Esame nuolat apsupti žmonių: gatvėje, parduotuvėje, net miške girdėti kaip netoliese žvyrkeliais ūžia mašinos. Tik klausimas: ar negalima jaustis vienišu, kai esi tarp žmonių ? Išsiaiškinkime, kas tai yra vienišumas.
Mano galva, vienišumą galima būtų suprasti dvejomis prasmėmis: „praktiškas” vienišumas ( kai neturi draugų ir gyveni kaip D.Defo romano „Robinzonas Kruzas” herojus. Netgi to nenorėdamas, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Arba tiesiog savo noru engi žmonių draugijos ir kaip katinas visur vaikštai vienas). Na, ir lieka „teorinis” vienišumas. Esi apsuptas žmonių, mėgaujiesi dėmesio centru, bet giliai širdyje jauti, kad kompanijos sielos vaidmuo yra tik fikcija. Apsiginklavęs populiarumo šarvais pastebi, kad neturi draugų. Nebūtinai daugybės. Matai, kad neturi net ir to vieno vienintelio draugo, kurį vadintum ne šiaip bičiuliu ar pažįstamu, o draugu. Geriausiu draugu.
Bet ar vienišam būti blogai? Galbūt vienišumas tam tikra laisvės forma? Esi nuo nieko nepriklausomas, niekam neatskaitingas ir gali daryti tai, ką nori, nekreipdamas dėmesio į draugų ar pažįstamų nuomonę?
Vienišumas man – laikina būsena
Būsima studentė Rūta mano, kad vienišumas nėra tik tada, kai tu esi vienas ar kai neturi draugų. „Aš vieniša jaučiuosi tada, kai suprantu, jog turiu bėdų, jog man reikia pagalbos, bet neturiu kam pasipasakoti, pasiguosti. Arba žinau, jog manęs nesupras nei vienas, nors aplink pilna draugų,”– dėstė devyniolikmetė. Pasak merginos, vienišumo galima greitai atsikratyti. Neblogas vaistas: internetinis dienoraštis ar trumpas pabuvimas su savomis mintimis. Užtenka pasėdėti, paverkti ir po kiek laiko jausmas, kad esi vienišas, savaime pranyksta.
„Lėtinė” vienatvė Rūtos nekamuoja, nes tai dažniausiai būna vien tik trumpalaikė būsena. Mergina pasakojo, kad jos aplinkoje buvo vienišų draugų, kurie nuolat būdavo atsiskyrėliai savo valia. Rūta mano, kad tai yra normalu: „Laikiau visą tą situaciją įprastu reiškiniu, nes tas žmogus pats visai nesistengė su kuo nors bendrauti. Gal iš drovumo, gal šiaip? Pernelyg nesigilinau. Bet visad buvau draugiška, jei ko nors prireikdavo.” Rūtos nuomone, kiekvienas pats renkasi vienatvę ar draugus. Ir nieko stebėtino, jeigu kai kurie pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą.
Yra geresnių dalykų, nei pokalbiai apie merginas
Dvyliktokas Mykolas nelaiko savęs kitokiu vien todėl, kad jam nereikia bendravimo. „Draugai vis tiek yra laikini”, – teigia vaikinas. Abiturientas, kaip jis pats sako, turi per daug veiklos ir jam nelieka laiko draugams. „Domiuosi kompiuteriais, daug laiko praleidžiu skaitydamas. Taip pat nepamirštu namų darbų”, – dėstė vaikinas. Jis nelaiko savęs prastesniu už kitus vien todėl, kad nevaikšto į vakarėlius, neturi naujos mašinos. Anot Mykolo, jis nori jau dabar pradėti kurti savo ateitį. „O prie alaus bokalo pamato savo gyvenimui nepastatysi”, – mano vaikinas. Be to, dvyliktokui koktu klausytis, kaip jo klasės draugai aptarinėja merginas. „Jie elgiasi kaip maži vaikai”, – apie kitokį savo požiūrį kalbėjo vaikinas. „Manau, kad galima rasti daug naudingesnių, įdomesnių temų”.
Psichologė: vienišių ignoravimas kelia pavojų
Psichologės teigimu – visišku vienišium būti nėra normalu. Žmogus – sociali būtybė, todėl jam būtinas bendravimas su kitais. Visiškas atsiribojimas nuo visuomenės jau yra sutrikimo požymis. Pasak psichologės, yra tokių, kurie turi mažai ryšių su aplinka, tačiau vis kontaktuoja su kitais. Tai yra normalu. Tiesiog būna uždaresnių žmonių, kurie mėgsta būti vieni, tačiau nevengia bendravimo. Dažnai vaikai, kurie neturėjo brolių ar seserų, šeimoje augo vieni, yra tiesiog įpratę ne visuomet turėti pašnekovą. Tokie vaikai labiau išgyvena viską savyje, jiems rečiau reikia paguodos, palaikymo iš svetimų.
Tačiau yra tokių, kurie visiškai nenori žmonių draugijos. Tai jau nėra sveika. Psichologė sako, kad tai gali priklausyti nuo charakterio ar asmenybės tipo. Vienišiais dažniau būna intravertai. Antras veiksnys, turintis tam be galo daug įtakos, – šeima. Nemokėjimas prisitaikyti, adaptuotis yra auklėjimo padarinys. Pavyzdžiui, būna, kad turtingų tėvų vaikams neleidžiama atsivesti draugų į namus, kad šie ko nors nesugadintų, nesulaužytų ar nesudaužytų. Namiškių bendravimo modeliai persiduoda vaikui. Iš pradžių galbūt vaikas nori priešintis, tačiau palaipsniui vaiko noras bendrauti yra užslopinamas. Tokiu atveju vaikas susiduria su daugybe sunkumų, kai jam vėliau prireikia bendravimo.
Žinoma, įtakos tam gali turėti ir aplinka. Koks nors įvykis, kada vaikas buvo išjuoktas draugų, kada jis ką nors ne taip pasakė, taip pat gali stabdyti vaiką, kai jam prisireikia kontaktuoti su aplinkiniais.
Susidūrus su vienišiumi, reikėtų išsiaiškinti, kaip jis save vertina. Pirmiausia pagalba būtina tiems, kurie yra vieniši ir tuo visiškai nesidžiaugia. „Tada reikėtų kreiptis į specialistą. Jis išsiaiškintų, kodėl nesiseka užmegzti ryšius su žmonėmis. Kokie sunkumai iškyla bandant rasti kontaktą. Psichologas tikrai galėtų padėti tokį žmogų vėl adaptuoti prie visuomenės“.
Anot psichologės, tie, kurie būdami vieniši, jaučiasi gerai, anksčiau ar vėliau vis tiek susidurs su situacijomis, kuriose jiems neišvengiamai reikės bendravimo. Paauglys kartkartėmis gali vengti kontaktavimo, nes kai kada jam padės tėvai. Gerai tiems, kuriais tėvai rūpinsis iki pensijos. Galų gale, žmogus susidurs ir su finansiniais sunkumais. Gyvenimo tikrovė privers bendrauti su žmonėmis. Tokie dalykai, kaip darbo paieškos ar pats darbas, privers žmogų užmegzti tam tikrus ryšius.
Specialistės teigimu žmones, kurie linkę į atsiskyrimą nuo kitų, yra būtina stebėti. Šis noras būti visuomenės nuošalyje yra galimos savižudybės požymis.
