Vieni A. Skačkauską pažįsta kaip buvusį žurnalistą, kiti – kaip didžėjų ir diskotekų vedėją, treti – kaip sendaikčių pardavėją viename iš Panevėžio turgų. Vis tik, ne vienas Audrių geriausiai pažįsta iš jo socialinių tinklų, kur kone kasdien dalinasi įvairiomis kylančiomis mintimis.
„Kai ką bijojau rašyti apie save, kai ką bandžiau nuleisti juokais, o po to pamačiau, kad daugiausiai atliepimų sulaukiu, kai rašau nuoširdžiai.
Iš vienos pusės, man tai kaip meditacija, leidžianti išrašyti savo jausmus, antras dalykas – turbūt norėjau dėmesio, nes praradau visus draugus, pažįstamus per priklausomybes ir norėjau atkurti socialinius ryšius.
Pastebėjau ir tai, kad dažniau rašo moterys – jos jausmingesnės, atviriau pasakoja apie save, o vyrai nerašo, jie užsislėpę. Man pasaulis pasidarė labai gražus, kai įveikiau visas priklausomybes, norėjau rašyti apie tai, kad viskas labai gražu, tereikia mylėti vienas kitą“, – nusišypso.
Ligą aptiko atlikus paprastą tyrimą
Ant Audriaus „Facebook“ paskyros sienos – daugybė įvairiausių pasakojimų apie kasdienybę, darbą ir net sunkiausius išgyvenimus. Atvirai jis rašo ir apie priklausomybes, ir apie diagnozuotą onkologinę ligą.
Jis prisimena, kad ėjo penktieji blaivybės metai, atšventė ir gražus 50-asis jubiliejus, o viena iš dovanų sau buvo atidesnis rūpinimasis savo sveikata – daugybę metų, kai kovojo su priklausomybėmis, jis nė nesilankė pas gydytojus, tad teko atsigriebti ir pradėti rūpintis tuo, kas taip svarbu.
Apsilankius pas šeimos gydytoją buvo pasiūlyta atlikti tyrimus pagal amžių priklausančiose prevencinėse programose, viena jų – prostatos vėžio.
„Pasidarius prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą paskambino seselė ir iš karto supratau, kad kažkas ne taip. Ji pasakė, kad yra labai blogai, bet pradėjo raminti, galbūt tai uždegimas, reikia nueiti pas urologą.
Aš toks jau žmogus – kuo ilgiau laukiu, tuo man baisiau, nes mano vaizduotė laki, prisigalvoju visokių dalykų, todėl nelaukiau eilėse, apsilankiau pas urologą privačiai.
Iš pradžių išrašė antibiotikus, sakė, gal tai tikrai uždegimas, bet sugėrus kursą antibiotikų niekas nepasikeitė – buvau išsiųstas darytis biopsiją“, – prisimena A. Skačkauskas.
Audrius pasakojo, kad nejautė visiškai jokių simptomų. Skaitė, kad vienas iš požymių yra dažnesnis šlapinimasis naktį, tačiau nepasireiškė net toks subtilus pokytis, o PSA rodiklis siekė 26 ng/mol, kai normali norma yra iki trys ng/mol:
„Kai pamačiau, kokie buvo PSA rodikliai, iš pradžių netikėjau, galvojau, kad tai kažkokia klaida. Padarius biopsiją nustatė, kad man – trečios stadijos prostatos vėžys. Aišku, pavėluotai. Pirma ir antra stadijos yra išgydomos, trečia ir ketvirta – tik sustabdomos. Aš tai sužinojau daug vėliau.“
Sunkumų kupinas mėnuo
Patvirtinus diagnozę, buvo du pasirinkimai – taikyti spindulinę terapiją arba atlikti operaciją. Audrius pasirinko pastarąją, viskas praėjo sklandžiai, tačiau pakartotinai atlikus PSA tyrimą, žymenys rodė 16 ng/mol, nors prieš akis turėjo pamatyti nulius:
„Kadangi turėjau gydytojo asmeninį telefono numerį, paskambinau, pamenu, penktadienio vakarą ir paklausiau, kodėl taip yra, juk turėtų būti nuliai. Pasakė, kad vėžys išplitęs, nors darė kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, kaulų skenavimą ir niekur nieko nerado.
Gydytojo žodžiai buvo, kad reikėtų taikyti chemoterapiją, užmušti metastazes, bet jos bijojau, nes sergu sunkiai valdomu diabetu. Pasakė, jeigu nenorite chemoterapijos, reikia surasti, kur yra metastazės ir žiūrėti, galbūt galima taikyti švitinimą, bet Lietuvoje nėra reikiamos įrangos, yra tik Lenkijoje ir Latvijoje – teko vykti ten.“
Audrius su žmona Aušra išvyko į Latviją, apsistojo netoli Jūrmalos, kad prieš tyrimą dar spėtų atsipūsti, pasimėgauti jūros bangomis ir ošimu. Tačiau galvoje sukosi mintys toli gražu ne apie poilsį.
„Pamenu, tas keturias dienas absoliučiai nieko nedariau, tik gulėjau užsiklojęs galvą – nei man jūros reikėjo, nei nieko. Baimės buvo sukilę, nes supratau, kad tai tik pradžia, dar visko bus“, – pridūrė.
Po mėnesio sulaukus atsakymų žinios buvo prastos – aptiktos keturios metastazės. Tačiau sunkiausia buvo ne išgirsti atsakymus, o jų laukti: visas mėnuo buvo tarsi košmaras.
„Tas mėnuo buvo labai sunkus – aš praradau norą gyventi. Pasidarė aišku, kad laikas ribotas, neturėsiu ilgos, gražios senatvės, nė neaišku, kiek man liko.
Aš neberadau priežasčių, kodėl turėčiau gyventi, ką man dar reikia padaryti, nes visai tikslai įgyvendinti – laimėjau kovą su priklausomybėmis, vedžiau mylimą moterį, turiu namus ir viskas. Namo jau nebepastatysiu, medį pasodinau, vaikų nebeturėsiu – aš nebeturėjau tikslo“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovas.
Pokalbis, pakeitęs viską
Apsilankymas Klaipėdoje esančiame vienuolių pranciškonų onkologijos centre atvėrė akis – pokalbis su vienuoliu padėjo susidėlioti visus taškus ant i.
Audrius papasakojo visą savo istoriją, prisiminė dienas, kai vesdavo diskotekas, o sulaukęs klausimo, ar norėtų patekti į rojų, nė nedvejodamas atsakė – taip, nes nors gyvenime yra padaręs negerų dalykų, dabar stengiasi gyventi teisingai. Vienuolio žodžiai ilgam įsirėžė atmintin – juos Audrius šiandien prisimena taip, lyg būtų išgirdęs dar vakar:
„Vienuolis paprašė įsivaizduoti, kad rojuje didelė šokių aikštelė, daug garso šviesos, prie pulto – Dievas, o kuo arčiau jo, tuo geresnis vakarėlis. Jis man pasakė, kad jeigu noriu būti arčiau, bet dėl savęs padariau viską ir nebeturiu tikslų, galiu gyventi dėl kitų, daryti gerus arbus ir gal gausiu bilietą arčiau kolonėlių.
Man viskas iškart susidėliojo į vietas – aš galiu gyveni dėl artimųjų, dėl nepažįstamų žmonių, galiu dalintis apie priklausomybes, padėti priklausomiems arba jų artimiesiems, galiu pasakoti apie vėžį. Man tai nieko nekainuoja.“
A. Skačkauskas atviras – buvo laikas, kai labai ant savęs pyko, nes operacijos ir 37 spindulinės terapijos sesijos atėmė visas jėgas. Jo manymu, tai ir nuvarė į depresiją, nes galėjo tik gulėti, pavalgyti ir nueiti į tualetą.
„Mane iš to ištraukė tik antidepresantai, aš pagaliau pradėjau gyventi ir visai užmiršau, kad sergu – po gydymo tikrindavausi, vartodavau vaistus, PSA nukrito, tad labai ramiai jaučiausi iki paskutinio momento“, – pasakojo.
Ligos atsinaujinimą pastebėjo po tyrimo
Audrius žinojo, kad metams bėgant organizmas pripranta prie leidžiamų hormonų ir liga gali vėl suaktyvėti – po ketverių metų, visai neseniai, tyrimai parodė, kad PSA rodikliai vėl pakilę:
„Kad ir kaip aš buvau pasiruošęs, kad taip bus, kažkada vaistai nustos veikti, vaizduotė, pasąmonė, smegenys veikia nepriklausomai nuo mano norų. Atsirado didžiulė baimė, naktimis sapnuodavau košmarus, bet jokių simptomų nepajutau.“
Kai atliko tyrimus ir atsakymai parodė padidėjusius rodiklius, žmona buvo išvykusi, kaip ir artimi draugai – tada jis vykdavo į parduotuves ir praleisdavo ten kuo daugiau laiko, kad būtų tarp žmonių. Tarsi per stebuklą socialiniuose tinkluose pavyko rasti ir gydytoją, kuris sutiko skubiai priimti, nes gydytojas, pas kurį lankydavosi anksčiau, atostogavo.
„Nuvykus jis paaiškino, kas laukia – geriau nelabai pasidarė, nes prognozės nėra labai geros. Aš žinojau, kad liga nėra išgydoma, tik sustabdoma, tai reiškia, kažkada vėl atsinaujins. Kai tik skaičiau apie tai, atrodė, kad lyg ir rašo apie mane, bet ne visai.
Kai tiesiai į akis pasakė, kas bus toliau, pasidarė labai baisu, gaila žmonos, artimųjų, savęs, žinoma, labiausiai – jau pradėjau ruoštis mirčiai. Bet praėjus dviem dienoms susiėmiau į rankas“, – kalbėjo A. Skačkauskas.
Ragina visus pasitikrinti
Prasidėjo paieškos, kaip galėtų padėti sau. Kol kas jis gydomas iš anksčiau vartotais vaistais, kai rodikliai pakils, bus skiriami kiti vaistai, nes kito gydymo būdo nėra. Pasiduoti Audrius sako negalintis – pirmiausia, dėl žmonos, kuriai krenta ne ką mažesnė našta. Ir dėl visų kitų, kurių negali palikti:
„Įlindus į savo vidų galvoju, kad man blogai, bet pakalbėjus su žmonėmis jie pasiūlė apsikeisti vietomis: kaip aš jausčiausi, jei mylimas žmogus sirgtų? Myli žmogų, bet nieko negali pakeisti. Aš galiu keisti – gydytis, susigyventi su liga, o artimajam yra dar sunkiau.
Reikia kovoti, negali nieko nedaryti. Jeigu aš atsisėsiu ir gailėsiuosi savęs, greičiau išeisiu, o noras gyventi yra. Gyventi yra dėl ko – yra anūkas, mylima žmona, atsirado daug žmonių, kurie palaiko, su kuriais kalbamės, palaikome glaudžius ryšius. Negaliu dabar numirti ir juos pavesti.“
Kas laukia ateityje, A. Skačkauskas sako nežinantis – juk būna stebuklų, kai paneigiamos visos prognozės ir pavyksta nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą net kovojant su sunkiomis ligomis. Tačiau jis suprato viena – jei sveikata būtų susirūpinęs anksčiau, jo istorija galėtų būti kitokia.
„Tai pats paprasčiausias tyrimas – tereikia nueiti duoti kraujo, nieko daugiau. Aš pats nejaučiau jokių simptomų, bet pasitikrinkite, nesvarbu, jei nieko nejaučiate. Jeigu būčiau anksčiau išsityręs, mano istorija būtų visai kitokia“, – vyrus paragino jis.
