Šiandien Lenkijos sostinė Varšuva – modernus, 1,7 mln. gyventojų turintis miestas su plačiais bulvarais, dangoraižiais, reklamomis, siaubingais transporto kamščiais (jau suremontuotos pagrindinės tramvajų linijos, tad tikėtina, kad situacija šiek tiek pagerės) bei milžiniškais prekybos centrais. Ir, nepaisant to, kad daugelis lenkų jums rekomenduotų verčiau aplankyti Krokuvą, „Lonely Planet“ būtent Varšuvą įtraukė į 10 būtinų pamatyti miestų sąrašą.
Netoli ir, tiesą pasakius, nebrangu - mašina, autobusu, traukiniu. O pamatyti yra ką.
Varšuvoje neapleidžia jausmas, jog tikrai esi didmiestyje – skubantys žmonės, paskubomis šlamščiantys metro nusipirktus greito maisto šedevrus (metro ir pasažai – ypač aplink centrinę stotį – tikri prekybos centrai. Nejučia prisimenu girdėtą frazę apie Briuselį – „ko galima tikėtis iš miesto, kur pusė smulkiojo verslo susikraustę į metro? Jie gyvena požemyje...“).
Tačiau „antžeminėje“ Varšuvoje juntamas miesto statytojų užmojis – tik atvykus žvilgsnį tiesiog prikausto Kultūros ir mokslo rūmai – tobulas stalinizmo šedevras, prievarta padovanotas lenkų tautai. Mažesnė Maskvoje esančio kopija, dėl kurios likimo šiandien nesutaria patys varšuviečiai – griauti ar palikti? Nuo jo nusidriekia plačios alėjos – draugo žodžiais, miesto mastelis pritaikytas anaiptol ne žmonėms. Gali būti.
Kita vertus, Varšuva – ideali vieta pasireikšti sovietiniams užmojams. Visiškai sugriautas miestas plyta po plytos atstatytas po II pasaulinio karo. Po varšuviečių sukilimo nacių vadai davė paprastutį įsakymą „dirbti taip, kad iš miesto liktų ežeras“. Kaip matyti iš to meto nuotraukų, specialūs SS būriai dirbo iš širdies. Ežero padaryti nesugebėjo, bet dėl to galima kaltinti tik laiko ir technikos trūkumą. 200 000 žuvusių. Tuo metu Raudonoji armija, Stalino įsakymu, kitame upės krante tiesiog laukė...
Šiam sukilimui atminti 2004-aisiais duris atvėręs Sukilimo muziejus, šiuo metu – vienas populiariausių mieste. Be jo, mėgstantys muziejus turėtų pamatyti ir Nacionalinį muziejų (visada verta pasidomėti ir laikinomis ekspozicijomis), ir keletą gerokai „ekscentriškesnių“: vienintelį pasaulyje (bent jau taip giriamasi) Afišų muziejų, Medžioklės ir jodinėjimo, Geležinkelių bei Armijos muziejus.
Dažniausiai turistų lankomas viduramžiškas senamiestis, apjuostas raudonų plytų siena - atstatytas. Tiesa, taip kruopščiai, kad 1980 metais įtrauktas į UNESCO saugotinų objektų sąrašą. Reikia pamatyti senąjį turgų (Rynek) su XV-XVIII a. pastatais bei gotikos stiliaus Šv. Jono katedrą, kurioje būdavo karūnuojami Lenkijos karaliai bei prisaikdinta 1791 m. priimta Gegužės 3-osios konstitucija (antroji pasaulyje demokratinė konstitucija, kuo tikrai galime didžiuotis!).
Rūmų aikštėje, kurios centre yra karaliaus Žygimanto III Vazos kolona, prasideda Karališkasis traktas, besitęsiantis iki Lazienkų parko (karališkųjų pirčių komplekso, šiandien – idealios vietos pabėgti nuo miesto smogo bei pamatyti milžiniškus karpius, grasinančius suvalgyti gulbes, ir įžūlias vagiles voveres) ir Vilanovo rūmų. Ši baroko stiliaus karališkosios šeimos vasaros rezidencija, pastatyta XVII a., pasižymi italų ir prancūzų stiliaus parkais.
Kita įdomi, gerokai mažiau turistinė bei labiau šiuolaikinė vieta – rytiniame Vyslos krante esantis Pragos rajonas, išvengęs masinės destrukcijos nacių okupacijos metais. Todėl čia galima išvysti „ikikarinį“ miestą. Šiose gatvėse, pavyzdžiui, Stalowa, filmuojant „Pianistą“ Romanas Polanskis „atkūrė“ žydų getą. Tik reikėtų nepamiršti – Praga, ypač sutemus, ne pati saugiausia vieta mieste. Tačiau čia verta užklysti bent jau tam, kad papietautumėte „Pod Karpiem“ restorane, esančiame Stalowa gatvėje. Restorano interjeras – nostalgiškas. Primena komunistinius sultinių, šokoladinių bulvyčių ir Vilniaus gastronomo laikus...Tiesa, mums nedaro tokio įspūdžio, kokį daro tų pačių bulvyčių nekrimtusiems užsieniečiams.
Tačiau po truputį iš pavojingo rajono Praga virsta bohemišku. Senajame Koneser degtinės fabrike ji tebegaminama, bet kartu čia glaudžiasi meno galerijos, teatras, rengiamos kūrybinės dirbtuvės.
Kirtus upę, Muranovo rajone – buvusio žydų geto vieta. Tačiau po 1943-ųjų sukilimo iš geto, kadaise talpinusio beveik 500 000 žmonių, nebeliko nieko, tik keli išorinės sienos fragmentai Sienna, Waliców, Krochmalna ir Żelazna gatvėse. Kol geto muziejus tik planuojamas, aukoms paminėti pastatyti keli monumentai, didžiausias iš jų – balto marmuro memorialas, žymintis „Umschlagplatz“ – vietą, iš kurios 300 000 žydų buvo išvežti į Treblinkos koncentracijos lagerį. Neįtikėtina, tačiau karą išgyveno žydų kapinės, įkurtos 1806-aisiais. Šiuo metu čia palaidota per 250 000 žmonių.
Vienaip ar kitaip, Varšuva savo sudėtingą istoriją „išgyveno, sukramtė ir suvirškino“. Šiandien miestas didelis, eklektiškas, modernus bei pulsuojantis gyvybe.
Pabaigai: pavargusiems nuo vaikščiojimo ir išalkusiems būtina pasistiprinti dviguba „Mocca“ „Coffe heaven“ kavinių tinkle. Be to, privalu užsukti į vietinį restoraną paragauti garsiųjų „pierogi“ (ir dar kartą įsitikinti, tačiau nesakyti garsiai, kad jie negeresni už mūsų koldūnus) bei alaus su vyšnių sirupu.
Ir (jei jau gyvename globalizacijos laikais), užsukti į čekišką restoraną „U Szwejka“. Čia (reikia pripažinti, kičinėje, bet smagioje aplinkoje bei už priimtiną kainą) siūloma ir lenkiškų patiekalų bei „Chłodnik litewski z botwiną i jajkiem na twardo“ – lietuviškų šaltibarščių.
„News Bridgepix“ ir „Balsas.lt“ nuotraukos
