Šis pomėgis merginos gyvenime atsirado prieš penkerius metus – tiesa, tuomet Rasa dar nesigilino į tai, kokias istorijas slepia apgriuvusios sienos, o paprasčiausiai įamžindavo akimirką ir pamiršdavo.
Už pomėgį dėkoja draugei
Vis dėlto, už šį hobį dabar R. Karvelytė dėkoja savo draugei, su kuria keliaudavo ir pažindavo naujas, dar neatrastas vietas:
„Esu dėkinga savo gerai draugei Renatai, su kuria kartu praleisdavome nemažai laiko ir ji mane įtraukė į dvarų lankymą. Mėgdavome leistis į keliones ten kur veda akys: tiek pėsčiomis, tiek ir su automobiliu.
Ilgainiui vis dažniau apsilankydavome tai viename, tai kitame dvare, kartais juos aptikdavome visai netyčia – tokiu būdu išaugo smalsumas pamatyti ne tokius populiarius, bet ne ką mažiau įstabius dvarus.“
Anksčiau pašnekovė nė nesidomėjo dvarų istorija, nors istorija bendrąja prasme niekad nebuvo svetima. Tiesa, Lietuvos istorija nebuvo jos stiprioji pusė, labiau traukė senieji laikai – Antika ar Rytų kultūros. O ir pati nieko itin bendro su istorija nėra turėjusi – baigė vizualinės komunikacijos studijas ir juokauja, kad gali tik „pritempti“, jog šioje srityje istorinės žinios išties praverčia.
Daugelis yra pratęs matyti ir lankytis ištaiginguose ir restauruotuose dvaruose, tačiau Rasai žavesni tie, kuriuose prabangos beveik nelikę – apie čia stovėjusį dvarą dažniausiai primena tik išlikę griuvėsiai.
„Jaučiu kur kas didesnę trauką griuvenoms. Žinoma, tikrai žaviuosi naujam gyvenimui prikeltais dvarais ir džiaugiuosi, jog yra žmonių ir organizacijų, kurios pasiryžo tokiai rimtai misijai.
Vis tik griuvėsiai turi tam tikros romantikos ir magijos – jie iki šiol, atrodo, alsuote alsuoja istorija ir didikų energija. Kartais būna pagaunu save hiperbolizuojant apie kadaise vykusį gyvenimą, pati sau prisikuriu vaizdinių, leidžiu fantazijai įsismagint! Pastebiu, jog šalia ištaigingų dvarų neužplūsta tiek daug emocijų, grožiuosi santūriai“, – pasakojo mergina.
Aplankytų dvarų neskaičiuoja
R. Karvelytė svarsto, jog atnaujinti dvarai įdomūs daugeliui, o apleisti – mažai kam, greičiausiai tai ir traukia keliauti į daugelio užmirštas ar neatrastas vietas, kur dažniausiai neranda nė gyvos dvasios.
„Jų energetika yra kita. Naujai prikeltuose dvaruose dabar aibės lankytojų, darbuotojų ir panašiai. Tokie dvarai labai gražūs, juose smagu paminėti svarbias šventes ar apslankyti su turistine grupe, bet jie yra visiems ir visų.
Seni, apleisti dvarai domina kur kas mažesnę saujelę žmonių, tad, kai įžengi į tokių statinių teritoriją, jauti, jog toks statinys yra mažumėle daug daugiau – juk ir lankytis tenka dažniausiai vienai: vos kartą ar du esu sutikusi kitus žmones tuo pačiu metu lankančius apleistą vietą“, – kalbėjo ji.
Pasiteiravus, kiek dvarų Lietuvoje jau yra aplankiusi, Rasa tik nusišypso – dar neskaičiavo, tačiau ruošiasi tai padaryti, mat visus aplankytus dvarus žymisi žemėlapyje, šalia tų, kuriuos aplankyti ruošiasi ateityje.
Didžiausią įspūdį merginai dažniausiai palieka paskutinioji aplankyta vieta. Šiuo metu iš galvos neiškrenta Biržų krašte stūksantis dvaras, kurį visai netikėtai aptiko socialiniuose tinkluose, o nuvykusi tikrai nepasigailėjo:
„Šiai akimirkai iš galvos niekaip neiškrenta Skrebiškio dvaras, kurį pastebėjau internete, vienos istorikės vedamame kelionių dienoraštyje. Paprašiau koordinačių ir vieną rytą tiesiog leidausi į Biržų kraštą.
Nustebino tai, jog dvaras stovi šalia retai kieno pravažiuojamo kelio, teritorija apaugusi medžiais, žolėmis, prie pat – apleistas daugiabutis, o kelis dvaro sienos išlikusios nepaprastai geros būklės. Dvaras labai sunkiai prieinamas, tą kartą, kai lankiausi, mindžikavau geras dvidešimt minučių ir vis tiek nesugalvojau, kaip priartėti dar labiau. Veikiausiai tai jam ir padėjo išsilaikyti iki šių dienų.“
Kelionės be aiškaus plano
Planuodama, ką nori aplankyti, Rasa ne tik naršo internete, bet ir sklaido knygų lapus, nors neslepia apmaudo, kad literatūros sąrašas skurdokas, o daugiausiai informacijos ir galutinių kelionės taškų randa internete.
„O tiksliau, nusprendžiu kryptį, įsivedu į paiešką nors vieną šalia esantį dvarą ir jis tampa puikia atspirtimi ieškoti toliau.
Apskritai mėgstu vairuodama atkreipti dėmesį į pastatus, kuriuos pravažiuoju, o jų Lietuvos kaimuose ir kituose, rodos, Dievo apleistuose kampuose, patikėkite manimi, yra įspūdingų“, – šypsosi R. Karvelytė.
Dabar nors kartą per savaitę mergina išsiruošia į kelionę ir ieško dar neatrastų Lietuvos dvarų, bet tikslaus maršruto niekad neturi, o tai, kiek vietų aplanko per vieną dieną, priklauso nuo meto, kada topteli mintis leistis į kelionę:
„Jeigu suplanuoju ankstyvą kelionę, dažniausiai renkuosi tolimesnius maršrutus, jeigu mintis ateina gerokai po pietų – renkuosi artimus objektus. Specialių maršrutų niekada neplanuoju – tiesiog leidžiuosi į nuotykį.“
Daugiausiai dvarų Rasa aplankiusi savo gimtojo miesto Panevėžio apylinkėse, tačiau visuomet dega noru pamatyti ir daugiau, tad artima aplinka neapsiriboja, nes knieti pamatyti įvairesnius architektūros šedevrus.
„Neapsiriboju vien juo, nes kituose regionuose vyrauja ir kita architektūra, stilistinės detalės, puošybos elementai. Vienur buvę labai populiarūs mediniai dvarai su rankų darbo drožyba, kitur – klasicistinio stiliaus su įstabiomis kolonomis ir taip toliau ir panašiai. Būtų didelė klaida turint visas galimybes pamatyti Lietuvos istoriją iš arčiau jomis nepasinaudoti“, – svarsto pašnekovė.
Pažindina su istorija
Savo kelionių įspūdžių mergina nepasilieka vien sau – apie tai rašo ir savo socialinių tinklų paskyrose. Čia ji dalinasi ne tik užfiksuotais kadrais, kuriuose neretai puikuojasi jau nykstantys dvarai, bet ir supažindina su jų istorija. Neretai ir pati apie dvarus sužino iš kitų, kurių hobis toks pats:
„Esu atsirinkusi keletą kelionių tinklaraštininkų, kurie turi sukaupę nemažą žinių bagažą, taip pat seku Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos veiklą, skaitau straipsnius internete, literatūrą, diskutuoju su kitais keliautojais, su kuriais pasidaliname patirtimi bei informacija.“
Tiesa, R. Karvelytės aprašymuose nerasite vien „sausų“ faktų – greičiausiai, išgirsite ir legendas, kuriomis apipinta viena ar kita vieta. Pačiai Rasai įdomu ir tai, kas statė dvarą, kam jis priklauso, tačiau nenusisuka ir nuo istorijų apie dvarininkus.
„Galbūt labiausiai tose istorijose ieškau netikėtumo ir jeigu tik jį randu, būtinai akcentuoju tai pasidalindama savo socialinėse paskyrose. Manau, jog didžioji dalis žmonių nemėgsta sausos teorijos, tad reikia rasti cinkelį, kuris kabina, kuris tarsi suartina didikų ir paprastų žmonių gyvenimus“, – šypteli ji.
Kaip pati pažymi, dažniausiai istorijos apie dvaro gyvenimą neblizga prabanga ir nepasakoja apie čia vykusias didžiausias šventes, veikiau priešingai:
„Daug dvarų legendų ir istorijų yra apie žiaurius ponus, kurie ne tik visaip engdavo savo baudžiauninkus, bet ir neretai beprasmiškai praliedavę kraują, o štai Liubavo dvare vienas iš pastatų kadaise tarnavo iš tiesų kilniam tikslui – jame būdavo priglaudžiamos gulbės.“
Lietuvoje Rasai pamatyti dar tikrai yra ką, o kol išsems šalies dvarų lobynus, panašu, prireiks laiko. Mergina sako dar neaplankiusi garsiojo Belvederio dvaro, tad tikisi, kad tai ir bus kita vieta, kurią aplankys ir klaidžios jo istorijos labirintais.
