greitai galėsiu pamatyti mažylį.
— Esi tikra, jog nebenori nusnūsti?
— Manau, pakankamai miegojau... Noriu jį pamatyti. Ar bus galima? — bėriau klausimus.
— Žinoma, nueisiu paprašysiu seselės, jog leistų tau jį atnešti.
Kreigas greitai išėjo iš palatos. Pasirėmusi alkūnėmis, pasistengiau atsisėsti, šiek tiek gėlė šonus.
Netrukus durys lėtai prasivėrė, grįžo Kreigas su baltu ryšulėliu rankose. Jo akys spinduliavo laime, lūpose palaimingas šypsnys, ištiesiau rankas į jį.
Mažas, rožinės spalvos veidelis, miniatiūrinė nosytė, užmerktos akutės bei tvirtai sučiauptos plonos lūpos vos matėsi iš po balto audeklo. Toks mažulytis ir trapus mano berniukas ramiai alsavo. Prisiglaudžiau jį arčiau ir vos vos lupomis paliečiau švelnią kaktytę. Laiminga nusišypsojau, skruostu nusirito ašara. Širdis prisipildė šiltos motiniškos laimės, su kiekvienu dūžiu jos vis daugėjo.
— Jis toks mažulytis... — sumurmėjau.
Kreigas prisėdo šalia, atsirėmė į pagalvę ir priglaudė savo galvą prie manosios. Ilgai žvelgiau į miegantį kūdikį, o ašaros vis krito, Kreigas pirštu vis braukė jas.
Atgręžiau į jį savo šlapią nuo ašarų veidą. Žiūrėjome vienas į kitą dievinančiais žvilgsniais, toks keistas jausmas, kai du paprasti žmonės sukuria stebuklą. Laimės bučinys užmigo mūsų lūpose besiklausydamas trijų širdžių plakimo.
Ten, kur einame drauge
— Negaliu patikėti, kad mes tai padarėme, — nusijuokiau, braidydama po putojančias bangas; rankomis kilstelėjau suknelės kraštą, kad per daug nesušlaptų.
Kreigas nusijuokęs numetė švarką tiesiai ant smėlio, batai jau seniai buvo jame paskendę. Išgirdau, kaip jis brenda per vandenį. Atsigręžiau, jis gundančiai nusišypsojo ir ėmė mane vytis. Garsiai nusijuokiau, kai jis mane pačiupęs ant rankų, apsuko kelis ratus; rankomis apsivijau jo kaklą.
— Ponia Mei Donegon, prašome nebėgti nuo savo teisėto vyro, — sumurmėjo į ausį.
Buvo liepos vidurys, šiltas vanduo kuteno kojas, lengvas vėjelis žaidė plaukuose. Prabėgo beveik metai nuo pastarųjų įvykių. Buvome toli už miesto, nuošali jūros pakrantė priklausė tik mums, savo svečius, kurie šiuo metu šventė mūsų vestuves, palikome netoliese.
Nusijuokiau Kreigui į kaklą.
— Ką pasakytum į neplanuotą išsimaudymą?
Ėmiau segioti jo marškinius.
— Man patinka ši mintis... — pritarė ir nusmaukė suknelės petnešėlę.
Pasinėrėme į bučinių laviną, šiltos bangos glostė kūną. Ištirpusi jūros paviršiuje saulė priminė raudoną vyną, lašeliais spindintį ant įkaitusios odos. Panėriau ir nuplaukiau keletą metrų į priekį, išnirusi pakliuvau tiesiai Kreigui į rankas. Apsivijau kojomis jo liemenį, Kreigo rankos slydo mano nugara, bučiavau švelnias lūpas, pirštus panardinau drėgnuose plaukuose. It netekę proto sukiojomės tarp bangų, pamiršę viską pasaulyje...
Saulė jau seniai nusileidusi, tačiau smėlis dar spinduliavo šilumą. Gulėjome vienas kito glėbyje, per kūną dar bėgiojo malonūs virpuliukai. Mums daugiau žodžių nebereikėjo, kalbėjo mūsų akys, kūnai, širdys... Visiška pilnatvė užpildė mūsų gyvenimus, kiekvienas rytas buvo tyros laimės spindulys, o vakaras — šilta ir jauki užuovėja... Laikas sustodavo ir tik mums paliepus vėl imdavo tekėti, vien tam, kad sekundės virstų valandom, dienos mėnesiais, o metai amžinybe...
Padėka
Dėkoju brangiems mano skaitytojams, be kurių ši istorija nebūtų pasiekusi tviskančios pabaigos, visiems, kas nepagailėjo savo laiko ir skaitė bei vertino. Tikiuosi, ši istorija palietė jūsų širdis ir bent minutei leido atitolti nuo tikrovės ir pasinerti į tobulo pasaulio glėbį, tokio, kuris egzistuoja tik mūsų fantazijose.
Sudie Jums taria mano istorijos herojai.
Pagarbiai,
Greta
