Anastasiia gimė Kijeve bei ten gyveno apie 30 metų. Šiame mieste ji ir susipažino su savo vyru Mykola, kuris kilęs iš Simferopolio, Krymo regiono. Prieš 4 metus ji buvo pakviesta prisijunti prie Baltijos šalių TV3 žiniasklaidos grupės, todėl kartu su šeima atvyko gyventi į Lietuvą. Paskutinius 2 metus ji priklauso „Go3“ vadybos komandai, o Mykola atsakingas už įvairias grupės teikiamas paslaugas – rūpinasi bei stebi „Go3“ paslaugų kokybę, valdo „SetTopBox“ sistemas.
Pasak moters, palyginus su Kijevu, Vilnius yra mažas ir gražus Europos miestas: „Man patinka, kaip čia švaru, kaip rūpestingai vietiniai tausoja gamtą ir kad žmonės tiek daug žino apie savo istoriją ir tradicijas. Aš čia gyvenu su savo vyru, kuris taip pat dirba TV3 žiniasklaidos grupėje bei 4-erių dukra Kira. Ji jau dabar kalba lietuviškai geriau už mane“, – šypteli ji.
Panašiai apie Vilnių kalba ir Anastasiios vyras Mykola Voronkin, kurį labiausiai žavi gamta ir ganėtinai nedideli atstumai tarp miesto centro bei gamtos:
„Vos 20 minučių kelio iki bet kurios miesto vietos yra tikra dovana, kuomet Kijeve tenka praleisti ir 1,5 valandos, kad pasiektum norimą tašką. Taip pat užbūrė ir gamta, kuri čia yra nereali, Užupis be galo nuostabus. Labai vertinu tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi viduryje miesto esančiais miškais – Vingio parku ir kitais skverais. Na, ir žmonės čia yra tikrai malonūs bei atviri, pasiruošę kalbėti bet kuria kalba, ar tai būtų anglų, ar rusų.“
Tėvai ir seneliai – Ukrainoje
Anastasiios tėvai ir seneliai liko Ukrainoje, Kijeve. Ten liko ir M. Voronkin tėvai, sesuo – Bahreine, o seneliai – Krymo srityje. Šeima su artimaisiais susisiekti stengiasi kas porą valandų tiek žinutėmis, tiek skambučiais ir džiaugiasi, kad pastarosiomis dienomis dėl to nekilo jokių problemų.
„Fiziškai jie yra saugūs, tačiau emociškai yra išvarginti. Įspėjimai dėl galimų oro atakų girdimi kas kelias valandas istoriniame Kijevo centre. Prasidėjus įspėjimams visi žmonės skuba į slėptuves nuo bombų – požemines stovėjimo aikšteles, požemines metro stoteles – ir būna ten, kol sirenos nutyla. Tai nutinka ir keletą kartų per naktį, todėl jie, kaip ir daugelis kitų miesto gyventojų, slėptuvėse pasilieka per naktį. Ten baisu, nepatogu ir šalta.
Tačiau nepaisant to, girdėjau, kad jie išlieka optimistiški ir siuntinėja juokelius apie Putiną. Užvakar buvo problemų su duonos tiekimu vietinei parduotuvei ir jie kepėsi blynus, nes vis tiek Užgavėnės. Kartu su kaimynais jie ieško įtartinų žmonių kaimynystėje, padeda vienišiems seneliams. Jie skaito naujienas kiekvieną minutę ir ieško gerų žinių. Manau, kad viduje jie yra tikrai išsigandę, tačiau jiems gerai sekasi to neparodyti. Manau, kad jie nenori manęs jaudinti“, – sako Anastasiia.
Mykola tėvas prieš keletą dienų įstojo į vietinių karo pajėgų gretas, o mama šiuo metu savanoriauja vietiniame maitinimo centre: „Jie mažai miega, jaučiasi tiek emociškai, tiek fiziškai sunkiai, tačiau net ir užklupus mintims pabėgti nuo karo į Europos Sąjungos valstybes jie lieka ten – ginti ir saugoti savo šalies.“
Pasak moters, jos artimuosius karas visiškai šokiravo ir jie nuolat kartoja, kad Putinas nėra psichologiškai sveikas žmogus, kuris sugebėjo visą šalį paversti zombiais.
„Aišku, jie nori, kad karas baigtųsi, tačiau nenori, kad jis baigtųsi tomis sąlygomis, kurių nori Rusija. Nemanau, kad jie patys stotų kovoti, bet esu pakankamai užtikrinta, kad jie eitų į gatves padėti kitiems su logistika ar reikmenimis, net jeigu tai būtų pavojinga“, – priduria moteris.
Vaikai nebebus tokie patys
Anastasiia ir Mykola sako, kad iš dalies jaučiasi kalti, kad šiuo metu yra Lietuvoje ir kad yra saugūs, kol jų šalį siaubia karas. Tačiau moteris sako, kad tikrai nenorėtų, jog jos vos 4-erių dukra Kira patirtų tą siaubą, kurį dabar patiria Ukrainoje esantys vaikai. „Jaučiuosi nejaukiai, kuomet ten esantiems žmonėms skauda, o aš esu čia, saugus. Visgi, turiu žmoną ir dukrą, tačiau padeda matymas, kad jos yra saugios“,– atvirauja M. Voronkin.
„Internete matau Ukrainai skirtus lankstinukus: „kaip paaiškinti vaikai, kad jo tėvas yra kariuomenėje? Kaip elgtis bombardavimo metu? Kodėl esame apšaudomi Rusijos?“. Vaikai mato, kaip suaugusieji daro Molotovo kokteilius. Jie girdi klyksmus ir bombų sprogimus, mato, kaip griaunami namai ir žalojami civiliai. Tai vyksta didelių miestų viduryje, gyvenamuosiuose rajonuose, tad visi tai mato.
Aš nekenčiu to, kad vienas žmogus, turintis per daug galios, kurią žmonės jo šalyje leidžia jam turėti, kėsinasi parklupdyti didelę ir nepriklausomą Europos šalį“, – sako moteris.
Nepaisant patiriamo skausmo, Mykola didžiuojasi ukrainiečiais, kurie sugebėjo taip susivienyti. Vyras pasakoja, kad turi ne vieną ir ne du pavyzdžius, kuomet žmonės neatlygintinai šiuo metu padeda vieni kitiems:
„Viską duoda nemokamai, niekas nesiginčija, nebėra jokių socialinių „sluoksnių“, visi ramūs, paslaugūs. Kijeve neveikia šviesoforai, tačiau visi sustoja prie kiekvienos sankryžos ir leidžia kitiems pravažiuoti ar praeiti pro šalį. Kasdien draugų teiraujamės, kaip jie laikosi.“
Šeima įsitikinusi, kad nepaisant visko Ukraina atsilaikys ir galų gale laimės šį karą, žmonės atstatys sugriautus namus, tačiau tie vaikai, kuriems teko viską matyti savo akimis, visam laikui bus paveikti karo žiaurumų.
„Ir, sakykime, po 10 metų – šis vyrukas iš Maskvos, tikiu, bus seniai miręs, tačiau jo padaryta žala žmonėms ir tiems vaikams bus jaučiama dar daugybę metų. Vaikai nebebus tokie, kokiais galėjo užaugti nepajutę karo. Galbūt kai kuriais atvejais jie bus stipresni, tačiau kitokie. Ir tai neteisinga!“, – apmaudo neslepia Anastasiia.
Nė kiek nedvejojo
Praėjusią savaitę Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, TV3 žiniasklaidos grupė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sustabdė rusiškų kanalų transliavimą, o vos po kelių dienų visais savo valdomais kanalais – tv3.lt, Go3, TV3 Play ir Home3 – pradėjo retransliuoti „Ukraine 24“ žinių kanalą. Nuo šios savaitės pradžios šias žinias į lietuvių ir anglų kalbas ėmė versti savanoriai ir profesionalūs vertėjai.
Prie jų prisijungė ir Anastasiia, ir jos vyras Mykola, kurie dirbdami TV3 žiniasklaidos grupėje, naujienas verčia tarp susitikimų bei prieš prasidedant ir pasibaigus darbams.
„Dirbdama TV3 grupėje išgirdau apie galimybę versti žinias iš ukrainiečių į anglų kalbą. Apsisprendimas užėmė 3 sekundes. Tai galimybė padaryti kažką prasmingo, kol esame čia. Manau, kad kuo daugiau europiečių sužinos apie ten verdantį pragarą, tuo daugiau šansų laimėti turės Ukraina. Galbūt su daugiau sankcijų, galbūt su daugiau karių prisijungimo prie Ukrainos legionų, galbūt gaudama daugiau aukų.
Sutapimas, kad aš ukrainietė ir dirbu būtent toje žiniasklaidos įmonėje, kurioje buvo nuspręsta įgarsinti Ukraine24 kanalą – bet tai nutiko ir sprendimas padėti buvo akivaizdus“, – sako Anastasiia.
„Ši galimybė padėti su vertimais atsirado pačiu laiku, nes kas gali būti geriau nei transliuoti mano prezidento kalbas ir tikras naujienas anglakalbiui pasauliui? Šiuo metu taip pat su šeima aukojame, pateikiame žmonėms tiesą, atlieku kibernetines atakas. Žinau, kad to neužtenka, todėl padarysiu viską, ką šiuo metu galiu – laukiu skambučio iš organizacijų, kuriose užsiregistravau savanoriauti bei taip pat laukiame atvykstančių draugų iš Ukrainos, kuriems galėsime suteikti apgyvendinimą“, – taip pat priduria Mykola.
Kasdien matydami ir versdami naujienas apie karo žiaurumus Ukrainoje, Mykola ir Anastasiia patiria daugybę jausmų – nuo pasididžiavimo iki pykčio, tačiau supranta, kad tai, ką daro šiuo metu, yra be galo prasminga.
„Kartais versdama naujienas aš jaučiu pasididžiavimą. Kartais tai labai sunku – pavyzdžiui, kalbant apie ligoninių bombardavimą ar kiek vaikų nužudyta kare. Kartais aš pykstu dėl šlykščios ir begėdiškos rudų propagandos, dėl Vakarų politikų išreiškiamo „gilaus susirūpinimo“, bet nieko nedarymo, kad tie veiksmai būtų sustabdyti. Tačiau nepaisant visko, aš jaučiuosi tinkamoje vietoje, kai tai darau“, – šypteli Anastasiia.
Anastasiiai taip pat priduria ir Mykola, kad sunkiausiai yra matyti žūstančius nekaltus žmones, o ypač vaikus. Tačiau, kaip jis pats sako, emocijos dažniausiai priklauso nuo naujienų. Visgi, labiausiai M. Voronkin žavi Ukrainos prezidento kalbos, kurios yra nepaprastai galingos. Vyras džiaugiasi turintis galimybę jas interpretuoti ir pateikti kitiems žmonėms:
„Kartais akyse pasirodo ašaros, kuomet tenka kalbėti apie mirtį ir vaikus. Vienas skaudžiausių momentų buvo matyti, kuomet rusė išėjo į gatvę protestuoti su savo 4 metų vaiku, o vėliau buvo sučiupta ir įkalinta į autozaką. Matytame vaizdo įraše ji per langą kalbėjo su savo mažyle, kuriai sakė, kad svarbu garsiai kalbėti apie karą, kuris neturėtų vykti ir žmonės neturėtų mirti. Ji savo mergaitei kalbėjo, kad ši informacija turi būti pasakyta garsiai, tačiau būtent todėl ją ir įkalino.
Labai pykstu, kai per žinias matau, kad mano miestas Kijevas yra smogiamas raketomis. Man taip pat labai liūdna, kai matau vaikų darželius, kurie šiuo metu yra prieglaudose, slėptuvėse, o vaikai ten yra tiesiog kaip kokiame nors post-apokaliptiniame filme. Tačiau, nepaisant to, visi interviu, palaikymas iš viso pasaulio, visų tautų leidžia mažiau jaudintis dėl karo, nes aišku, kad laimėsime. Tiesiog, visi kartu pasistenkime, kad tai įvyktų kiek įmanoma anksčiau. Slava Ukraini!“
