Apie berniuko ligą ir apyrankių gamybą papasakojo Vincento mama Renata Košytė. Moteris džiaugėsi, kad sūnus, gamindamas apyrankes, lavina ne tik kūrybinius įgūdžius, bet ir mokosi verslumo.
Nori įsigyti brangų daiktą
Renata pasakoja, kad mintis pradėti gaminti apyrankes berniukui šovė į galvą tuomet, kai šis atskleidė tėvams, jog nori nusipirkti vieną brangų daiktą. Tuomet tėvai berniukui davė mintį – pabandyk užsidirbti pats.
„Vincentas turi tokią svajonę nusipirkti gan nepigų daiktą. Kaip žinia, mes nesame tokie, kurie labai lepintų vaikus brangiomis dovanomis. Finansinė padėtis dėl vaiko ligos padėties pasikeitė, nes aš būnu namuose, negaliu eiti į darbą.
Tai mes davėme jam tokią mintį – kodėl tau pačiam neužsidirbus pinigėlių svajonei? Taip ir prasidėjo mūsų visa kelionė į apyrankių pasaulį.
Juo labiau, kad jis mokykloje dabar 3 klasėje. Jie mokosi, kas yra pajamos, kas išlaidos, kas pelnas. Tai jam naudinga ir praktiška pačiam skaičiuoti tuos pinigėlius. Jis mokosi verslumo“, – motyvus atskleidė mama.
Pačios svajonės Renata įvardinti nenorėjo, tačiau atskleidė, kad daikto vertė – tikrai nemaža:
„Jo kaina yra apie 500 eurų, kas tikrai nemaži pinigai kaip vaikui. Aišku, artėja ir jo 10-as gimtadienis, tai mes taip pasakėm, kad seneliai ir artimieji nepirktų dovanų, o prisidėtų prie svajonės įgyvendinimo. Tai tikrai nepigus dalykas.“
Karoliukus apyrankėms renka pats
Gaminti apyrankes berniukas pradėjo, palyginus, neseniai. Kovo pabaigoje Vincentas pagamino pirmąsias apyrankes, o jų sklaidos procesu užsiėmė mama.
„Mes pradėjome apyrankes verti prieš Velykas. Na, maždaug kovo gale. Aš pasidalinau apyrankėmis ir tikslu savo draugų rate“, – istorija dalijosi Renata.
Vėliau apyrankių sklaida įgavo pagreitį. Vincentą globoja paramos ir labdaros fonas „Mamų unija“, tad per vieną iš berniuko vizitų organizacijos namuose kilo mintis pasidalinti apyrankių idėja plačiau, per jų puslapį.
Tuomet suaktyvėjo ir apyrankėms reikalingų medžiagų užsakymai. Renata juokiasi, jog ji šiuo metu yra tarsi sūnaus „vadybininkė“. Tačiau tikina, kad sūnus karoliukų spalvas ir jų derinius renka pats.
„Tai yra įvairiaspalvės akmenukų apyrankės. Vienos iš didesnių akmenukų, kitos iš mažesnių. Jis pats veria akmenukus.
Aišku, aš juos perku, užsakinėju ir panašiai. Bet jis pats išsirenka spalvas, pats derina. Nebent kartais paprašo pagalbos, tai aš padedu surišti, kas jam sunkiau sekasi. Bet kūryba, visas menas yra jo“, – džiaugėsi mama.
Nebespėja priimti užsakymų
Vienos Vincento apyrankės kaina – 3 eurai. Mama kalbėjo, jog tai simbolinė suma, skirta padengti savikainai ir šiek tiek pasilikti svajonės įgyvendinimui. Ji pabrėžė, kad jeigu pavyks surinkti daugiau pinigėlių, tuomet įgyvendins ne tik savo sūnaus, bet ir kito sergančio svajonę.
„Mes pardavinėjame apyrankes po tris eurus. Norime, kad pasidengtų savikaina ir dar šiek tiek jam liktų. Bet žmonės dosniai moka daugiau, nes tai ne pasipelnymo objektas, o dovana vaikui.
Dar tris eurus kainuoja siuntimas. Iš tiesų, mes nesiekiame vystyti kažkokį super duper verslą, bet turime tikslą ne tik jo svajonę įgyvendinti, bet galbūt ir kažkokio kito sergančio vaiko svajonę įgyvendinti“, – tikslais dalijosi mama.
Moteris pasakojo, kad po įrašo „Mamų unijos“ puslapyje, Vincentas gavo gausybę apyrankių užsakymų. Ji visiems atsakinėja eilės tvarka, tačiau pamažu ima driektis eilės.
„Žinokite, tikrai daug norinčių. Aš po truputėlį atsakinėju žmonėms. Štai ir dabar vešiu į paštą išsiųsti penkias siuntas.
Tai dabar turime virš šimto užsakymų. Būna, kad žmonės iš pradžių norėjo vienos apyrankės, bet nusiunti jiems nuotrauką ir jie, pamatę tą grožį ar norėdami vaikui padėti, užsisako daugiau apyrankių. Tai tikrai yra tų norinčių“, – pasakojo mama.
Vėžiu susirgo vos 2-ejų
Nors berniukas, rodos, aktyvus ir noriai kimbantis į gyvenimą, tačiau kasdienė Vincento palydovė – ūminė limfoblastinė leukemija.
„Vincentas susirgo, kai jam buvo 2 metukai. Tada, žinoma, buvo daug chemoterapijos kursų, o gydymas turėjo trukti 2,5 metų. Tuo metu buvo gana greitai pasiekta remisija. Džiaugėmės, kad liga sureagavo į gydymą. Tikėjomės, kad ji nesugrįš...
Bet nepraėjus nei 2-iems metams liga sugrįžo. Pasireiškė sunkesne forma, nes buvo ne kraujo periferijoje, o centrinėje nervų sistemoje, smegenyse. Vėžinės ląstelės persikėlė į kitą terpę, kurią vaistai pasiekia sunkiau.
Tada sekė dar stipresnės chemoterapijos, ko eigoje, vaikui nespėjus atsistatyti, prasidėjo sunkios komplikacijos – plaučių grybelis, kuris pažeidė plautį.
Plautis trūko du kartus ir teko netgi pašalinti trečdalį to plaučio, kad jis visiškai neplyštų. Tai tų komplikacijų buvo tikrai labai daug.
Po to sekė gydytojų konsiliumai ir mūsų, kaip tėvų, pasitarimas, ką daryti: tęsti chemoterapinį gydymą ar daryti kaulų čiulpų transplantaciją.
Tai buvo prieita išvada, kad vaikas sunkiai pakels tokį krūvį didelių chemoterapijos dozių. Rinkomės kaulų čiulpų transplantaciją. Atrodė, kad su ja bus didesnė tikimybė antrąkart pasiekti remisiją.
Tad prieš penkis metus, vasario 27 dieną, buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija“, – apie ligą pasakojo mama.
Su liga kovoja nuolat
Vincentas šiuo metu nuolat matosi su gydytojais. Mama pasakoja, kad jį seka įvairūs šalutiniai efektai nuo ankstesnio gydymo. O ir su plaučiais neretai kyla bėdų dėl dalies jų pašalinimo.
„Būna pastovios kineziterapeutų konsultacijos, pastovios reabilitacijos vyksta ir konsultuojamės su įvairiais specialistais, kas liečia plaučių funkciją, nes ji ženkliai pažeista.
Jam dažnai trūksta oro, jam sunku vaikščioti dėl sąnarių pažeidimo. Po chemoterapijų jis gana greit pavargsta, o didesnius atstumus įveikiame su vežimėliu, kurį tuoj išaugsime. Reikės ieškoti išeičių viskam“, – tikino ji.
„Taip pat kenčia dėl socializacijos. Vaikas nelankė darželio, nes, kaip žinia, jis susirgo 2 metukų ir negalėjo eiti į darželį. Visi vaikai, kuriuos sutiko, buvo ligoninėje.
Jo mokykla, vėlgi, namuose. Pas mus tris kartus per savaitę atvažiuoja mokytoja. Mes dėl tų visų ir tos pačios kovido pandemijos, kuri uždarė daug kur duris, saugome nuo virusinių infekcijų, pasirinkome mokymą namuose. Jam sunku lipti laiptais mokykloje, daug tokių psichologinių dalykų, kas liečia bendravimą.
Po truputį jau po penkerių metų nuo transplantacijos, kai organizmas atsigauna, jis gražėja, tai stengiamės po žiemos sezono nuvažiuoti į mokyklą. Sudalyvauti per savaitę 2-3 pamokose, nes jam trūksta vaikų ir draugų.
Praeitą penktadienį turėjome muzikos pamoką ir visi atsisuko į jį su džiaugsmu: „Labas, Vincai!“ (šypsosi). Bet turbūt šitas ir yra sunkiausia, nes visi kiti dalykai savu laiku išsispręs, tik reikia nenuleisti rankų“, – kalbėjo mama.
