Viename kambarėlyje pokalbio metu susigrūdusi šeimyna juokauja, kad čia šilčiausia – net 15 laipsnių šilumos, nes už visai šalia esančių durų koridoriuje vos 1 laipsnis šilumos. Devynioliktą amžių menantį dvarą įsigijusi šeima savomis rankomis jį prikelia naujam gyvenimui, tačiau čia planuoja ne tik gyventi patys, bet ir pakviesti apsilankyti kitus bei vykdyti įvairias veiklas.
Ieškojo erdvesnių namų
Kaip pats prisipažįsta, visko kaltininkas yra Valdas – jis pradėjo žiūrinėti didesnio namo, mat senajame jau buvo ankšta, kadangi, kaip pabrėžia Jurga, šeima turi du savo vaikus ir du širdies vaikus, globotinius, o ateityje norėtų savo šeimyniška šiluma bei meile dalintis su daugiau vaikų.
„Viskas įvyko labai greitai, tas pasikeitimas nebuvo labai planuotas. Negaliu sakyti, kad visą laiką apie tai svajojau ar planavau, ieškojau – turbūt praeitą vasarį kilo mintis, kad galbūt daugiau vaikučių turėti šeimoj, namai, kuriuose gyvenom, jau buvo per maži ir matėm, kad vaikams reikia erdvės, gamtos ir, aišku, vietos“, – pasakojimą pradeda tėtis.
Pradėjus dairytis didesnių gyvenamųjų patalpų, šeima iškart suprato, jog Vilniuje kažką rasti bus išties nelengva, tad ėmė dairytis plačiau. Vyras vis parodydavo žmonai kokią patikusią sodybą, kol galiausiai Jurga tarė:
„Gal jau užteks man rodyti, paimkim ir nuvažiuokim, pasižiūrėkim“, – su juoku prisimena pašnekovai ir moteris priduria, kad tokį pasiūlymą ji pametėjo su mintimi, jog pamatęs, kiek darbo reikia įdėti, tokios svajonės atšoks.
„Čia buvo vienintelė sodyba, į kurią ir atvažiavome pasižiūrėti. Atvažiavom ir viskas, mums čia labai patiko, Jurga taip ir pasakė: „Jeigu jau pirksim ir kraustysimės, tai tik čia, daugiau niekur manęs nebevežk, man čia patinka“, – su šypsena pasakoja V. Statulevičius.
J. Statulevičienė neslepia, jog jai idėja kraustytis į atokų kampelį iš pradžių nepatiko, bet turėjo keletą priežasčių, kodėl dabar yra čia, dvare:
„Seku paskui vyrą – visai čia labai netikėtai buvo viskas, kažkiek, matyt, ir karantinas tam turėjo įtakos. Mes svajojom kažkada turėti vienkiemį, sodybą. Visai netyčia Valdas užmatė šitą dvarą, niekaip nesupratau, kaip, nes man labai nepatiko, bet jis turėjo viziją, savo vizija pasidalino su Agne ir, aišku, viena iš priežasčių buvo parsigrąžinti juos iš Londono į Lietuvą.“
Išties, tokia tėvų idėja suveikė ir vaikus parsivilioti čia, kaip patys sako, į kaimą, pavyko. Labiausiai Valdą ir Jurgą džiugina tai, kad viskas susiklostė dar geriau nei tikėjosi.
„Turėjom planą iš pat pradžių grįžti šiek tiek vėliau, kad tėvai įsikurtų, persikraustytų, kažką pradėtų čia veikti, nes dvaras dar kol kas negyvenamas, tai mes bandom jį paversti gyvenamu.
Mes su Andrew nusprendėm kartu, kad Londone gyvendami mes galim užsidirbti kažkiek pinigėlių, tačiau visa esmė buvo tame, kad norėjome kažką kartu nuveikti savomis rankomis. Mes taip ir nusprendėm – mums patiko idėja, aš padaviau atsistatydinimą iš darbo, išėjau, susikrovėm daiktus ir atvažiavom“, – sugrįžimą į gimtinę prisimena A. Garcia.
Dar nespėjus atsikraustyti – nuotykiai
Dvaro reikalai judėjo be galo greitai – gegužės mėnesį atvykę čia apsižvalgyti, jau rugsėjį Agnės tėveliai tapo oficialiais dvaro savininkais, o spalį visi kartu, šeši asmenys, šunytė Pupytė ir du katinai apsigyveno Dapkiškyje.
Neapsieita čia ir be kuriozų. V. ir J. Statulevičiai su juoku prisimena dieną, kai dar dvare negyveno, bet atvyko čia atšvęsti vestuvių metinių:
„Dar čia negyvenom, kas kelintą dieną atvažiuodavom apsitvarkyti ir pasiūliau, kad važiuojam, pernakvosim dvare, pasiėmėm vaikus, nusipirkom tortą, atvažiuojam ir lipam į rūsį įsijungti vandens. Vaikas mažasis bėgo pirmas, einam, šveičiu su žibintuvėliu, jis lekia nuo laiptų ir įšoka tiesiai į ledinį vandenį iki bambos. Užtvindė mums abu rūsius, nes trūko seni vamzdžiai, gerai, kad labai susidraugavom su buvusiu savininku, aš jam iškart skambinau, šaukiausi pagalbos. Paskui dar visą parą siurbėm vandenį iš visų rūsių.“
Visiems čia patinka, tik dabar, atėjus žiemai, nuomonės išsiskiria – Andrew kolumbietis, tad jam sulaukti sniego buvo tikra palaima, o štai Valdas sako priešingai: sniego visai nereikia, jis tik stabdo visus darbus.
O darbų čia per akis. Šeimos ateities vizija yra prikelti dvarą naujam gyvenimui ir pakviesti vaikus bei paauglius į vasaros stovyklas. Ir anksčiau, tarybiniais metais, būtent čia buvo įkurta vieta pionierių stovykloms.
„Ir smagu, ir įdomu, ir baisu, bet užtat visi kartu. Labai smagu, kad Agnytė su Andrew gali čia gyventi, dirbti ir prasmingai leisti laiką, svarbiausia, Lietuvoj. Baisu dėl apimties, bet padrąsinam vienas kitą, palaikymą jaučiam ir iš draugų, bažnyčios bendruomenės. Tai labai įkvepia ir padeda. Mes visi labai laukiam vasaros, kada čia jau galėsim priimti stovyklautojus“, – pozityviai į ateitį žiūri V. Statulevičius.
Iš viso sklype yra 7 pastatai, vieną jų šeima įsikūrinėja gyvenimui, ateityje planuoja įsikurti ir dar vieną namą, o visa kita paliekama stovykloms. Taip pat čia yra ir parkas, menantis Simono Konarskio laikus, tvenkiniai, kuriuose galima maudytis.
Atnaujina savo rankomis
Viskas dar priešakyje, kol kas, net ir spaudžiant šaltukui, vyksta įvairiausi darbai – juk planuose noras kuo greičiau keltis į gyvenamąjį namą ir vasarą jau pakviesti pirmuosius stovyklautojus.
„Ir vandentiekį keičiamės, ir stogą remontuojam, šiltinamės. Daug šiukšlių, metalo labai daug. Dabar visi darbai pagrinde viduj, įsirenginėjam namą, kuriame gyvensim, o dvaro antram aukšte tvarkomės stogą. Nors dirbam po stogu, bet temperatūra ta pati kaip lauke, tik ant galvos mažiau sninga“, – juokiasi Valdas.
Dar maloniau šeimai tai, jog viską, ką geba padaryti savo rankomis, daro patys, tik didesniems darbams samdosi specialistus, pavyzdžiui, elektros instaliacijai ar vandentiekio įvedimui. Kaip sako Valdas, pats turi nemažai patirties statybose, nors didžiąją dalį gyvenimo kartu su žmona dirbo pedagoginį darbą.
„Šiek tiek samdomės specialistų, bet aš esu labai nemažai dirbęs statybose seniau, patirties yra, mokykloje statybos darbų irgi būdavo nemažai, tai nusimanymo yra. Iš tikrųjų, labai daug ką galiu padaryti, o ko negaliu – mokausi. Lygiai taip pat ir Andrew, jam tie statybiniai darbai iš viso yra naujiena, bet kartu dirbam, mokomės ir nepasiduodam. Čia svarbiausia“, – kalbėjo V. Statulevičius.
Pagalbos netrūksta ir iš aplinkinių – kiekvieną savaitgalį šeimą dvare aplanko draugai, pažįstami ar bažnyčios bendruomenė, atvyksta ir žmonių iš mokyklos, kurioje ilgus metus dirbo Statulevičiai, tad šurmulio čia netrūksta.
Pasiteiravus, kaip mano, kiek laiko dar prireiks, jog patys galėtų keltis į namą, kurį įsirenginėja gyvenimui, Jurga su Agne nė nepagalvojusios atšauna, kad planas buvo: „Iki Kalėdų“, tačiau Valdas į viską žiūri realistiškiau: „Sausio mėnesį jau tikrai planuojam įsikelti.“
Ateityje čia šeima nori ne tik gyventi ir kviesti apsilankyti kitus, rengti stovyklas, bet ir sukurti Kalėdų tradiciją – aikštėje stovinčią milžinišką gyvą eglę kiekvienas apsilankęs papuoštų savo kurtu žaisliuku ir puoštų ne tik aplinką, bet ir prisidėtų prie šventinės nuotaikos kūrimo.
