Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Šią dieną buvo nudirbti visi svarbiausi darbai: nupjauti javai, suvežtos uogos ir vaisiai, namuose prigaminta daržovių marinatų bei uogienių.
Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles ir vaistažoles, o ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos ir padarydavo giros.
Mergelės Marijos dangun ėmimo diena
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.
Marijos Dangun Ėmimo šventė yra seniausia ir garbingiausia iš visų Dievo Motinos garbei skirtų švenčių. Lietuvoje ji vadinama Žoline, nes nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti laukų žoles.
Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Buvo manoma, kad pašventintos gėlės apsaugos namus nuo perkūno, gaisro ir piktųjų dvasių.
Seniausi Žolinės papročiai:
Kurdami Žolinės puokštę, žmonės jau nuo seno labai atidžiai parinkdavo gėles. Svarbiausia į gėlę įdėti tai, ką žmogus augino pats.
Pašventinus puokštės, lietuviai jos nepamiršdavo ir parsinešdavo namo, o sudžiovintą puokštę padėdavo šalia šventųjų paveikslų. Puokštės būdavo naudojamos per perkūniją, ligos atveju ar smilkoma namuose.
Žolinės metu nuo seniausių laikų buvo geriama arbata iš medetkų, gysločio žiedkočių ir kraujažolės. Minėtus augalus žmonės užvirdavo, kai kurie – įmesdavo smulkinto gintaro. Buvo manoma, kad ši arbata turi stebuklingą stiprinantį poveikį.
