Vasario 24 dieną, kuomet Rusija pradėjo karą Ukrainoje, iš televizijos projekto „Meilė be sienų“ lietuviams žinoma ukrainietė Olena Enko buvo savo namuose Charkive. Vos tik išgirdusi pirmuosius sprogimus, moteris suskubo krautis daiktų ir rinkti savo mamos, kuri gyvena visai šalia jos, telefono numerį.
„Paskambinau mamai, kuri gyvena vos vieno kilometro atstumu nuo manęs ir pasakiau, kad pradėtų rinktis daiktus, jog reikės išvykti. Pati griebiau viską iš eilės, ką tik mačiau ir kas buvo po ranka.
Susikroviau ir „skubų lagaminėlį“ arba kitaip vadinamą papkę, kurioje buvo visi svarbiausi dokumentai ir kiti būtini daiktai. Tačiau, kai tu suvoki, kad tikriausiai savo butą matai paskutinį kartą ir išvyksi iš šalies, tu net nežinai, ką reikia su savimi pasiimti, tad tuo metu griebiau viską iš eilės“, – pradeda pasakoti Olena.
Atvykusi į mamos namus, Olena tuo metu kaip tik per radiją išgirdo pranešimą, kad gyventojai turi skubėti ir greitai slėptis į slėptuves, rūsius ar bunkerius dėl krentančių bombų bei oro pavojaus.
Pasitarusi, O. Enko kartu su mama nusprendė, kad kol kas neskubės bėgti iš šalies, o išvyks pas seserį, kuri taip pat gyvena Charkive, tačiau kiek atokiau nuo miesto centro.
„Ji gyvena nuosavame name, o jame yra rūsys, kuris nors ir nėra pritaikytas gyvenimui, tačiau tokia patalpa vis tiek tiko mums kaip slėptuvė. Atvykusios pas sesę slėpėmės rūsyje, girdėjome kaip bombarduoja, kaip dūžta stiklai. Buvo labai baisu“, – su siaubu prisimena pirmąsias karo dienas Olena.
Pabėgimo planas
Besislėpdama nuo gresiančio pavojaus, O. Enko nusprendė, kad vis dėlto, norint apsaugoti savo ir dukros gyvybę teks išvykti iš Ukrainos į kaimyninę šalį. Tačiau, visi devyni, buvę krūvoje žmonės – Olenos mama, dukra, sesuo, sesers vyras ir jo giminaičiai, moteriai sakė, kad ji net nebandytų niekur vykti.
„Jie minėjo, kad nieko panašaus net negalvočiau, nes visa tai greitai baigsis, kad Rusijos kariai nemėtys bombų ant paprastų žmonių, o bombarduos tik strateginės reikšmės pastatus. Tačiau, visą naktį būdama rūsyje negalėjau sudėti akių, nes visas mano vidus priešinosi tokioms kalboms ir vis kūriau planą, kaip man išvykti – automobiliu, autobusu ar traukiniu“, – pasakoja Olena Enko.
Kadangi Olena neturėjo patirties vairuojant ilgus atstumus automobiliu, o net ir Ukrainoje iš vieno miesto į kitą vykdavo traukiniais, ji nusprendė nerizikuoti, tad išvykti planavo traukiniu:
„Pasitikrinusi tvarkaraščius pamačiau, kad kelionės traukiniais šiuo metu yra sustabdytos, kadangi situacija pasidarė nesaugi. Puslapyje buvo aiškiai parašyta, kad traukiniai nei į, nei iš Charkivo nevažiuoja.
Pradėjau rašyti visiems draugams, galbūt kuris nors jų vyksta iš miesto. Laimei, iš Charkivo bėgti nusprendė viena mano draugė, tad paprašiau jos, kad ji manęs palauktų kokioje nors degalinėje, už Poltavos ir galėsime kartu išvykti.
Su savimi kartu pasigriebiau dukrą ir dar kartą visų pasiteiravau, ar niekas nenori kartu su manimi važiuoti. Šeima nenorėjo manęs išleisti, tačiau aš patvirtinau, kad bet kokiu atveju išvykstu, tad sėdau į mašina ir išvykau.“
Su drauge Olena susitiko kaip ir tarėsi – už Poltavos. Abi moterys nusprendė, kad važiuoti per Lvivą ar Kyjivą nebus saugu, todėl link Moldovos keliavo per įvairiausius kaimus ir apylinkes, kurių kelias buvo bent šiek tiek saugesnis.
„Tai buvo labai ilga ir baisi kelionė. Keliai buvo neapšviesti, trūko benzino, nes jo ne visose degalinėse buvo galima įsigyti. Tačiau, net ir tokiomis sąlygomis mums pavyko pasiekti Moldovą. Kelionė iki ten truko daugiau nei parą laiko, tad atvykusios į šalį ten praleidome vieną dieną.
Mano draugė nusprendė vykti į Vokietiją, o aš – į Lietuvą, kadangi čia turėjau draugų ir pažįstamų, kurie man būtų galėję padėti. Turėjau ir dar vieną variantą, vykti į Italiją, kuris būtų buvęs pats realiausias, nes mane kvietė draugai ir būčiau turėjusi kur apsistoti.
Visgi, nusprendžiau keliauti į Lietuvą, kadangi čia turėčiau galimybę padėti kitiems ukrainiečiams, o mano draugai iki šiol nuolatos siunčia pagalbą į Charkivą. Už tai aš esu be galo dėkinga Lietuvai ir lietuviams, už pagalbą, už tokius žmones, draugus“, – dėkoja buvusi „Meilė be sienų“ televizijos projekto dalyvė O. Enko.
Ilga kelionė į Lietuvą
Nusprendusi keliauti į Lietuvą, Olena Enko suprato, kad jos lauks be galo ilga kelionė – teks vykti per kelias šalis: Moldovą, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją. Kelionė pro Rumuniją truko ilgiausiai – 2 dienas, kadangi teko važiuoti siaurais ir pavojingais serpantinų keliais:
„Labiausiai baisu buvo vykti serpantinais žemyn, kadangi į viršų atvažiuojantys sunkvežimiai kėlė baimę, tad net ir važiuodama itin lėtai sustodavau. Vengriją ir Slovakiją pravažiavau labai greitai, o atvykusi į Lenkiją ten praleidau dvi paras, kadangi pasiklydau vairuodama naktį, tad teko sustoti kaime, kur supratau, kad daugiau vairuoti nebegaliu.
Visas šias kelionės dienas miegojau vos po dvi arba tris valandas per parą, o sustojusi pernakvoti viešbučiuose nuolat tikrindavau naujienas ir niekaip negalėdavau užmigti, kadangi nerimavau dėl savo artimųjų, giminaičių ir draugų, kurie liko Ukrainoje.“
Dabar moteris dėkoja Dievui, kad šiaip ne taip pavyko pasiekti Vilnių, kur šiuo metu ir yra apsistojusi. Olenos artimieji, kurie kartu slėpėsi pas seserį name dabar yra persikėlę į Vakarų Ukrainą, kur šiuo metu yra kiek ramiau nei Ukrainos Pietuose.
„Kol kas jie nori likti ir būti ten. Jie nenori palikti Ukrainos. Man buvo be galo sunku išvykti iš mylimo miesto, kuris yra nors ir nedidelis, tačiau labai jaukus. Niekas negalėjo patikėti, kad taip nutiks. Iki paskutinės minutės netikėjau, niekas netikėjo, kad kris bombos, žus žmonės ir kad toks karas vyks 21 amžiuje“, – jautriai žodžius moteris.
Netikėta grėsmė šalia Moldovos pasienio
Ilgėdamasi gimtojo miesto, Olena tvirtina, kad Vilnius jai taip pat labai patinka ir yra jaukus, nedidelis miestas, palyginti su didesniais Ukrainos miestais. Moters balse ir vėl bekalbant pasigirsta jaudulys:
„Keliaujant iš Ukrainos buvo labai baisu ne tik dėl tamsos gatvėse, tačiau ir todėl, kad uniformuoti vyrai stabdė mašinas, tikrino dokumentus. Nors jie ir priklausė vietinės savigynos pajėgoms, tačiau buvo vis tiek labai nemalonu, kai stabdė nepažįstami vyrai.
Baisiausiai buvo tada, kai stovėjome šalia Moldovos sienos ir netikėtai užgaudė sirenos. Mes iššokome iš mašinos ir bandėme ieškoti slėptuvės, kurios nebuvo arti. Bandėme ieškoti informacijos ir internete, tačiau nieko neradome.
Supratau, kad penkiolikos minučių laikotarpyje gali pradėti kristi bombos, raketos. Suskubau dukrai rašyti raštelį ant kurio buvo telefono numeriai mano pažįstamų žmonių iš Vilniaus. Įdėjau jį, pinigus ir pasą į dukros striukės kišenę.
Pasakiau, kad jei bus apšaudymas, aš ją uždengsiu, nes mano paltas ilgesnis ir jei netyčia manęs „neliks“, tegul ji bėga kuo toliau ir turi visus būtinus daiktus savo kišenėje. Buvo be galo baisu, tačiau, ačiū, Dievui, realaus pavojaus tuo metu nekilo.“
Dabar moteris negaili padėkos žodžių ne tik savo draugams, tačiau ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie jos saugumo bei priėmimo Lietuvoje. Šiuo metu Olena aktyviai ieško darbo, vyksta į įvairius palaikymo Ukrainai renginius, mezga pažintis.
„Negaliu numatyti, kiek tiksliai laiko viskas truks Ukrainoje, tačiau suprantu, kad šiuo metu turiu būti kiek galiu naudinga padėdama kitiems. Būnant čia, jau teko apsilankyti keliose televizijos laidose, per Kovo 11-osios minėjimą giedojau Lietuvos himną Kaune.
Taip pat apsilankiau ir paramos akcijoje, kurioje pardavinėjo tikrus, ukrainietiškus barščius ir visas surinktas lėšas skyrė Ukrainai. Manęs dar laukia daugybė įvairiausių susitikimų, tad visur pakviesta mielai einu ir pasakoju apie tai, kas šiuo metu vyksta“, – nusišypso pašnekovė.
