Jei reikėtų išrinkti keisčiausią ugnikalnį mūsų planetoje, nemažai vulkanologų turbūt paminėtų Ol Doinyo Lengai – Tanzanijoje (Afrika) esantį ugnikalnį, kurio pavadinimas masajų kalba reiškia „Dievo kalnas“. Ol Doinyo Lengai – vienintelis pasaulyje veikiantis karbonatinis vulkanas. Kito tokio nėra. Ir jo lavos paslaptis dar neįminta – vulkanologai dėl to karštai ginčijasi.
Rytų Afrikoje prie Indijos vandenyno esanti Tanzanija – ežerų, laukinių žvėrių, nacionalinių parkų, rezervatų ir ugnikalnių kraštas. Pagal vakarinį ir pietvakarinį Tanzanijos pakraščius driekiasi gilių tektoninių lūžių grupė, vadinama Afrikos riftiniu slėniu. Netoli Kenijos ir Tanzanijos sienos yra du ugnikalniai: Kilimandžaras (užgesęs ugnikalnis ir aukščiausias, 5 895 m aukščio Afrikos kalnas) ir Meru – veikiantis, 4 567 m aukščio ugnikalnis. Pats „jauniausias“ Afrikos riftinio slėnio ugnikalnis yra Ol Doinyo Lengai. Nuo Kilimandžaro jis nutolęs 160 km ir, kaip dera „jaunesniam broliui“, gerokai žemesnis – 2 962 m. Nepaprastą šio vulkano lavą sudaro karbonatitai, turintys daug natrio ir kalio karbonatų. Ši lava teka ne kaip įprasta lava, o tarsi vanduo, ir tuo metu ji yra juoda. Palijus, per tris valandas, ji tampa balta kaip sniegas. O jei nėra lietaus, tai dažnai pakanka ir ore esančios drėgmės, kad Ol Doinyo Lengai lava po kurio laiko taptų balta.
Šio ugnikalnio viršūnė atrodo balta, tarsi padengta sniegu. Tačiau tai ne sniegas, o tik balzgani pelenai. Ol Doinyo Lengai lava keičia spalvą ir cheminiu būdu virsta soda (ši sodos rūšis tinka valyti ir balinti, tačiau yra gana stipri – gali nudeginti).
Ol Doinyo Lengai ugnikalnio papėdėje telkšo 64 km ilgio ir 16 km pločio Natrono ežeras. Jo krantus juosia deginančios sodos nuosėdos; vidurdienį jos gali įkaisti iki 65 °C. Ežeras dažnai spindi rožine spalva. Sekliuose Natrono vandenyse daug sodos, o dugnas – juodas dumblas. Žuvų čia nedaug, beveik nėra jokių augalų. Tačiau tame sodos tirpale gausu melsvai žalsvų dumblių, be to, daug mažyčių gyvūnėlių, mintančių dumblu. Šią aplinką labai pamėgo flamingai – jų čia susirenka daugiau nei milijonas.
Ol Doinyo Lengai pelenais pasibarsto nuolat, kaip koks nenuorama. Stiprus ugnikalnio išsiveržimas buvo užfiksuotas 1917 m. Tada jo pelenus buvo galima aptikti už 48 km. Dar stipresni išsiveržimai fiksuoti 1926 ir 1940 m. – pelenus buvo galima aptikti už 100 km nuo ugnikalnio. Ugnikalnis pelenais spjaudėsi ir 2007, ir 2008 m.
2010 m. vokiečių inžinierius Maertinas Rietze‘as, dirbantis su metrologine aparatūra, nufotografavo Ol Doinyo Lengai viršūnę ir skystos kaip vanduo lavos išsiveržimą naktį. Beje, šio ugnikalnio lavos temperatūra yra du kartus mažesnė nei įprastų ugnikalnių – 510 °C.
A-ZET
