„Iš prigimties aš esu labiau pesimistė, bet gyvenimas mane labai daug ko išmokė, vis mėtė ir mėtė, todėl dabar stengiuosi gyventi šia diena, daug negalvodama apie ateitį. Taip, aš jaučiuosi prastai, bet jau įpratau į tai nebekreipti dėmesio, nes mano situacijoje su tokiomis diagnozėmis geriau tikrai nebus.
O kol kas džiaugiuosi tuo, ką turiu. Mano plaučiuose yra oro, saulė leidžiasi ir teka kiekvieną dieną, viskas yra labai smagu“, – šypsosi pašnekovė.
Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – dukros
Giedrė neslepia, kad visą gyvenimą labai daug dirbo, stengėsi, kad jos dukroms nieko netrūktų, tačiau laiko pasirūpinti savimi dėl to neliko.
„Aš turėjau išlaikyti dvi dukras, todėl daug dirbau ir kreipti dėmesį į save buvo sudėtinga – juk tada mes neturėsime pinigėlių. Taip ir blaškiausi vienu metu per du darbus ir man mano sveikata buvo vienodai. Dabar tai mane prispaudė.
Kartais būna minčių, kad pati esu dėl to kalta, kad galėjau pagalvoti anksčiau, bet taip jau nutiko, toks likimas turbūt, aš tiesiog tai priimu“, – atvirai kalba vilnietė.
Dviejų nuostabių dukrų mama antrosios mergaitės susilaukė vėlyvame amžiuje – tuo metu jai buvo 45-eri. Giedrė turėjo draugą, kuris dukters pripažinti nenorėjo, todėl moterį paliko. Tačiau ji nutarė gimdyti ir dabar neabejoja – tai buvo aukštesnių jėgų jai siųstas stebuklas.
„Pagimdžius buvo tikrai labai sudėtingų periodų, mus mėtė iš vieno buto į kitą, su mažute yra tekę ir gatvėje šalti... Bet mes išgyvenome. Dabar mano penkiametė yra visas mano turtas – labai graži ir protinga mergaitė. Manau, kad man Dievas atsiuntė tą vaikelį.“
Moteris šypsodamasi sako, kad abi jos dukros yra didžiausias jos džiaugsmas ir stimulas gyventi, negalvoti apie galimus blogiausius scenarijus. Ji neslepia, kad dukroms skauda širdelę dėl mamos sveikatos būklės, tačiau jos visos trys į mirtį žiūri kaip į labai paprastą dalyką, kuris neišvengiamai laukia kiekvieno.
Gydymas turėjo šalutinių pasekmių
Giedrė pasakoja, kad į pirmuosius ligos siunčiamus simptomus – prasidėjusį kraujavimą ir staigų svorio netekimą ji iš pradžių nekreipė dėmesio.
„Aš kraujavau gana stipriai, bet kadangi jau buvau pagimdžiusi mažąją, galvojau, kad man prasidėjo klimakterinis periodas. Visą gyvenimą buvau stambi moteris, bet per 3 mėnesius aš netekau beveik 50 kilogramų. Nesupratau, kas vyksta, labai greitai pavargdavau.
Aišku, aš labai ilgai nesikreipiau, nes paprasčiausiai neturėjau laiko, net nepagalvojau, kad man gali būti toks dalykas, net tokios prielaidos nebuvo. Bet galiausiai mane išvežė su greitąja, nes buvau nukraujavusi beveik mirtinai“, – ligos pradžią prisimena pašnekovė.
Ji pasakoja, kad pirmiausia tik iš gydytojų nuogirdų ėmė suprasti, kad jai gali būti vėžys. Galiausiai diagnozė pasitvirtino – Giedrei buvo nustatytas III stadijos gimdos kaklelio vėžys. Netrukus po to prasidėjo ligos gydymas.
„Man darė švitinimus ir chemoterapijas. Visą tai ištverti nebuvo sunku, tačiau daugiausia problemų atsirado vėliau, kai išlindo gydymo pasekmės. Man pristabdė vėžį ir aš jau buvau apsidžiaugusi, tačiau vėl kritau į naują duobę – nustatė, kad mano žarnynas dėl švitinimų yra pažeistas nesugrąžinamai, teko daryti ir stomos išvedimo operaciją.
Dabar vaikštau su išmatų maišeliu, vėliau vaikščiosiu ir su šlapimo maišeliu. Džiaugiuosi, kad kol kas dar apskritai vaikštau, nes gali nutikti taip, kad ir to negalėsiu. Bet ką čia... Žmonėms gyvenime dar blogiau būna“, – sako vilnietė.
Tiki, kad gyvenime nutinka stebuklų
Negana to, Giedrė jau labai daug metų serga ir nekontroliuojamu diabetu. Ji neslepia, kad gyvenime būna ir geresnių, ir itin prastų dienų, tačiau sako, kad dėl ligų gyvenimo būdo kardinaliai nepakeitė.
„Nei prieš vėžį aš kažkaip ypatingai gyvenau, nei po vėžio – valgau tą patį, negaliu praeiti pro saldumynus, nors dėl diabeto truputėlį atsisakau jų, bet vis tiek suvalgau. Nenoriu ir negaliu iš savęs atimti pagrindinių gyvenimo džiaugsmų, todėl gyvenu taip, kaip išeina.
Manau, kad nuo kiekvieno organizmo savybių priklauso kaip tu išsikapstysi iš tos duobės, todėl nieko kardinaliai nekeičiu“, – dalijasi pašnekovė.
Giedrė atskleidžia, kad gydytojų prognozėmis pernelyg nesidomi ir tiesiog stengiasi džiaugtis kiekviena diena.
„Aš nieko neklausinėju, o gydytojai nieko ir nesako. Taip, kartais humoro forma užsimenu apie tai, kiek čia man dar liko laiko, bet jie nusišypso ir vieni sako, kad dar tikrai ilgai gyvensiu, o kiti – kaip Dievas duos. Niekas nieko neprognozuoja, bet gal taip ir geriau“, – svarsto vilnietė.
Ji neslepia, kad be prastos savijautos šiuo metu galvą tenka sukti ir dėl kitų dalykų, tačiau net ir sudėtingose situacijose ji stengiasi neprarasti pozityvumo ir išlikti stipri.
„Mes neturime savo namų ir iš ten, kur dabar gyvename, turime išsikraustyti, tik dar nežinau kur... Mano neįgalumo pensija yra labai maža, dukters alimentų užtenka jos darželio ir būrelio išlaidoms. Bet gyvename kaip ir visi, liūdėti neverta, ką padarysi.
Aš apskritai manau, kad gyvenime į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Toks jau gyvenimas – visko jame nutinka. Todėl reikia džiaugtis kiekviena akimirka ir tikėti, kad kartais nutinka stebuklų“, – pokalbį užbaigia Giedrė.
