„Makiažas padeda pasislėpti nuo viešumos“, – juokiasi sporto žinių vedėja. Ji atskleidžia, kad kartais gatvėje su sveikinasi visiškai nepažįstami žmonės, tačiau toks dėmesys malonus, nes tai reiškia, kad žmonės vertina jos darbo rezultatus.
Nuo vaikystės sportavusi Patricija teigia, kad šiuo metu intensyviam sportui laiko nebėra, visas dėmesys dabar skiriamas darbui. Tačiau ji juokiasi, kad visas gyvenimas vis tiek sukasi aplink sportą: susitikusi su draugais aptaria sporto naujienas, laisvalaikiu domisi įvairiomis sporto naujovėmis. Sporto dėka sutiko ir savo būsimąjį vyrą.
Apie įdomiausią reportažą, artėjančias vestuves, atostogų ypatybes ir sporto vietą gyvenime Patricija pasakoja portalui tv3.lt
Jau daugiau nei pusmetį esi viena iš TV3 žinių sporto vedėjų. Ar išėjus į eterį dar kamuoja jaudulys?
Jaučiuosi taip lyg dirbčiau jau kelis metus. Ta eterio baimė su laiku visiškai išnyksta. Aišku, priklauso nuo dienos, nes kartais būna visiškai ramu, o kartais...
Mūsų tikslas yra pranešti pačias šviežiausias naujienas ir jeigu trejos rungtynės vyksta vienu metu, tai būna, kad nešuosi telefoną į studiją išsijungusi garsus, kad tik nesuskambėtų, ir seku naujienas, pasirašau naujausius rezultatus ant lapo. Norisi pateikti, kuo naujausią informaciją. Būna tų dienų, kai sukrenta įvykiai vykstantys dabar, on the spot, jie šiek tiek išmuša iš vėžių, bet man tai primena varžybinį jauduliuką ir tai veža.
Kuris reportažas ar galbūt įvykis filmavimo metu buvo įsimintiniausias?
Šią vasarą turėjau išvyką į Europos žaidynes Minske. Važiavau turėdama planų, bet nuvažiavusi pamačiau, kad atstumai ten yra kitokie ir visa kita. Gal įdomiausia buvo, kad per irklavimo finalus mes buvome apriboti filmavimo teisių, bet visgi mums kažkaip pavyko pafilmuoti iš tribūnų.
Buvau sumaniusi, kad darysiu reportažą, jog ką tik lijo lietus, turėjo būti atidėtas varžybų startas, bet lietus aprimo ir varžybos prasidėjo laiku. Staiga visų žiūrovų akys nukrypo į prie pat kanalo esantį takelį, nes juo ėjo Aleksandras Lukašenka, Baltarusijos prezidentas. Buvo įdomu, kad vienu metu vyko daug įvykių: sportas persipynė su politika.
Atsimenu, kad mes iš irkluotojų tikėjomės medalių, būtent tuo metu plaukė kanojininkai. Buvome susikoncentravę, kad bus medalis. Realiu laiku, kai jie plaukė, aš komentavau ir mane filmavo. Atrodė, kad bus medalis, bet visgi ne.
Gal tas labiausiai ir žavi, kad viskas gali pakrypti netikėta linkme. Kodėl tai buvo įdomiausias reportažas? Teko spręsti viską vietoje, realiu laiku. Viskas kito, nežinojome ar turėsime internetą. Tokios išvykos yra ne tik geriausias būdas pažinti tą kultūrą, bet ir pasijausti įvykių sūkuryje.
Tavo svajonių interviu. Ką kalbintum?
Aišku, turiu tokį sąrašą sportininkų, kuriuos norėčiau pakalbinti ir tikrai neapsistočiau vien Lietuva. Norėčiau pakalbinti užsienio sportininkus. Pavyzdžiui, tokį fenomeną, kaip Michael Phelps. Tai pirma šovusi mintis.
Tiesiog jo istorija, gal galima sakyti, kad panaši į Rūtos Meilutytės, jis irgi susidūrė su depresija. Tie visi pasiekimai. Tokios asmenybės man yra kažkas tokio įspūdingo sporto pasaulyje.
Ir mano mylimo sporto kalnų dviračių ikoną švedę Jenny Rissveds. Olimpinė Rio de Žaneiro čempionė, kuri jau norėjusi mesti karjerą šiemet stipriai sugrįžo ir dar skiria nemažai dėmesio susitikdama su vaikais.
Arba fenomenalūs sportininkai, kurie įdomūs kaip asmenybės. Pavyzdžiui, ilgų distancijų bėgikas ispanas Kilian Jornet, kuris iki Mont Blano viršūnės subėgioja per pusdienį be jokios alpinistinės įrangos, kai paprasti žmonės važiuoja savaitę ir palaipsniui jaukinasi aukštikalnes ir aklimatizuojasi.
Sportas tave lydi ne tik darbe, bet ir kasdienybėje. Kokią dalį tavo gyvenimo užima sportas?
Anksčiau buvo laikas, kai sportas buvo visiškai numeris vienas, nes šešerius metus atstovavau Lietuvos rinktinei. Visiškai visas laisvalaikis, visos vasaros, visos atostogos buvo skiriama sportui. Nemažai laiko praleisdavau ir užsienyje, treniruočių stovyklose.
Dabar kai pagalvoju, prioritetą aš skiriu darbui. Susistabdžiau sportinius reikalus. Dabar aš sportuoju labiau savo malonumui. Mano trenerės Ramunės Arlauskienės sudarytas planas buvo labai aiškus ir griežtas, kiek ir ko reikia padaryti, nurodytas visas sportinis režimas. Pavyzdžiui, stovykloje aš darydavau rytinę mankštą ir dvi treniruotes. Tokį režimą būtų sunku išlaikyti, kai dirbi ar turi vaikščioti į paskaitas.
Aš tikrai džiaugiuosi, kad ta aistra, kuri buvo ir gyvenimo būdas, puikiai realizavosi man kaip profesija. Nuo pirmo kurso, kai tik pradėjau mokytis žurnalistiką, jau pradėjau dirbti sporto portale. Patirtį pradėjau kaupti labai iš anksto.
Iki šiandien aš dar nemažai važinėju su dviračiu. Prieš susitikimą, kaip tik nuvežiau savo dviratį meistrams (juokiasi), kad pažiūrėtų paskutinius patepimus, nes startuosiu Ignalinos maratone. Šiaip dar nesakau, kad niekada nesugrįžčiau į rinktinę, nes parako dar yra. Dabar mūsiškiai startavo pasaulio čempionate ir tikrai su šiokiu tokiu pavydu stebiu.
Neseniai atostogavai Gruzijoje, tačiau panašu, kad ramiai gulėti prie baseino – ne tau. Kaip atrodė tavo atostogos?
Na taip, gulėjimo prie baseino neįsivaizduoju per savo atostogas (juokiasi) . Aš juokavau prieš išvažiavimą, kad tai bus pirmos normalios mano atostogos ne su Lietuvos rinktinės nariais kažkur sportuojant. Bet gavosi, kad išvažiavau atostogauti kartu su sužadėtinio Justo bėgimo komanda „NekoTrail“ .
Man buvo įdomu pažiūrėti, kokias metodikas jie taiko. Man buvo keista, nes pas mus būdavo griežtas tvarkaraštis, kuris prasidėdavo 7 ryto, o pas juos buvo tik viena treniruotė, bet ji trukdavo apie 9 valandas. Nejuokauju. Jie išbėgdavo ir visą dieną bėgiodavo po kalnus.
Kadangi aš nesu nutolusi nuo dviračių sporto, tai išsinuomodavau kalnų dviratį. Sakyčiau, kad turėjau tikrai puikų laiką ir tikrai gerai pasitreniravau. Atrodo, pirmos atostogos nesusijusios su sportu, bet toli nuo sporto nenutolau. Jaučiuosi super gerai pailsėjusi. Man čia geriausias atostogų būdas.
Kokių dar pomėgių be sporto turi?
Kai pagalvoju, visos mano veiklos sukasi aplink sportą: kuo aš domiuosi, apie ką kalbame su draugais. Aš net savo magistrinį darbą rašau apie sporto politikos užkulisius.
Man net sunku pasakyti, nes visą savo laisvalaikį skiriu sportui. Gal net šiek tiek gėda taip sakyti. Anksčiau visai mėgau piešti, bet kažkokių išskirtinių pomėgių neturiu. Visiškai viskas susiję su sportu.
Ar jauti padidėjusį populiarumą? Ar jau atpažįsta gatvėje žmonės?
Iš tikrųjų, tai įdomus aspektas. Iki šiol po kiekvieno eterio sulaukiu žinučių ar pasiūlymų (šypteli). Bet aš nesu labai linkusi atrašinėti, nes tai užimtų ganėtinai daug laiko. Kad ir kaip bebūtų, aš stengiuosi to nesureikšminti.
Šiame darbe aš gavau priemones, su kuriomis galiu tobulėti ir siekti savo tikslų, tai tas populiarumas... Būna, kad neatpažįsta manęs be makiažo, nes jis vis tiek pakeičia išvaizdą. Tarkim, kai būnu varžybose, būnu visiškai nepasidažiusi, susirišusi plaukus, su šalmu ant galvos. Vis tiek atrodau kitaip, bet prieina paklausia, ar aš nevedu žinių.
Manau, kad grimo kaukė man padeda pasislėpti nuo viešumos, nuo itin dažno atpažinimo. Neseniai važiavau į Kauną ir prisėdus kavinėje jaučiau, kad kai kurie žmonės mane tiesiog veria žvilgsniais. Kartas būna, kad pasisveikina su manimi, aš net nesuprantu, kas tai per žmogus, bet atsakau atgal. Tiesiog malonu, kad pasisveikina ir kad žiūri. Stengiuosi to populiarumo nesureikšminti, nes kaip bebūtų, viešumas – mano darbo dalis.
Kaip į tai reaguoja tavo šeima ir sužadėtinis?
Labai normaliai. Esu girdėjusi, kad kai kuriems tai kelia stresą. Mano tėtis yra vienos buvusios televizijos naujienų tarnybos režisierius daugelį metų, dar ir dabar turi keletą laidų, tai jam viešumas yra įrankis įgyvendinti savo tikslus. Jis netraktuoja to, kaip kažkokio minuso ar apribojimų. Mano šeima ir sužadėtinis supranta, kad tai yra darbo dalis.
Kaip susipažinai su būsimuoju vyru?
Kaip kitaip, jeigu ne per sportą (juokiasi). Mes susipažinome vasarą. Palangoje buvome paplūdimio tinklinio aikštelėje. Sužinojom, kad abu vilniečiai. Tai buvo prieš 8 metus.
Sakei, kad vestuves planuojate pavasarį. Kaip sekasi pasiruošimo ir planavimo darbai?
Nemažai draugų tuokėsi vasaromis, tad visada pasitardavau, paprašydavau rekomendacijų. Sakė, kad per anksti planuotis vestuves tikrai nebūna, nes viskas labai anksti rezervuojama. Tai mes turime visą pagrindą: pradedant vieta ar fotografu. Kuo anksčiau pasidarysim viską, tai prieš pat šventę liks pasirūpinti tik mielomis detalėmis. Beje, labai įdomu, kad mus tuoks kunigas, kuris yra bėgikas.
Kaip vaikystėje įsivaizduodavai tobulas vestuves? Ar bent mažą dalį tų svajonių realizuosi savo šventėje?
Aš labai neidealizuodavau savęs, kaip princesės vestuvėse. Man pati santuoka yra svarbi: sutvirtinimas ir parodymas, kad mes esam bendrakeleiviai gyvenimo ir taip eisim iki galo. Man svarbios mielos smulkmenos. Esu darbšti ir kruopšti, tai įdėsiu labai daug meilės į pasiruošimą, dekoracijas. Man čia yra džiaugsmas tą šventę kurti ir prie jos prisidėti.
