Ir meilė kelionėms, ir degtukų dėžučių kolekcija atkeliavusi iš vaikystės, naujienų portalui tv3.lt su šypsena pasakoja Karolina. Dabar kelionės sustoję dėl pasaulyje siaučiančios pandemijos, tačiau mergina įsitikinusi – kai tik turės progą, keliones tęs.
„Visuomet sakiau, kad kelionės gali išmokyti daugiau negu keturios universiteto sienos ir parodyti daugiau negu bet kuri dokumentikos laida. Kelionės man – tarsi nesibaigiantis gyvenimiškų pamokų vadovėlis, kur aš – nepatyrusi mokinė, o pasaulis – mano realiausias mokytojas. Tik pažymių mano mokytojas nerašo – jis kelia klausimus apie mane pačią, gyvenimą ir priverčia pažvelgti į save iš šono bei leidžia pažinti pasaulį ir įsigilinti į pagrindines problemas iš arčiau“, – šypsosi pašnekovė.
Meilę kelionėms įskiepijo tėvai
Kaip pati sako, tėvai nuo vaikystės užkrėtė kelionių liga, o ir pačiai smalsumo netrūko – visada domėjosi pasauliu ir jo įvairenybėmis.
„Manau, kad kelionių manija susirgau dar tada, kai pati to nesupratau. Nuo pat mažumės su tėvais daug keliaudavau, tai manau, kad jie mane ir užkrėtė ta nepagydoma kelionių manija. Taip pat visada mėgau viską, kas susiję su geografija. Pradedant dokumentika apie šalis, vietoves, tradicijas, kultūras, baigiant stalo žaidimais ir knygomis apie įvairiausias gentis“, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi mokyklą, Karolina patraukė studijuoti į užsienį – baigė mokslus Danijoje. Tuomet, nusprendusi pamatyti daugiau pasaulio, mergina leidosi į kelionę, kuri apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.
„Mintis keliauti intensyviai gimė pakankamai seniai – kai prieš 8 metus savanoriavau Tanzanijoje. Ta kelionė buvo pirmoji, kai leidausi taip toli ir dar visiškai viena. Keleto mėnesių patirtis šioje šalyje sudrebino mano vidinį pasaulį, privertė pakeisti požiūrį į daugelį dalykų ir susidėlioti prioritetus.
Tai buvo tarsi vidinis mano žadintuvas, kuris privertė suvokti, kad kiekvienas žmogus turi teisę gyventi ir kurti savo gyvenimą taip, kaip jis pats nori“, – prisimena mergina.
Supratusi, kad nori gyventi taip, kaip pačiai atrodo geriausia ir įdomiausia, neskubėjo mesti gyvenimo, kurį buvo susikūrusi tuo metu – nors idėja galvoje kirbėjo, tačiau priimti sprendimą gyventi kitaip nei kiti užtruko.
„Tam, kad pasiryžčiau, praėjo nemažai metų nuo to laiko, kai pirmą kartą pagalvojau apie tokią galimybę. Buvo daug dalykų, kurie mane stabdė, netinkamų žmonių, kurie mane laikė, turėjau daug baimių, neatsakytų klausimų ir didelį sumišimą, bet dabar sakau, kad noras buvo didesnis. Manau, kad giliai širdyje žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek tai padarysiu.
Atėjus suvokimui, kad arba dabar, arba niekada – sprendimą priėmiau tą pačią dieną. Nuo tada tai laikau geriausiu savo sprendimu gyvenime.“
Kelionės pilnu etatu
Karolina šypsosi, kad du metus vietoj darbo, pradėjo pilnu etatu keliauti kartu su draugu. Tiesa, tam, kad galėtų siekti svajonės, teko palikti mėgstamą darbą, tačiau suprato – nori gyventi kitaip.
„Dirbau transporto koordinatore. Darbas man patiko, nes kiekviena diena buvo vis kitokie – su daug planavimo, iššūkių ir ieškant sprendimų netikėtoms problemoms, su kuriomis susidurdavome. Sprendimas viską mesti neatėjo per dieną. Nors ir pati to nesuvokiau, jis mano viduje buvo ilgai brandintas ir labai gerai apgalvotas, nes norėjau gyventi ne taip, kaip kiti įsivaizduoja, kad kažkas turi gyventi, o taip, kaip noriu aš“, – pasakoja K. Dabašinskaitė.
Pirmoji užsienio šalis, kurią aplankė – Lenkija, tačiau mergina sako prisimenanti tik iš tėvų pasakojimų, mat buvo dar visai maža, vos kelių metų. Dabar sąraše puikuojasi jau 61-a aplankyta šalis, tačiau sako jų neskaičiuojanti – nebent kažkas paklausia.
„Norėčiau visur, kur nebuvau... Pavyzdžiui, į Madagaskarą, Papua Naująją Gvinėją, Peru, Mongoliją, Seišelius, Jordaniją“, – vardija Karolina ir, rodos, galėtų tęsti, kol išvardys visas pasaulio šalis.
Tačiau labiausiai galvoje įstrigusi šalis – Nepalas, kuriame patyrė ir maloniausius, ir baisiausius išgyvenimus.
„Aš visuomet labiau žavėjausi tuo, ką gamta sukūrė, o ne žmogus, tad labiausiai įsiminė Nepalas, kuris yra tarsi gyvas gamtos paveiksliukas, nes stūkso įsitaisęs Himalajų kalnuose. Tai vienintelė šalis, į kurią grįžau keletą kartų ir planuoju grįžti dar ne kartą.
Labiausiai prisimenu Nepalą ir žygį kalnuose, kai mus užklupo didžiausia trekingo istorijoje sniego audra. Buvo įstrigę aukštai kalnuose, sušalę ir negalėjome nusileisti žemyn. Dar ir dabar kartais galvoje skamba kitų keliautojų šūksniai ieškant bendrakeleivių bei prieš akis iškyla kareivių vaizdai, kurie marširuoja aplinkui...“, – prisimena K. Dabašinskaitė.
Paklausta, koks jos kelionių tikslas, Karolina be abejonės atšauna – toli gražu svarbus ne nukeliautas atstumas ar aplankytų šalių skaičius, o svetimų kultūrų pažinimas ir supratimas.
„Kelionės man nėra tik tam tikros vietos pamatymas, ar nukeliavimas iš taško A į taško B. Man itin svarbu pažintis su vietiniais, įsiliejimas į vietinio gyvenimo ritmą, būtent dėl šių priežasčių mano kelionės dažniausiai yra ilgesnės negu daugeliui įprasta ir nukelia mane į atokiausius tos šalies kampelius. Taip pat svarbu tradicinio maisto ragavimas, vietiniai papročiai bei vietinė kultūra, nes tikiu, kad per šiuos dalykus mes geriausiai pažįstame šalį po kurią keliaujame.
Taip pat svarbu padaryti kažką naudingo, kažkaip įprasminti kelionę, todėl dažnai kelionių metu nemažai laiko skiriu savanorystei gyvūnų prieglaudose, vaikų namuose, mokyklose ar pas kokius ūkininkus.“
Pandemija sugriovė planus
Mergina neslepia apmaudo – prasidėjus koronaviruso pandemijai, kelionę teko nutraukti, o iš Filipinų teko persikelti į Airijos sostinę Dubliną. Tačiau sustojimas išėjo ir į naudą, mat atsirado laiko mokytis naujų dalykų.
„Prasidėjus pandemijai gyvenau Filipinuose, tad iš šios šalies ir atvažiavau į Airiją. Čia jau esu beveik 1,5 metų. Šią šalį pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai anglakalbė valstybė (kas buvo svarbu tiek man, tiek draugui pralaukiant pandemiją) ir antra, čia turėjau pažįstamų, tad šalis nebuvo visiškai svetima, nes dar studijų laikais, keletą mėnesių, viename nacionaliniame parke teko atlikti praktiką.
Kai čia atvykome, nežinojome, kad pandemija taip užsitęs, todėl Airiją ilgą laiką laikėme tarpine stotele.
Kai supratome, kad pandemija niekur nesiruošia trauktis, o Airija paskelbė viena iš griežčiausių ir ilgiausiai besitęsiančių karantinų pasaulyje, supratome, kad neišeis taip paprastai iš čia pabėgti.
Planai ir projektai sustabdyti, bet negalvoju daug apie tai. Bandau atrasti teigiamų dalykų kiekvienoje situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu ne karantinas, tikriausiai dar pakankamai ilgai nebūčiau radusi laiko mokytis kurti video“, – optimizmo nepraranda Karolina.
Sako, jau norėtųsi bent trumpam pabėgti atostogų svetur, tačiau Airijos dar palikti negali, todėl kelionių susirengia čia, nors tikisi, kad greitu metu, vis dėlto, galės bent trumpam pabėgti.
Svajonė – Gineso rekordas
Karolina išsiskiria savo neįprastu siekiamu Gineso rekordu – siekia surinkti didžiausią degtukų dėžučių kolekciją, o jas įamžina savo kelionėse. Dabar jos kolekcijoje jau virš 6000 degtukų dėžučių iš beveik 100 šalių, tačiau su šypsena prisimena pirmąją.
„Būdama 9-erių gavau pirmąją degtukų dėžutę iš močiutės, kuri gulėjo spintoje nenaudojama. Be to, visi draugai tuo metu kažką kolekcionavo, tad ir man norėjosi tą daryti. Vienintelė bėda buvo ta, kad nenorėjau rinkti tokių pačių dalykų, kaip renka visi: magnetai, puodeliai, lėkštės, pinigai ir t.t. Taip gimė idėja rinkti degtukų dėžutes, kurios neužima daug vietos ir pigų įsigyti. Augau, degtukų dėžučių kolekcija didėjo, aplankytų šalių sąrašas ilgėjo, o aš tyliai pradėjau svajoti apie Gineso rekordą. Taip pat prieš daugiau nei 3 metus pradėjau savo kolekciją įamžinti skirtingose šalyse tam tikrose vietose.“
Kriterijų, pagal kuriuos į kolekciją patenka dėžutės, mergina sako neturinti – visos jos yra savotiškai įdomios ir unikalios, tik neįsigyja vienodų. Karolina juokiasi, kad degtukų gauti darosi vis sunkiau, mat visi siūlo pirkti žiebtuvėlius.
Besikaupiant kelionių patirtims, gimė ir tinklaraštis „Map The Matches“, kuriame sutelpa trys merginos aistros, o ir mintis, kad kažką gali padrąsinti arba parodyti nesuvaidintą kelionių tikrovę glosto širdį.
„Idėja sukurti tinklaraštį gimė norint sujungti tris mano pomėgius: rašymą, keliones ir degtukų dėžutes. Aš ten lyg virtualiai pildau savo „degtukų žemėlapį“, dalinuosi tuo, ką veikiu keliaudama, aprašau savo potyrius, nuotykius, dalinuosi rekomendacijomis ir bandau įkvėpti žmones keliauti daugiau. Nebijoti išlipti iš savo komforto zonos bei nebijoti keliauti savarankiškai. Taip pat savo tinklaraštyje skaitytojams stengiuosi parodyti, kad ne viskas kelionėse yra ir gali būti kaip iš atviruko viršelio. Ir visai nesvarbu, kaip yra keliaujama – savarankiškai ar kelionių agentūros pagalba“, – su šypsena pasakojo pašnekovė.
O bijantiems gyventi nestandartiškai, daugiau keliauti ir klausytis to, ką sako širdis, Karolina turi paprastą patarimą: „Kiekviena mūsų baimė yra tam, kad mes ją pabandytume nugalėti, tad tuomet kada, jeigu ne dabar?“