Kas pasikeitė Lietuvoje po aukštojo mokslo reformos ir kokia strategija vadovaujamės šiandien? Kokia Lietuvos aukštojo mokslo ateitis ir kokius iššūkius teks įveikti? Šie ir kiti klausimai buvo aptariami kovo 6 dieną Lietuvos studentų sąjungos surengtoje konferencijoje „Alma mater: aukštojo mokslo pertvarkai – treji“.
Reforma išjudino pokyčius iš mirties taško
Renginyje dalyvavo švietimo ir mokslo ministerijos bei LR Seimo atstovai, šalies aukštųjų mokyklų bei studentų atstovybių vadovai. Konferencijos metu buvo apžvelgta šių dienų situacija aukštojo mokslo srityje, diskutuota apie problemas ir ateities perspektyvas.
Konferencijoje dalyvavęs Kauno kolegijos vadovas Mindaugas Misiūnas kalbėjo: „Reformai – treji metai, bet, žvelgiant istoriškai, ji tęsiasi šimtmečius, o pokyčiai vyksta nuolat. Sakoma, kad jei bus uždarytos durys visoms klaidoms, tiesa gali likti už durų, tad po trejų metų reformos labai svarbu kalbėti apie nuveiktus darbus, kuriuos kartais sunku parodyti kokiais nors administraciniais dokumentais.“
Pašnekovas prisiminė, kad nuo 2005–2006 metų jam yra tekę dalyvauti kelių darbo grupių, kiurių tikslas buvo numatyti tam tikras būsimos reformos kryptis, veikloje: „Daug ginčydavomės, rašydavome ir suformuodavome daug įvairių pasiūlymų, paprastai tai buvo ruošiama dvejų metų laikotarpiui, bet praėjus šiam laikui paaiškėdavo, kad jokio rezultato nėra. Džiugu, kad reforma, kuriai buvo ryžtasi, pajudino viską iš mirties taško.“
M. Misiūno teigimu, ruošiantis vykdyti reformą, Lietuvoje veikiančių kolegijų sektorius buvo tapęs tikru bandymų poligonu: „Atsirado tarybos, įteisintas profesinio bakalauro lygmuo ir tai supurtė visą aukštojo mokslo sistemą, nes ėmė formuotis tam tikras konkurencinis mechanizmas, o atsiradus dabartinei aukštojo mokslo finansavimo sistemai, kokurencinė aplinka tapo dar ryškesnė.“
Studentai tobulėja greičiau nei dėstytojai?
Kalbėdamas apie šių dienų aukštojo mokslo problemas, pašnekovas sakė: „Naujoji studentų karta – smalsi, siekianti ir motyvuota, bet nevisuomet studento augimas toks pats aktyvus kaip ir dėstytojo. Nemažiau svarbi ir mus supanti aplinka, pasitaiko įvairiausių atvejų – nesąžiningumo iš studentų bei aplaidumo iš dėstytojų, neatsakomybės iš aukštųjų mokyklų administracijos. Šios aplinkybės šiek tiek keičia patį konkurencingumo paveikslą ir svarbu, kad abi pusės – studentai ir dėstytojai – prisiimtų atsakomybę.“
Pašnekovo teigimu, šiandien itin aktualus būtent aukštojo mokslo konkurencijos klausimas: „Kolegijoms dėl tam tikros pozicijos šaindien tenka konkuruoti ne tik su universitetais, bet ir su profesinėmis mokyklomis. Viena didžiausių problemų yra tai, kad neturime suformuotų reikalavimų tam tikroms darbo vietoms, konkrečioms pozicijoms. Nuolat jaučiamės kaip lindėdami apkasuose, karo situacijoje, nes viskas nuolatos keičiasi – ypač greitai kinta teisinė aplinka.“ Savo pasisakyme M. Misiūnas paminėjo studijų finansavimo bei kokybės problemas bei pabrėžė, kad dėl ekonominių paskatų nebuvimo aukštosios mokylos nesiryžta vidinei restruktūrizacijai.
„Jau nekalbu apie tai, kad pradedančių studijas studentų chemijos ir matematikos žinios yra nepatenkinamos, o kai kalbama apie neįsidarbinančių studentų skaičių, būtina nepamiršti, kad reforma pasakė „renkasi studentas“, vadinasi dėl to negalima kaltinti aukštojo mokslo įstaigos, nes rinkadamasis studijas studentas pats prisiima atsakomybę“, – mintimis dalijosi M. Misiūnas.
Visų studentų valstybė finansuoti negali
Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas kalbėdamas apie šių dienų aukštojo mokslo sistemos ydas sakė: „Visas reformas padaryti vėluojame, o kai jas pagaliau pradedame – imame blaškytis ir nieko iš to neišeina. Du esminiai dalykai, kurie turi būti aptariami diskusijose – valdymas ir finansavimas. Kalbant apie finansavimą, prisiminkime, kad būta situacijos, kai į aukštąsias mokyklas įstojo 83 proc. abiturientų. Krepšelio sistema suniveliavo šitą procentą iki europinio lygio, bet valstybė negali remti šimto procento studentų esant ekonominei situacijai.“
P. Baršauskas teigė, kad būtent su krepšelių sistema aukštojo mokslo srityje atsirado ir konkurencingumo elementas. „Visuomet palaikiau nuomonę, kad universitetas turi turėti išorinį valdymą, tai patvirtina ir pastarųjų metų pokyčiai. Juk negali būti efektyvus valdymas tuomet, kai pats kolektyvas reka sau vadovą.“ Pašnekovas kalbėjo apie tai, kad toks valdymo modelis užkerta kelia kolektyvo atjauninimo ir kitų problemų sprendimui.
„Kitas labai svarbus veiksnys – atskaitomumas. Kai pradėjau dirbti, paprašiau, kad man būtų pateikti duomenys, kiek kasmet universitetas išleidžia naujų technologijų diegimui, bet paaiškėjo, kad tokių duomenų gauti neįmanoma. Juk iš tiesų kiekvienas universiteto padalinys turi turėti konkretų biudžetą ir aiškiai žinoti, kur ir kiek leidžiami pinigai“, – kalbėjo Kauno technologijos universiteto rektorius.
Galimybės egzituoja tik popieriuje
Vilniaus universiteto studentų atstovybės vadovas Arminas Morkūnas savo pasisakyme akcentavo tai, kad dažnai politikams ar aukštųjų mokyklų atsovams priėmus vieną ar kitą sprendimą, vėliau pritrūkstama valios taisyti savo padarytas klaidas ir negrįžtama prie idėjos tobulinimo.
„Studentai pasigenda ministerijos ausų, kurios girdėtų, klausytų ir reaguotų tai, su kokiomis problemomis susiduria akademinė bendruomenė įgyvendindama vieną ar kitą projektą. Pats ryškiausias reformos aspektas, kurį vertiname negaltyviai – per didelis dėmesys dokumentams ir per mažas kultūros pokyčiams. Puikiai sugebama aprašyti įstatymus ar kurti tobulas sistemas, bet žmonės, kuriems tai skiriama, nesuvoks jų reikalingumo, pokyčiai nevyks. Reformoje pasigedome išsamios ir turtingos diskusijos, dažniausiai kalbama apie formą“, – savo nuomonę dėstė studentų atstovas ir pateikė kelias rekomendacijas, kurios, anot VU SA vadovo, padėtų gerinti situaciją.
Studentų atstovas pateikė pavyzdį, kuris rodo, kad ne visi politikų žodžiai virto darbais: „Nors šiuo metu įstatyme parašyta, kad studentas gali laisvąjį dalyką pasirinkti bet kurioje aukštojoje mokykloje, bet relybėje tai nėra įgyvendinama dėl pakankamai objetyvių priežasčių: jei studentas nori pasirinkti dalyką iš kitos studijų programos kitoje aukštojoje mokykloje, nėra tokio konkretaus mechanizmo, kaip bus peskirstomi pinigai tarp aukštųjų mokyklų. Apie tai jau kalbama keletą metų, bet realių veiksmų nėra“, – kalbėjo A. Morkūnas.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad reformos metu buvo išplėstos studentų teisės pasirenkant studijų dalykus ar dėstytojus, bei pačią studijų formą, tačiau dar daug dalykų teks nuveikti: „Aukštosios mokyklos norėdamos keistis turi matyti šios kaitos naudą ir priemones. Nors priemonės yra sukurtos ir numatytos, bet tai nėra pakankamai viešinama ir dedama pastangų, kad pokyčiai įvyktų“, – kalbėjo studentų atstovas.
