„Vaikus išmuša iš vėžių, jei vieną kartą vienus dalykus jiems leidžia, po to ne arba jei vieną kartą už tam tikrus dalykus giria, po to sudrausmina. Tad yra labai svarbu nuoseklus tėvų elgesys ir žodžiai“, – kalba psichologė.
Specialistė sako, kad vaikams kabai reikalingi ir pagyrimai, ir drausminimai, tačiau drausminant tėvai neturi skaudinti ar žeisti vaiko, neturi žeminti jo ir gąsdinti.
„Tėvams reikia pabandyti suprasti savo vaiką, kas su juo vyksta, kodėl jis šiuo metu elgiasi netinkamai, o paskui sureaguoti draugiškai, šiltai, palaikančiai. Kokie tai būtų tikslūs žodžiai, pasakyti sunku – šeimos naudoja labai skirtingus išsireiškimus. Visgi tie epitetai neturi būti įžeidžiantys, skaudinantys, kurie verstų vaiką jaustis prastesniu nei kiti“, – kalbėjo Jūratė Baltuškienė.
Psichologė nurodė, kad labai svarbu, jog tėvai pastebėtų vaikų stipriąsias puses: ne tik pamatyti, kai vaikas elgiasi blogai, bet ir jo talentus, gerąsias savybes, svarbu domėtis vaiku.
Vertinti elgesį, o ne vaiką
Specialistė atkreipia dėmesį, kad dažnai tėvai sako „gera mergaitė“, „geras berniukas“, kai pavyzdžiui, vaikai susitvarko kambarį ar padaro kitą gerą darbą, tačiau vertinti, kalba psichologė, reikėtų ne vaiką, o elgesį – juk jeigu kitą kartą vaikas nesusitvarkys kambario, jis gali imti manyti, kad yra blogas, o tai jau iš esmės kenktų vaikui.
„Vaiko vertinimo rekomenduočiau vengti, netgi pasakymo „geras“. Daug tėvų tikrai sako: „gera mergaitė“, „šaunuolė“ ir t.t. Tai yra malonu girdėti, bet tai vaiką nelabai pamokina, kas yra gerai, o kas blogai. Todėl vietoj vaiko vertinimo reikėtų vertinti jo elgesį: „kaip gerai, kad tu sutvarkei namus“, „kaip blogai, kad broliui trenkei“. Taip mes vertiname elgesį ir labai aiškiai pasakome, koks elgesys yra geras, koks blogas, o ne vaikas geras ar blogas, nes negi kai vaikas kažką prisidirba, jis jau blogas, iš principo nemylimas, nebereikalingas?
Kai mes giriame ar kritikuojame elgesį, vaikas gali jaustis tvirtai, pasitikėti savimi ir suprasti, kad jo elgesys tik būna netinkamas. Tuomet giriamą elgesį jis gali kartoti dažniau, o stabdomo elgesio vengti“, – kalbėjo psichologė.
J. Baltuškienė taip pat pridūrė, kad girti reikia ne tik už atliktą darbą, bet ir už pastangas, pavyzdžiui: „labai smagu, kad taip stengeisi tvarkyti kambarį“.
Kai tėvai pasimeta
Psichologė sako, kad tėvais šiais laikais turi daug žinių apie pozityvią tėvystę, bet dažnai, ypač kai vaikai yra dar labai labai maži, jiems tiesiog pritrūksta vidinių resursų. Kitas etapas ateina, kai vaikai būna 2-6 metų ir ima stipriai reikštis jų emocijos: vaikai gali dažniau pykti, neklausyti, o tėvai tuomet, nebežinodami, ką daryti, pasimeta.
„Pirmiausia mes turime suprasti priežastį, kas čia vyksta su vaiku. Kiekvienas elgesys turi žinutę, kurią vaikai siunčia tėvams. Vaikas gali būti pavargęs, alkanas, seniai gėręs, jį gali dirginti per daug dirgiklių. Vidinis jausmas labai susijęs su išoriniu veiksmu: pavyzdžiui, vaikas supyko, priėjo trenkė mamai arba tėčiui.
Pirmas tėvų žingsnis – jausmo priėmimas, pasakymas „suprantu/matau, kad tu pyksti“. Taip mes parodome, kad jausti vaikui leidžiame ir patvirtiname, kad viskas yra gerai, kad vaikas taip jaučiasi.
Antras žingsnis yra pasakyti, kad vaikas taip elgtis negali. Taip mes aiškiai įvardijame, koks elgesys netinkamas.
Trečias žingsnis yra pasakyti vaikui, ką jam daryti. Tad vieni tėvai sako trenkti į pagalvę, kiti sako vaikui pasakyti, kodėl susinervinai, kiti – stipriai patrepsėti. Kai vaikas pradeda bandyti kažką daryti, mes iškart jį pagiriame – čia yra ketvirtas žingsnis“, – pasakoja psichologė.
Specialistė sako, kad vaikai tik mokinasi reikšti savo emocijas, todėl yra labai normalu, kad vaikai reaguoja taip, kaip reaguoja. Čia tėvai, kalba J. Baltuškienė, turi mokinti, mokinti ir su laiku vaikai išmoks savo emocijas reikšti konstruktyviai.
Kai patys tėvai pyksta
Psichologė sutinka, kad patiems tėvams tikrai nėra lengva vaiko emocijas priimti, taip kaip ji nurodė su keturiais žingsniais – tėvai patys turi mokėti elgtis su savo emocijomis.
„Kai užplūsta emocijos, tėvai gali daryti labai panašiai, ko paskui mokina vaikus, nes vaikai juk ir mokosi iš pavyzdžio. Jei namie vyksta konfliktas ir jaučiame, kad tuoj pradėsime šaukti, reikėtų truputį atsitraukti, pavyzdžiui, trumpam išeiti į kitą kambarį – negalima užsidaryti, bet truputį atsitraukti kelioms minutėms sveika. Tada pažiūrėti pro langą, į debesis, giliai pakvėpuoti, galima skaičiuoti atbuline tvarka, apsiprausti vėsiu vandeniu. Tas užtrunka kelias minutes, o po to grįžti ir tęsti pokalbį, kur buvo nutrūkę.
Jei tėvai taip elgiasi, tada ir vaikai pamato, kad ir tėvai pyksta, ir čia nieko baisaus. Iš kitos pusės, vaikai irgi mokosi būdų, kaip elgtis su savo emocijomis“, – kalba J. Baltuškienė.
Fizinis kontaktas
Psichologė sako, kad fizinis kontaktas su tėvais vaikams svarbus nuo mažens – naujagimių nebūtina bučiuoti, tačiau apsikabinti, glausti prie krūtinės, glostyti reikia.
„Vėliau, kai vaikas auga, tėvai turi pažinti savo vaiką, koks fizinis kontaktas jam tinka ir patinka. Kai kuriems vaikams apsikabinimai, bučiniai tikrai patinka. Iš principo apsikabinimai yra gerai: ateiti pas mamą ar tėtį į glėbį yra tarsi grįžimas į saugų uostą. Visgi jeigu vaikai sako, kad nereikia bučiuotis, apsikabinti, nereikėtų jų spausti“, – pasakoja psichologė.
Vaiko pasitikėjimas
J. Baltuškienė sako, kad tėvai turi labai svarbią rolę ir ugdant vaiko pasitikėjimą savimi, o savivertės, pasitikėjimo formavimas vyksta kasdien.
„Tėvai dažnai užskuba ir padaro daugelį dalykų už vaiką: ar aprengia jį, kad būtų greičiau, ar batus užriša, ar dantis išvalo, ar paduoda žaislą, kai vaikas bando siekti ir iš pirmo karto nepasiekia. Tad jeigu vaikas siekia žaislo, reikia pasitikėti juo, kad kažkada jį pasieks ir padėti vaikui tik tada, kai jis to paprašo. Arba kai vaikas ką nors piešia ir jam nesigauna, mes neturėtume pulti piešti už jį, greičiau padrąsinti ir sakyti: tu labai stengiesi, bandyk dar kartą“, – kalba psichologė.
Ji taip pat pažymi, kad vaiko savivertei auginti padeda tai, kada jis gauna pakankamai dėmesio iš savo tėvų, kai jie kartu leidžia laiką, tačiau ne einant į parduotuvę ar žiūrint kartu televizorių, o užsiimant veikla, kada dėmesys priklauso tik vaikui. Tada vaikas, sako psichologė, pasijaučia svarbus ir vertingas.
