Jauna moteris pasakoja, kad didžiausias gyvenimo košmaras ją pasivijo dar 2020 metais. Gabija Adomaitienė sako, kad tuo metu jai vis norėjosi išgerti alkoholio vakarais, vėliau ji pasakoja atradusi „stebuklą“, kad nebūtina laukti net vakaro, o galiausiai – nuo 2021 m. lapkričio iki 2022 m. gegužės ji net negalinti pasakyti, kas ir kaip tuo metu vyko, kadangi tai buvo kone siaubingiausias periodas jos gyvenime.
Tačiau prieš pradedant kalbėti, kokia buvo skaudžiausia alkoholizmo ligos pasekmė, Gabija grįžta į savo vaikystę, kuri, kaip manoma, ir paliko didžiausią randą jos gyvenime.
„Būdama reabilitacijos centre vis kalbėjau su psichologais, psichiatrais ir nagrinėjau, kodėl pasukau šiuo keliu. Niekada negalvojau ir nesvajojau tapti alkoholike, kadangi dar vaikystėje mačiau tokį pavyzdį. Kuomet man buvo vos treji metai, nusižudė mano tėvas, kuris buvo alkoholikas.
Taip šeimoje likome aš, mama ir 15-metė sesuo. Mama visuomet buvo labai griežta, kadangi viena turėjo užauginti dvi dukras, trūko pinigų. Kadangi ji visada dirbo, negaudavau mamos meilės, jausdavausi nepakankama ir norėdama atpirkti šią tuštumą vis kabindavausi į kitus žmones, kurie man suteiks tos trokštamos meilės, laimės“, – pasakoja Gabija.
Pasak moters, po tėvo mirties Gabijai mamą atstojo vyresnė sesuo, kuri ne tik rūpinosi, tačiau ir auklėjo, rodė besąlygišką dėmesį. Tačiau vos sulaukusi 18 metų Gabijos sesuo išėjo iš namų ir taip visa buitis užgriuvo ant paauglės pečių.
Tobulo gyvenimo siekis
Galiausiai nutiko taip, kad nejausdama mamos šilumos, Gabija mintyse susikūrė savo tobulo gyvenimo vaizdinį, kurio žūtbūt nusprendė siekti, nes manė, kad tik tokiu būdu taps laiminga, svarbi ir reikalinga.
„Išsikėliau tikslą, kad mokyklą pabaigsiu pačiais geriausiais pažymiais, studijuosiu, turėsiu mašiną, gyvensiu taip, kaip noriu, vestuvės taip pat bus tokios, kokias įsivaizduoju. Visa tai buvo sistemingas tobulo gyvenimo siekimas. Tad pradėjau dirbti, taupiau pirmuosius pinigus ir netrukus susipažinau su vaikinu, su kuriuo, kaip paaiškėjo, turime vienodus siekius.
Taigi, kad pasiektume tobulą gyvenimą, pradėjome dirbti kartu – aš ir toliau tapiau savo tobulo gyvenimo viziją, dar daugiau dirbau, neleisdavau sau net pasilinksminti, pailsėti, vis taupėme kartu pinigus, kuriuos investuodavome, statėme namus. Viskas puikiai sekėsi, o tuomet, kai man buvo 19, sužinojau, kad laukiuosi. Tai nebuvo mano tobulame plane, tačiau įvyko, kas įvyko“, – toliau pasakoja pašnekovė.
Sulaukus dukrytės Gabija pradėjo visą save atiduoti šeimai. Taip ji netrukus ėmė kurti ir tobulos šeimos vaizdinį. Ji sako, kad atiduodama visą save tikėjo, kad taip savaime jos gyvenimą užpildys ir laimė. Deja, tačiau nutiko taip, kad laimė aplenkė G. Adomaitienę:
„Paaugus dukrai supratau, kad nesijaučiu laiminga ar mylima, kad ir kiek savęs atiduočiau šeimai. Žinoma, vyro pastangos buvo didžiulės, tačiau to, visgi, neužteko. Netrukus pradėjau pastebėti, kad kai išgeriu – atsipalaiduoju ir man nebereikia nieko vaidinti, stengtis ir kurti to sunkiai pasiekiamo idealaus pasaulio, galiu būti savimi.“
Tai buvo vienas pirmųjų baisaus košmaro ženklų – Gabija ėmė pastebėti, kad gurkšnoti alkoholį ji pradėjo ne tik vakarais namuose, tačiau ir darbe, kadangi manė, kad būtent intensyvus darbas gėlių kioskelyje jai kelia įtampą. Deja, tačiau nusprendus parduoti savo nuosavą verslą, problemos ir įtampa niekur nedingo.
„Supratau, kad geriu ne dėl įtampos, o dėl to, kad paprasčiausiai geriau jaučiuosi. Iki tol išgėrimai buvo tik vakarais, tačiau visai netrukus padariau „neapsakomą“ atradimą – kam laukti vakaro, jei galima išgerti ir ryte? Svarbiausia tuo metu buvo tik būti niekieno neprigautai“, – atvirauja moteris.
Neteko motinystės teisių
Gabija sako, kad, vis dėlto, juodžiausiu gyvenimo tašku tapo 2021 m. lapkritis, kuomet išvykusi paatostogauti kartu su draugais, ji pradėjo taip gerti, kad atsigavo tik po gero pusmečio – 2022 m. balandį. Per šį laikotarpį moteris patyrė ir nemažai traumų:
„Galvą buvau prasiskėlusi bent kelis kartus, prasidėjo panikos atakos, ėmė permušinėti širdis. Išsigandusi simptomų nuvykau pas gydytojus, tačiau, kai pamatė mano istoriją ir kiek kartų buvau išvežta greitosios, nusprendė sustabdyti pusei metų teises.
Galvojo, kad turiu epilepsiją – nusiuntė pas kardiologus, kurie pastebėjo, kad mano širdyje yra atsivėrusi skylutė. Liepė stengtis neberūkyti, nevartoti alkoholio, nes jeigu ir toliau vesiu tokį gyvenimo būdą, viskas tik dar labiau prastės. Tačiau net ir tada manęs tai nesustabdė.“
G. Adomaitienės alkoholizmas taip įsisiūbavo, kad moteris netgi sulaukė grasinimo, kad iš jos atims dukrą. Tąkart, anot Gabijos, jai buvo pasiūlyta išsikraustyti iš namų, nes socialiniai darbuotojai manė, kad visko iniciatorius yra moters vyras. Taip Gabija savaitei atsidūrė Moterų krizių centre:
„Būdama centre visai nutrūkau, nes niekas manęs nebekontroliavo, gėriau kada ir kur noriu. Taip su dukra pagyvenome savaitę, o vėliau išvykome į Kauną. Žinoma, ten buvau visai girta – eidama parkritau, kraujas pradėjo bėgti, dukra buvo visai išsigandusi. Šalia buvę aplinkiniai pamanė, kad labai stipriai susižeidžiau, bet iš tiesų buvau tokia girta, kad negalėjau atsikelti. Iškvietus greitąją ir patikrinus blaivumą, įpūčiau beveik keturias promiles ir taip dukrą atėmė ilgam.“
Dėl atimtų motinystės teisių, Gabijai teko stoti prieš teismą. Moteriai buvo liepta per pusę metų susitvarkyti, o tuomet bus matyti, ar dukra ir toliau galės augti šeimoje. Anot G. Adomaitienės, teismo diena buvo kaip niekuomet skaudi – salėje teko išgirsti pačius nemaloniausius žodžius.
„Išvadino alkoholike, neatsakinga, nerūpestinga motina. Sulaukusi tiek negatyvo, nebepakėliau ir išėjusi iš teismo nusipirkau vėl butelį. Galiausiai, grįžusi namo ėmiau galvoti, ką man daryti, kadangi nustoti gerti nebegalėjau fiziškai. Jeigu bandydavau viską mesti, pradėdavo purtyti šaltis, o tuomet karštis, pykindavo, drebėdavo rankos.
Vienu metu maniau, kad atsisako širdis ir kepenys – mirštu. Tačiau tuo pačiu suvokiau, kad jeigu ir toliau gersiu, iš manęs visai atims dukrą, o koks gyvenimas be jos, kai visi aplink kalba, kad prasigėriau ir gyvenimą praradau. Labai gerai prisimenu, kad tądien buvo balandžio 20“, – atvirai dalinasi jauna moteris.
Pašnekovė sako, kad ši diena jai gerai įsirėžė į atminti, kadangi būtent tą dieną ji itin smarkiai susipyko su savo vyru, kuris taip pat nebuvo blaivus. Kaip teigia ji pati, galiausiai šis nuėjo miegoti, o Gabija su savo mintimis liko viena sėdėti virtuvėje, kur dar kartą į rankas pasiėmė viskio taurę:
„Sėdėjau ir galvojau, kaip dabar atrodo mano tobulo gyvenimo vizija, kuri jau senų seniausiai sudužo. Visi žino, kad geriu, turiu problemų, netekau dukros, teisių, o santykiai su vyru – apgailėtini. Dėl manęs vyras turėjo problemų su teisėsauga, mama su seserimi nenori bendrauti, o nugarą atsuko ir draugai. Prisileidau vonią ir meldžiausi, kad jeigu kažkas yra danguje, tegul mane pasiima arba kažką padaro, kad ši kankynė baigtųsi.
Tačiau kažkokiu būdu sugebėjau parašyti socialinei darbuotojai, kurios iš visų aplinkinių labiausiai nekenčiau, todėl, kad atvykusi į namus ji pasakė, kad čia – netvarkinga ir vaikas tokioje aplinkoje gyventi negali. Atvykusi tą dieną į namus, ji nupiešė paveikslą, kaip šiuo metu atrodo mano gyvenimas ir kas manęs laukia po mėnesio ar dviejų, jeigu nieko nekeisiu. Būtent šis mudviejų pokalbis mane stipriai paveikė ir tada supratau, kad yra du pasirinkimai: arba gyvenimas, arba mirtis. Kito kelio nėra.“
Gyvenimas grįžo į savas rankas
Dabar Gabija – tarsi naujai atgimusi: gyvena Jonavoje, bando kurti savo verslą, o šiuo metu darbuotis padeda ir savo vyrui, kuris turi savo įmonę. Maža to, kiekviena jos valanda yra suplanuota – Gabija savanoriauja, lankosi bažnyčioje. Tačiau atgavus gyvenimą į savo rankas, į namus sugrįžo ir didžiausias moters turtas – dukrytė:
„Namuose dukrytė su mumis oficialiai gyvena jau nuo vasario mėnesio. Be to, kai išvykau į reabilitaciją, tvarkytis su alkoholio vartojimo bėdomis ėmė ir vyras, kuris matomai lygiai taip pat išsigando, kad vieną dieną turėjo viską, o netrukus viskas ėmė slysti iš po kojų – žmona reabilitacijoje, atimta dukra, namai pavirtę į landynę. Šie praradimai jį taip pat supurtė, tačiau jis pagalbos kreipėsi į psichologą, užsikodavo ir dabar taip pat metus laiko yra blaivas.“
Pasiteiravus, ar į gyvenimą sugrįžo nugaras atsukę draugai, Gabija sako, kad pasimatė tikrieji veidai. Pasak jos, dingo visi, kurie piktnaudžiauja alkoholiu. Kitaip nei jie, likę aplinkiniai Gabiją ir jos šeimą palaiko visaip kaip tik įmanoma, kadangi jie priklausomybę supranta kaip ligą, o ne nemokėjimą tvarkytis su savo gyvenimu.
„Be to, nepasakyčiau, kad sulaukiu didelės paniekos dėl šio praėjusio gyvenimo periodo. Žinoma, yra žmonių, kurie pašnairuoja, tačiau aš į juos nekreipiu dėmesio. Suprantu, kad tai, kas įvyko, buvo liga, kuri su manimi žaidė. Lygiai taip pat stengiuosi atsiprašyti ir visų žmonių, kuriuos įskaudinau“, – sako pašnekovė.
Atvirai pasakodama apie vieną sunkiausių periodų savo gyvenime, Gabija yra be galo dėkinga ir globėjai, pas kurią laikinai gyveno jos dukra. Jos dėka, Gabija visuomet turėjo progą pasimatyti su dukryte, o ir ji žinojo, kad toks išsiskyrimas – laikinas.
„Globėja buvo beprotiškai geras žmogus, kuri ne pirmą kartą susidūrė su tokia situacija. Net ir pati dukrytė sakydavo, kad mama dabar yra mamų darželyje, mokosi. Visa tai – globėjos nuopelnas. Ji labai prisidėjo prie to, kad dukra žinojo, kad mama ir tėtis ją labai myli, toks periodas – laikinas ir netrukus ji sugrįš į namus.
Žinoma, jos atmintyje išliko skaudžių prisiminimų, todėl visuomet dabar, jeigu susipykstame, prašo susitaikyti, parodo, kas buvo nutikę praeitą kartą, kai susipykome. Kiekvieną dieną lankau pozityvaus auklėjimo kursus, todėl dabar – viskas pasikeitę, į viską žiūrime kitaip“, – dalinasi ji.
