.jpg)
Pirmiausia ši būklė buvo nustatyta amerikiečiams ir Pietų Korėjos kariams, kurie žuvo karo belaisvių stovyklose Korėjos karo metu, o vėliau buvo pritaikyti Vietnamo karo belaisviams, išgyvenusiems laivo katastrofas. Taip pat ši būklė identifikuota Nacių koncentracijos stovyklų belaisviams, remiantis išgyvenusiųjų prisiminimais.
Bendras „pasidavimo“ atvejų bruožas yra tai, kad būklė pasireiškia psichologiškai traumuojančioje situacijoje, kuri atrodo neišvengiama. Nukentėjusysis į šias, atrodytų, beviltiškas sąlygas reaguoja vis labiau apatiškai. Tokiu būdu jie atsiriboja nuo visko, kas vyksta aplink juos, ir galiausiai numiršta.
Tačiau ankstesni stebėjimai rodo, kad mirtis nuo pasidavimo nėra neišvengiama. Žmonės atsigavo iš būsenų, identiškų toms, kuriose prieš mirtį buvo kiti, kai koks nors žmogus ar įvykis įtikino juos sugrįžti į realybę.
Išnagrinėjęs daugybę istorinių ir šiuolaikinių įrašų, Portsmuto universiteto mokslo darbuotojas dr. Johnas Leachas padarė išvadą, kad „pasidavimas“ gali būti labiau paplitęs, nei manyta anksčiau. Akivaizdūs atvejai buvo pastebėti dar 1600-aisiais, o naujausi atvejų pranešimai apie pagyvenusių žmonių ir ligoninių pacientų mirtį pasižymi būdingais šios būklės bruožais.
Tikėdamasis geriau suprasti šią gluminančią būklę ir sugebėjimą ją pergudrauti, J. Leachas pradėjo aprašinėti aptiktus klinikinius žymenis. Jo dokumente, dabar paskelbtame „Medical Hypotheses“, apibrėžiamas penkių etapų, kurių metu pasiduodama, derinys, ir, kaip rodo forumo pavadinimas, hipotezė apie smegenų veiklą, kuri yra jo pagrindas.
„Psichogeninė mirtis yra tikra. Tai nėra savižudybė, ji nėra susijusi su depresija, tačiau gyvenimo atsisakymas ir mirtis yra labai reali būklė, dažnai susijusi su sunkia trauma“, – sakė J. Leachas, toliau paaiškindamas, kad pasiduodantys žmonės mirtį laiko geriausiu įmanomu nepakeliamos padėties įveikimo mechanizmu.
Pirmasis etapas yra socialinis atsitraukimas, dažnai pasitaiko asmenims, patyrusiems didelę traumą, tačiau „pasidavimo“ atveju negydomas atsitraukimas gali pereiti į kitą etapą – apatiją.
J. Leachas pasinaudojo išgyvenusiųjų istorijomis, apibūdindamas tokio tipo apatiją kaip demoralizuojančią melancholiją, kuri skiriasi nuo pykčio, liūdesio ar nusivylimo. Žmogus jaučiasi tarsi „uždarytas gilioje inercijoje“. Šiame etape asmuo nustoja praustis. Trečiame etape – abulijoje (beviltiškume) – apatija stiprėja tol, kol žmogus nebeturi motyvacijos atlikti kasdienes užduotis, jis dažnai nustoja kalbėti ir valgyti.
„Įdomus dalykas, susijęs su abulija – atrodo, kad žmogus nebeturi minčių ar net sąmonės, kurioje nėra turinio. Žmonės, kurie atsigavo šiame etape, jautėsi tarsi turėtų košę vietoj proto, arba teigė neturėję jokių minčių. Abulijos etape protas yra budėjimo režime ir žmogus praranda norą siekti tikslo“, – pasakojo J. Leachas.
Ketvirtajai stadijai – psichinei akinezijai – būdingas reakcijos į fizinius dirgiklius praradimas, net į intensyvų skausmą. Galiausiai, jei neįsikišama, kenčiantys nuo „pasidavimo“ pereina į penktąjį etapą – mirtį.
Šiuo metu, sakė J. Leachas, „[jie] gali gulėti savo išmatose ir niekas – joks perspėjimas, mušimas, maldavimas negali sukelti noro gyventi“.
J. Leachas mano, kad kelių susietų smegenų regionų, bendrai vadinamų priekine cingulato grandine (ACC), pokyčiai gali būti atsakingi už „pasidavimo“ patologiją. ACC dalyvauja motyvuojant ir inicijuojant link tikslo nukreiptą elgesį, o dopamino signalizacijos sutrikimas šiuose regionuose sukelia panašų apatišką elgesį.
