Aušra pasakoja, kad 2018 metų pabaigoje jai labai pakilo temperatūra. Kadangi tuo metu buvo žiema, moteris iš pradžių galvojo, kad tai koks nors virusas, tačiau temperatūra niekaip nekrito, o gydytojai dėl to jokių priežasčių nerado.
„Mane nusiuntė pasidaryti echoskopijos, po kurios kairiame inkste aptiko darinį. Tada išsamiau tyriausi pas urologą, kuris pasakė, kad yra navikas, bet jis nedidelis, dar tik pirma stadija. Jį išoperavo, viskas pavyko sklandžiai ir aš jaučiausi tikrai gerai.
Didžiausia sėkmė buvo ta, kad viskas pastebėta laiku, netgi labai anksti. Man sakė, kad labai retai pavyksta aptikti tokioje būsenoje, kai navikas dar neišsiplėtęs, dažniausiai juos randa tada, kai jie būna labai pažengę į priekį. Tai mano atveju situacija buvo labai gera“, – prisimena moteris.
Manė, kad neturi šansų išgyventi
Tačiau po pusmečio Aušrai pradėjo svaigti galva, tirpti rankos ir kojos. Vaikščiodama ji koją jau turėjo vilkti, o rankų visiškai nebegalėjo pakelti. Šeimos gydytoja ją nusiuntė pasidaryti kompiuterinę galvos tomografiją, kurios rezultatai parodė, kad moters galvoje yra 9 metastazių židiniai.
„Kai išgirdau tokius dalykus, pradžia buvo labai baisi. Man pasakė, kad smegenyse yra pokyčių, kad jie mato tuos židinukus, o aš galvojau, kad viskas...Maniau, kad čia nėra jokių šansų išgyventi. Ir į onkologinį skyrių nuvažiavau su tokia nuotaika, kad man jau paskutinės dienos“, – atvirai kalba kaunietė.
Ji prisimena, kad tuo metu labai bijojo ir dėl savo dukters, kuri laukėsi pirmojo vaikelio:
„Aš labai jaudinausi dėl jos, net galvojau, kaip viską nuslėpti... Bijojau, kad ji susinervins, o tai pakenks ir jai, ir vaikeliui.“
Tačiau ir Aušra, ir jos dukra nusiramino iš gydytojų išgirdusios apie Gamą peilį. Kaunietė neslepia, kad būtent po gydytojų paaiškinimo, kaip su juo viskas bus atliekama, jai atsirado viltis, kad galbūt kaip nors iš viso to pavyks išsikapstyti.
Auglių – itin daug ir jie labai maži
Pirmoji operacija Gama peiliu praėjo labai gerai, tačiau operuojant gydytojas pamatė gerokai ryškesnį vaizdą ir vietoj iš pradžių skaičiuotų 9 metastazių, jų rado net 19.
„Po operacijos aš jaučiausi gerai ir galvojau, kad tuo viskas ir baigsis. Bet nieko panašaus. Po kelių mėnesių vėl kartojo tyrimus ir gruodį manęs jau laukė antra operacija, kuri buvo pati baisiausia, nes rado 28 židinius. Galvoje buvo iššovęs tikras fejerverkas“, – pasakoja kaunietė.
Moters galvoje augliukai buvo piktybiniai, tačiau labai labai maži. Ji sako tik vėliau supratusi, kokia rimta ir sudėtinga tuo metu buvo jos situacija, mat gydytojai nieko pernelyg daug nesakė, nenorėjo jos gąsdinti.
Tačiau nors ir buvo daug sudėtingesnė, antroji operacija taip pat praėjo sėkmingai, o po jos Aušrai buvo pradėta taikyti biologinė taikinių terapija. Ji pasakoja, kad prireikė laiko, kad gydymas „užsisuko“, tačiau netrukus tai davė teigiamų rezultatų.
„Po trijų mėnesių man vėl darė tyrimus ir židinių rado mažiau, jų buvo tik 12. Tada jau gydytojo Š. Tamašausko prašiau, kad sakytų atvirai, kaip viskas yra iš tikrųjų, nes aš save jau laidoju. Bet jis sakė, kad net nebandyčiau to daryti“, – prisimena Aušra.
Šiandien jaučiasi pakankamai gerai
Birželio 10 dieną kaunietei buvo atlikta kol kas paskutinė operacija, kuri nudžiugino ne tik ją, bet ir gydytojus – auglių buvo likę vos 3.
„Gydytojas sakė, kad viskas tikrai gerėja ir, svarbiausia, kad viskas pasiduoda gydymui. Kas buvo daryta prieš tai, jau yra gražiai sugiję, tik dar vis išlenda naujų metastazių“, – nurodo pašnekovė.
Nors jai iš viso jau teko gydyti 62 metastazes, o pamažu situacija vis gerėja, Aušra neslepia, kad kiekvieno tyrimo ji labai baiminasi. Kartais moterį vis dar apima ir mintys, jog ji neišsikapstys.
„Visą laiką prieš tyrimus aš labai nervinuosi, nes nežinau, kokie bus atsakymai. Jei dar kur nors ką nors suskausta, tada prasideda dar didesnės fantazijos. Tokie dalykai tikrai kainuoja nemažai nervų, tačiau svarbiausia, kad kol kas viskas kontroliuojama.
Nuotaikos ir emocijos yra tokiomis bangomis – džiaugiesi, kai viskas gerėja, bet jei po tyrimų pasako, kad auglių vėl yra, apima nuotaika, kad turbūt neišsikapstysiu“, – atvirai kalba kaunietė.
Ji sako, kad ir skųstis savo savijauta labai negali – Aušrai nieko neskauda, kraujo tyrimų rodikliai taip pat puikūs, gal tik kiek trūksta energijos.
„Po pirmos operacijos buvo taip, kad tirpo ranka, bet šiandien aš negalėčiau pasakyti, jog man kažkas yra blogai, aš jaučiuosi absoliučiai sveikas žmogus. Gal truputį trūksta energijos, dažniau atsiranda nuovargis, bet taip yra nuo vaistų, toks jų šalutinis poveikis. Man tai labai gyventi netrukdo, aš pasidarau viską, ką turiu pasidaryti“, – dalijasi moteris.
Nenori gailesčio
Aušra sako, kad sunkiomis akimirkomis jos pagrindinis stiprybės šaltinis buvo tikėjimas į Dievą. „Tai mane labai ir palaikė, nes aš ne nuo vakar ir ne nuo inkstuose esančio naviko diagnozės pradėjau tikėti, tai darau jau 30 metų. Tai ir buvo mano inkaras.“
Moteris neslepia, kad vis atsinaujinančių auglių diagnozes išgirsti buvo sunku ne tik jai, bet ir šalia esantiems žmonėms. Ji atvirai sako, kad yra sulaukusi ir gailesčio kupinų žvilgsnių, ir ašarų, tačiau tai viską tik dar labiau pablogina.
„Dabar yra toks požiūris, kad jei yra tokia sunki liga, tai viskas – viso gero, tu čia ilgai netrauksi. Man irgi šitaip buvo – ir paglosto, ir matau pilnas akis ašarų. Bet visada sakiau ir sakysiu, kad ne, to nereikia. Manęs gydytojas nelaidoja, tai nebandykit laidoti ir jūs.
Aš žinau, kad bus kaip bus, bet pati darysiu viską, kas yra mano jėgoms. Nenoriu jokio gailesčio. Taip, kartais būna gaila savęs ir tų ašarų pasitaiko, bet nuverki ir viskas, vėl eini toliau ir juokiesi sau, džiaugiesi gyvenimu“, – šypsodamasi kalba Aušra.
Ji jaučia begalinį dėkingumą medikams ir sako, kad šiais laikais tiesiog negalima nuleisti rankų, mat gydymo metodų yra labai daug, todėl reikia jais pasinaudoti ir tikėtis, kad viskas bus gerai.
„Blogiausiai žmonės daro tada, kai nuleidžia rankas, guli ant sofkutės ir mano, kad viskas, aš čia jau mirštu. Ne. Reikia daryti ką nors, ieškoti galimybių, domėtis įvairiais gydymo būdais, galbūt pakeisti mitybą, kitus įpročius, lankytis pas skirtingus gydytojus, jei kas nors netinka.
Man baisiausia būna tada, kai žmonės verkia, nuleidžia rankas ir patys save pribaigia“, – pokalbį užbaigia Aušra.
