„Audito tikslas buvo įvertinti, ar asmenims su negalia sudarytos galimybės savarankiškai gyventi bendruomenėje, visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir integruotis į darbo rinką“, – sakė valstybės kontrolierius Mindaugas Macijauskas. Bendram vaizdui suprasti jis pateikė keletą iškalbingų skaičių: apie 8 proc. (236 tūkst.) šalies gyventojų turi negalią, apie 70 proc. jų yra darbingo amžiaus, tačiau tik 29 proc. jų dirba. Trečdalis negalią turinčių asmenų patiria skurdo riziką ir šis rodiklis beveik 11 proc. punktų didesnis nei žmonių, kurie negalios neturi.
Pasak M. Macijausko, tokiam atotrūkiui mažinti svarbi individuali kompleksinė pagalba ir neįgaliesiems pritaikyta aplinka. Per COVID-19 pandemiją dar labiau išryškėjo būtinybė neįgaliems žmonėms užtikrinti lygias galimybes ir tinkamas sąlygas, t. y. prieinamas būtinąsias paslaugas ir informaciją bei individualius poreikius atitinkančią pagalbą.
Trūksta savarankiškai gyventi įgalinančių paslaugų
Visuomenės gerovės audito departamento vyriausiosios valstybinės auditorės Neringos Raglienės teigimu, atliekant auditą vertintos trys neįgalių žmonių gyvenimui svarbūs aspektai: ar jie gali gauti savarankiškai gyventi įgalinančias paslaugas, ar sudarytos sąlygos įsitraukti į darbo rinką ir ar užtikrintas aplinkos, transporto ir informacijos prieinamumas. Pasak jos, neįgaliems žmonėms skirtai finansinei paramai, paslaugoms ir socialinei pagalbai valstybė per metus išleidžia apie 1 mlrd. eurų. 80 proc. šių lėšų tenka išmokoms ir kompensacijoms, bet jeigu nenaikinamos socialinės kliūtys, trukdančios būti savarankiškiems kasdienėje veikloje ir darbo rinkoje, jos neapsaugo žmonių nuo skurdo.
Žmonių poreikiai, priklausomai nuo negalios ir socialinio gyvenimo, skiriasi, todėl teikiant pagalbą svarbu nustatyti individualius poreikius, juos įvertinti kompleksiškai.
Nuo 2019 m. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) vertina pagalbos poreikį darbingo amžiaus asmenims ir teikia jiems rekomendacijas. Auditas nustatė, kad tik 13 proc. neįgaliųjų, kuriems toks pagalbos poreikis buvo nustatytas, savivaldybėse gavo specialiąsias paslaugas. 35 proc. neįgaliųjų pagalbos nesikreipė ir savivaldybės informacijos apie juos neturėjo. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad konkrečios paslaugos poreikį savivaldybės tenkina tik pačiam neįgaliajam paprašius, tačiau kompleksiškai nevertina, kokių kitų paslaugų jam reikėtų.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė sako, kad situacija turėtų keistis po negalios nustatymo sistemos pertvarkos, kurią ministerija rengia kartu su Europos Komisijos deleguotais Pasaulio banko ekspertais. Šiuo metu vykdomas bandomasis projektais – nustatydama negalią NDNT pildo ne tik asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimyną, bet ir pagal tarptautinę funkcionavimo klasifikaciją parengtą klausimyną, pagal kurį bus galima nustatyti individualius asmens poreikius, kuriuos savivaldybės būtų įpareigotos tenkinti. Teigiamų pokyčių turėtų atnešti ir naujos paslaugos: asmeninio asistento, pagalbos priimant sprendimus, įdarbinimo su pagalba, apsaugoto būsto ir socialinių dirbtuvių.
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) administracijos direktorė Henrika Varnienė sako, kad nė viena savivaldybė neidentifikuoja paslaugų poreikio, o savo biudžetą formuoja pagal ankstesnius duomenis, todėl dažnai teisinasi lėšų trūkumu, ypač naujoms paslaugoms. O turėtų būti atvirkščiai – pirmiausia nustatomas realus poreikis, o tada planuojamos lėšos. LNF atstovė pabrėžia, kad didžioji dauguma ES lėšų nukeliauja į žmonių su negalia globos institucijas, o gyvenančių bendruomenėje, namų aplinkoje jos nepasiekia, nors savarankiškai gyventi įgalinančių paslaugų jiems taip pat labai reikia.
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Dirbančių atviroje darbo rinkoje nedaugėja
Vienas efektyviausių būdų neįgaliųjų patiriamam skurdui mažinti – darbas. Vis dėlto dirba tik 29 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Pristatydama atliktą auditą N. Raglienė pabrėžė, kad per pastaruosius penkerius metus šis skaičius nepadidėjo. Analizuojant priežastis išsiaiškinta, kad motyvacijos dirbti trūksta ir patiems neįgaliesiems, ir darbdaviams, vis dar pernelyg atsargiai neįgaliuosius vertinantiems kaip potencialius darbuotojus.
Pasak N. Raglienės, į Užimtumo tarnybą (UT) kasmet kreipiasi tik apie 7 proc. asmenų, nors pernai nedirbo 113 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Nepakanka ir jiems teikiamų užimtumo paslaugų: asmenys neįsidarbina pagal jiems pateiktus pasiūlymus, reikia tobulinti atvejo vadybą, tinkamai neidentifikuojami įsidarbinimo poreikiai ir darbo krūviai, vis dar nėra teikiama įsidarbinimo su pagalba paslauga ir pan.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas atkreipia dėmesį ir į nepakankamą UT darbuotojų kompetenciją. Pasak jo, didžiuosiuose miestuose situacija nebloga, bet regionuose dirbantiems konsultantams žinių, kvalifikacijos labai trūksta. „Ne kartą teko girdėti, kaip užuot padėję susirasti darbą jie dar pagąsdina, kad pradėjęs dirbti žmogus neteks neįgalumo išmokos“, – sako R. Dubickas. Tai, kad UT registruoti neįgalūs asmenys negauna pakankamos pagalbos įsidarbinant ir įsitvirtinant darbo vietoje, pabrėžiama ir audito ataskaitoje.
Per pastaruosius metus sumažėjo ir atviroje rinkoje dirbančių asmenų: 2018 m. jų buvo 24,5 proc., 2019 m. – tik 22,6 proc. Auditorė pabrėžė, kad valstybės pagalba labiau orientuota į uždarą darbo rinką: iš neįgaliųjų užimtumui remti skirtų 40 mln. eurų 82 proc. lėšų buvo skirta socialinėms įmonėms, kuriose dirbo tris kartus mažiau asmenų nei atviroje darbo rinkoje.
Viceministrės V. Augienės teigimu, į šią situaciją atsižvelgta ir ji taisoma – Seimui buvo pateikta įstatymo pataisa, kuria siūlyta atsisakyti tokios rūšies subsidijavimo, bet pasirinktas tarpinis variantas. Pasak jos, diskusijos dar nebaigtos, todėl toliau dirbama, kad atviros darbo rinkos vietoms palaikyti ir subsidijuoti būtų skiriama daugiau lėšų.
LNF atstovė H. Varnienė siūlė remtis Estijos pavyzdžiu – prieš penkerius metus joje irgi buvo panaši situacija, bet reformavusi neįgaliųjų įdarbinimo sistemą iki 40 proc. padidino dirbančių neįgaliųjų skaičių. „O reformos esmė labai paprasta – įsidarbinusiems žmonėms pradėjo mokėti priedą prie gaunamų išmokų. Jeigu eini dirbti – gauni daugiau, nedirbi – gyveni su tuo, ką turėjai“, – sako H. Varnienė. Kad reikia keisti finansinę darbo skatinimo sistemą, sutiko ir V. Augienė.
Viešoji aplinka – nedraugiška neįgaliesiems
Dar vienas negalią turinčius žmones savarankiškai gyventi įgalinantis aspektas – viešosios aplinkos (pastatų, transporto, informacijos) prieinamumas. Deja, valstybės audito ataskaitoje pateikti faktai pribloškia: 34 savivaldybėse nebuvo nė vienos neįgaliesiems pritaikytos viešojo transporto priemonės; 32 savivaldybėse pritaikytų viešųjų pastatų, kuriuose teikiamos svarbios paslaugos (seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, švietimo, sveikatos ir kultūros įstaigos), dalis neviršijo 30 proc. Tik 3,4 proc. valstybės ir savivaldybių interneto svetainių prieinamos negalią turintiems asmenims.
Kauniečiui Audriui Kalvėnui pasidomėjus, ar aplinkos prieinamumą vertino specialų inžinerinį išsilavinimą turintys ekspertai, ir sužinojus, kad auditorių parengtus klausimynus pildė ir duomenis pateikė pačios savivaldybės, kilo abejonių, ar iš tikrųjų šie skaičiai realūs, nė kiek nepagražinti.
Pasak asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidento R. Dubicko, jau penkerius metus įgyvendinami darnaus judumo planai, bet pokyčiai – minimalūs. „Į darbą nuvažiuoti negali, tarpmiestinis susisiekimas – simbolinis, pastatai nepritaikyti – apie kokį savarankišką gyvenimą galima kalbėti? – sako jis. – Į mūsų asociaciją pagalbos kreipėsi į sostinę mokytis atvykęs studentas, kad padėtume surasti neįgaliesiems pritaikytą bendrabutį. Nerandam. O tiek kalbame apie neįgaliųjų skatinimą siekti išsilavinimo, turėti profesiją, integruotis į atvirą darbo rinką...“
Aplinkos viceministras Marius Narmontas pripažino, kad pastatų priežiūra buvo šiek tiek apleista sritis. Pasak jo, yra pavyzdžių, kai pastatai suprojektuojami teisingai, pristatomi vertinti valstybinei komisijai, o pradėjus eksploatuoti reikalavimų nebesilaikoma. Aplinkos ministerija ruošiasi išanalizuoti situaciją, kiek esamų pastatų nepritaikyti neįgaliesiems, ir pagal tai orientuotis, kiek lėšų valstybė turėtų investuoti į jų prieinamumą. M. Narmonto nuomone, kompleksiškai vertinant problemą šiems tikslams būtų galima išnaudoti ir renovaciją, juolab kai rengiama Renovacijos strategija, numatanti gerokai padidinti jos apimtis.
Susisiekimo viceministro Vladislavo Kondratovičiaus teigimu, pastaruoju metu daugiausia dėmesio buvo skirta geležinkelių prieinamumui, o viešasis transportas liko nuošalyje. Pasak jo, miestuose, turinčiuose naujesnius transporto parkus, padėtis geresnė, o rajonų savivaldybėse viešasis transportas reikalavimų dažniausiai neatitinka. Viceministro teigimu, rengiamasi pasirašyti susitarimą su savivaldybėmis, galbūt ir verslo įmonėmis, kad iki 2026 metų viešojo transporto prieinamumas būtų padidintas 20 proc.
Reikia sisteminių pokyčių
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko Jono Ruškaus nuomone, dabartinę Lietuvos neįgaliųjų situaciją lemia sisteminės priežastys. Neįgaliųjų teisių konvencija mūsų šalyje iki šiol nesuprasta ir realiai neįvykę jokių didesnių sisteminių pokyčių. Pasak jo, kol toliau investuosime į globos, socialines paslaugas arba į tai, kas paremta sutrikimu, o ne žmogaus teisėmis, nieko nepasieksime.
J. Ruškaus nuomone, nieko neišspręs ir keičiamas negalios nustatymo principas – numatoma taikyti funkcionalumo klasifikaciją, o negalios modelis turi būti grįstas žmogaus teisėmis. Reikia orientuotis ne į diskriminacines praktikas (grupinius gyvenimo namus, socialines dirbtuves ir pan.), o, kaip reikalauja Neįgaliųjų teisių konvencija, leisti žmogui pačiam nuspręsti, kur jam gyventi, investuoti į asmeninę pagalbą, aplinkos (ne vien fizinės, bet ir darbo, švietimo) prieinamumą. Pasak J. Ruškaus, į negalią turinčius žmones turime žiūrėti ne kaip į globos subjektus, o kaip teisių turėtojus, nesteigti jiems atskirų namų, mokyklų, darbo vietų, o sudaryti sąlygas gyventi kartu su visais.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
