Televizijos projekte „Meilė be sienų“ Alla Kushnir buvo viena iš daugelio kitų į Lietuvą atvykusių dalyvių. Kaip ir kitos projekte dalyvavusios ukrainietės, Alla prasidėjus karui taip pat buvo savo gimtinėje, Ukrainoje.
„Žinią apie karo prasidėjimą išgirdau iš savo mamos. Ji paskambino ir pasakė: „Prasidėjo karas.“ Prisimenu, kad žinia nebuvo lengva ir ilgą laiką jaučiausi tarsi negalėčiau patikėti tuo, kas vyksta. Ypač todėl, kad nežinojau, ką reikės daryti“, – pradeda pasakoti Alla Kushnir.
Sužinojusi nerimą sukėlusią žinią, Alla tuo metu buvo Kyjive, savo namuose kartu su savo augintiniu ir dukterėčia. Visi kiti moters artimieji buvo Pietinėje Ukrainoje – Mykolajive.
„Pirmosios supratimo, kas vyksta, sekundės buvo ypatingai sunkios. Tačiau, tokios emocijos lydėjo ir palietė kiekvieną žmogų. Tu tiesiog stovi ir nežinai, ką daryti, nuo ko pradėti. Yra beveik neįmanoma įsivaizduoti, ko galima tikėtis, kaip tam pasiruošti, nes niekas negalėjo patikėti tuo, kad prasidėjo karas. Net tada, kai tai buvo pasakyta aiškiai“, – sunkiai žodžius dėlioja Alla.
Siaubą keliantys garsai ir vaizdai
Moteris atvirauja, kad visus gyventojus netikėtai apėmė panika – atsirado automobilių spūstys, nebuvo galimybės nusiimti grynųjų pinigų, eilės parduotuvėse ir vaistinėse: „Viskas atrodė kaip filme, tačiau, deja, tai buvo karti ir apčiuopiama realybė.“
Prasidėjus karui, pirmąją naktį A. Kushnir kartu su dukterėčia nusprendė likti namuose, susikrovė reikiamus ir būtinus daiktus į kuprines ir naktį praleido miegodamos koridoriuje.
„Nuolat klausėme informacijos ir ją tikrinome internete. Baisiausia buvo tada, kai prasidėjo pirmieji sprogimai. Kyjive jie pasigirdo vasario 25 dienos paryčiais, apie 4 valando ryto. Tai, ką išgirdome ir ką pamatėme buvo be galo didelis griaudėjimas. Taip pat netikėtai užklupo šilumos gūsis, atėjęs nuo kritusio sviedinio”, – pasakoja apie patirtą siaubą Alla.
Ukrainietė teigia, kad nors ir yra draudžiama stovėti prie langų, kai vyksta priešo ataka, tačiau siaubo apimtas žmogus negali kontroliuoti savo judesių, todėl tiesiog stovi ir negali suvokti to, kas vyksta. Ypač, kai prieš save mato liepsnose skęstanti daugiabutį:
„Tuo momentu galiausiai nusprendėme palikti mano butą ir bėgti slėptis į metro, kuris nuo namų yra už 10 minučių kelio. Kartu su savimi pasiėmėme būtiniausius daiktus, šiltesnius rūbus ir apklotą. Iki metro bėgome tekinos, vos spėdamos atgauti kvapą.“
Ilga kelionė saugios aplinkos link
Penkias dienas moterys praleido metro pogrindyje. Būdamos apsuptos šalia ir kitų gyventojų, kurie slėpėsi nuo pavojaus, Alla pastebėjo, kiek daug žmonių sulig kiekviena diena priėmė sprendimą palikti miestą.
„Mes taip pat supratome, kad turime bėgti. Nuvykome į traukinių stotį, kurioje kursavo vis žmonių pilni traukiniai. Įlipusios į vieną vagoną patraukėme link Lvivo.
Kelias buvo be proto sunkus, traukinys tiesiog sustodavo, išjungdavo šviesas. Net ir žmonės buvo prašomi išjungti telefonus, kad nebūtų jokios šviesos. Pastovėjęs kurį laiką jis vėl pajudėjo.
Atvykusios į Lvivą pamatėme daugybę žmonių, kurie taip pat laukė atvykstančių bei išvykstančių traukinių. Kartu su dukterėčia radome vairuotoją, kuris mus nuvežė iki sienos“, – teigia A. Kushnir.
Prie sienos į Lenkiją moterims teko šalti lauke ir laukti apie 12 valandų, kol galiausiai joms buvo leista kirsti sieną:
„Stovėjo ilgos žmonių eilės, kurios buvo apsimuturiavusios įvairiausiais apklotais, pledais. Nerimaudami verkė vaikai, tačiau visi suprato, kad kelio atgal – nėra. Daugumoje žmonių akių matėsi nežinomybės baimė, tačiau ji vis tiek buvo saugesnė nei baimė dėl savo gyvybės.“
Šiuo metu, po dešimties dienų praleistų Lenkijoje, moteris kartu su dukterėčia glaudžiasi Egipte.
„Žinoma, esu vedama didelio patriotiškumo ir noro grįžti atgal kuo greičiau, kaip tik įmanoma ten, kur liko mano šeima, mano draugai“, – su jauduliu balse sako Alla.
