Kristina buvo įsitvirtinusi Vilniuje, dirbo didelėje akcijų biržoje, tačiau ištisas sėdėjimas prie kompiuterio ekrano išvargino ir gyvenimas pasisuko kita linkme – jau penkerius metus ji dirba jachtų stiuardese.
„Tai yra darbas, kuomet ir dirbi, ir keliauji. Tai galimybė būti vietose, kuriose neturėčiau galimybės būti, tokiuose miestuose kaip Portofinas ar Amalfio pakrantė, Monakas. Čia yra vienas didžiausių argumentų, kodėl pasirinkau šią sritį“, – pasakojo pašnekovė.
Iš ofiso kėdės į jachtą
Mergina neslepia, kad pradedantiesiems šioje srityje nėra lengva – daug kas bando, tačiau, deja, kartais sėkmė nusisuka. Mat reikalavimai nėra menki, reikia mokėti kalbas, o atėjusiems be patirties gauti darbą šansai gan maži.
„Žmonėms, kurie tik pradeda, yra ganėtinai sunku, nebent jie turi patirties restoranuose, viešbučiuose. Reikia puikiai kalbėti angliškai, kitos kalbos taip pat yra didelis pranašumas – prancūzų, ispanų, italų, rusų. Ir pati kalbu rusiškai, nes labai daug rusų yra laivų savininkai arba svečiai.“
K. Bezrodnajai pasisekė ir jau penkerius metus yra įsitvirtinusi savo srityje. Tačiau lyg vakar ji prisimena sunkumus, su kuriais teko susidurti iškeitus ofisą į jachtas, iš sėdimo darbo peršokus prie nelengvo fizinio krūvio, su kuriuo susiduria darbe.
„Palikus ofisinį darbą, buvo fiziškai sunku. Yra skirtumas 8 valandas sėdėti prieš kompiuterio ekraną, kalbėti telefonu ir būti ant kojų visą dieną. Kai įpranti, fizinis darbas nėra neįmanomas, netgi yra geriau daugiau judėti ir mažiau sėdėti prie kompiuterio“, – prisimena pašnekovė.
Ir dabar viskas nėra taip paprasta. Karolina pasirašo kontraktus darbui tik vasaros sezonu, kurio metu tenka apsilankyti šalyse, kur vasaros išties karštos. Tiesa, ji dirba tik keliose šalyse – Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Graikijoje. Nepakeliamas vasaros karštis vargina, o prisitaikyti prie jo prireikia laiko.
Paklausta, kokios atsakomybės krenta jachtų stiuardesėms ant pečių, panašu, kad pašnekovė galėtų vardinti be sustojimo – nuo ryto vakaro laiką ji praleidžia ant kojų, tenkinant savininkų ir svečių norus.
„Stiuardesė yra praktiškai pirmasis žmogus, kuris atsibunda, aptvarko laivą, paruošia pusryčius savininkui, sutvarko visas kajutes. Jei savininkai maudosi, galbūt nori gėrimų, kokteilių, reikia juos paruošti. Jeigu jie nori pietauti laive, reikia paruošti stalą, dekoracijas, po pietų viską sutvarkyti. Visas laivo interjeras yra mano atsakomybė.
Jeigu kažkas sulūžta, turiu tai užsakyti, pasirūpinti, kad būtų pristatyta. Žinoma, taip pat viskas, kas liečia savininkus ir jų laiko praleidimą. Jeigu jie nori užsisakyti kažkokią ekskursiją, tai privalau padaryti aš. Net jeigu nori užsisakyti maisto, tai darau aš“, – vardijo K. Bezrodnaja.
Mažesniuose laivuose – glaudesnis ryšys
Vis dar stipriai įsišaknijęs stereotipas, kad stiuardesių darbas – puošti aplinką savo grožiu, tačiau Karolina įsitikinusi ir iš patirties mato, jog labai daug kas priklauso nuo žemyno dalies, kurioje dirbi. Vienur šis darbas itin vertinamas ir trokštamas, o kitur prilyginamas tarnaitės pareigoms.
„Vakarų Europoje mūsų darbas labai vertinamas ir daug žmonių svajoja ir bando patekti į šią industriją. Man atrodo, mūsų darbas nėra ganėtinai žinomas Rytų Europoje, kur vis dar manoma, kad stiuardesių darbas – tiesiog būti gražiomis, stovėti kampe ir šypsotis. Bet čia yra stereotipai. Aš didžiąją dalį laiko praleidžiu Vakaruose, visi, kas sužino, koks mano darbas, supranta, kad jis fiziškai sunkus, bet atsiperka kelionėmis, įspūdžiais ir geru darbo užmokesčiu.“
Be to, ji renkasi darbus mažesniuose laivuose, kuriuose džiaugiasi artimesniu ryšiu su savininkais ir svečiais, kas sukuria galimybę jaustis labiau vertinamai, o savininkai susipažįsta su visu ekipažu.
„Kontaktas su ekipažu yra artimesnis, nes maži laivai, maža komanda ir savininkai žino visų ekipažo narių vardus. Žinoma, jeigu dirbate didžiulėje jachtoje, savininkas net neprisimins, koks jūsų vardas ir kaip atrodote, ten ekipažo nariai yra labiau aptarnaujantis personalas. Mažesniuose laivuose kontaktas gali būti žymiai draugiškesnis“, – patirtimi dalijas mergina.
Karolina džiaugiasi, kad mažesnėje kompanijoje beveik nėra konkurencijos su kitomis stiuardesėmis, kuri gali būti tikrai arši.
„Konkurencija priklauso nuo tikslų. Jei jaunoji stiuardesė turi tikslą tapti vyriausiąja, žinoma, ji dės visas pastangas. Esu girdėjusi istorijų, kai jaunesniosios stiuardesės bando perimti vyresniųjų pareigas arba jas sukompromituoti. Dramos nutinka, bet man neteko su tuo susidurti“, – šypsosi mergina.
Paklausta, koks didžiausias sunkumas, su kuriuo tenka susidurti darbo metu, Karolina atvira – ji su šia problema nesusiduria, tačiau daugeliui nepatinka maža erdvė, kurioje tenka spaustis su visais ekipažo darbuotojais.
„Kai kuriems nepatinka tai, kad mūsų kajutės mažos. Man tai nėra problema, bet pažįstu žmones, kuriems nepatinka dalintis vonios kambariu. Kai žmonės įpratę savarankiškai gyventi savo bute, persikelti į mažą kajutę ir ten viskuo dalintis su kitais gali būti ganėtinai sudėtinga.“
Sulaukia keisčiausių pageidavimų
Kartais su savininkais ar svečiais užsimezga draugystė. Karolina su šypsena prisimena atvejį, kai du laivo svečiai visą ekipažą pasikvietė vakarienės, o vakarą užbaigė linksmybėmis. Kurį laiką mergina su jais palaikė kontaktą, o svečius prisimena kaip paprastus, puikius ir protingus žmones.
„Turėjome du svečius, kuomet dirbau laive Pietų Prancūzijoje, kurie pakvietė visus ekipažo narius apsilankyti žymiausiame Saint-Tropez restorane, kuriame lankosi visos įžymybės. Niekada net nesvajojau ten patekti, bet puikiai praleidome laiką, po vakarienės jie pakvietė mus į naktinį klubą, į kurį patekome be eilės, kaip VIP.
Tikrai smagu, kad žmonės, kurie gali išsinuomoti laivą, ekipažą pasikviečia kartu gerai praleisti laiką, be jokių minčių apie tai, kad ekipažas yra aptarnaujantis personalas“, – su džiaugsmu prisimena pašnekovė.
Tačiau ne visi svečiai pradžiugina smagiu laiku kartu. Pasitaiko keistų užgaidų, kurias įgyvendinti prireikia nemažai pastangų.
„Labai dažnai pasitaiko žmonių, kurie turi daug pinigų ir nebežino, ką su jais nuveikti. Kaip ir visur, tikriausiai, tokiame aukštame lygyje pasitaiko keistų žmonių. Tai yra žmonės, kurie viską sau gali leisti, todėl tos užgaidos jiems atrodo normalu“, – pasakojo K. Bezrodnaja ir pridūrė, kad keisčiausių prašymų sulaukia iš rusų.
Midijos su šampanu pusryčiams 7 ryto, gėlių užsakymai 3 nakties – jau ne naujiena Karolinai. Su juoku ji prisimena ir svečio prašymą kitam ekipažo nariui pagauti medūzą ir patikrinti, ar ji tikrai įgels.
Bet merginos atmintyje labiausiai įsirėžęs nutikimas Monake, per „Grand Prix“. Ji juokiasi, kad ir dabar dažnai visiems papasakoja šią istoriją: „Dirbau laive, kuris ten buvo nuomojamas, jį išsinuomojo trys prancūzai, kurie atsivedė gal 10 panelių, kurios nešnekėjo nei prancūziškai, nei angliškai, visos buvo rusės bei ukrainietės. Pamenu, viena man pasakė: „Geriau būti čia, negu namie, kažkur Rusijos kaime.“
Tikėtis ko kito, kai laisvai liejasi alkoholis, greičiausiai, neįmanoma. Padauginę gėrimų svečiai pradeda prašyti neįmanomų dalykų, darbo valandos užsitęsia, o kai kurie tampa grubūs. Tačiau jachtų stiuardese dirbanti mergina sako nesijaučianti nesaugiai – juk, galų gale, yra kiti komandos nariai, kurie padeda spręsti iškilusias problemas.
Kasdien kyla noras viską mesti
Karolina įžvelgia naudą, kurią jai davė jachtų stiuardesės darbas – nors tenka vargti nuo ryto iki vakaro, tai atsiperka ne tik gera alga, bet ir naujais įgūdžiais, kurių išmoksta darbe. Pavyzdžiui, keliaudama darbo reikalais ji išmoko prancūzų ir italų kalbas bendraudama su žmonėmis, kas yra efektyviau nei kalbų kursai.
„Turėjau gerą ofisinį darbą, bet visa komunikacija vyko telefonu arba elektroniniais laiškais. Kai atsidūriau šioje industrijoje, kur reikia bendrauti su aukšto rango žmonėmis akis į akį, įgavau bendravimo patirties. Per tuos 5 metus išmokau analizuoti žmones labai greitai ir tai yra vienas dalykų, kurie pravers tolimesniame gyvenime“, – sukaupta patirtimi džiaugiasi K. Bezrodnaja.
Jaučiasi, kad mergina savo darbą labai myli – apie jį galėtų pasakoti be perstojo, tačiau neslepia, kad mintys viską mesti aplanko kone kasdien. Sunkus fizinis krūvis, mažos patalpos, kuriose tenka gyventi su kitais ekipažo nariais, ištisas buvimas tarp žmonių išvargina.
„Kai dirbi ofise, tu tiesiog baigi darbus, grįžti namo ir gali ilsėtis vienas. Laive to nebūna – visada arba dirbi, arba ilsiesi su kitais ekipažo nariais. Tai labai vargina ir kartais nerandi ryšio su komanda, nes nėra lengva pradėti gyventi su nepažįstamaisiais. Būna, kad pradeda galvoti: „Geriau viena gyvenčiau bute su katinu“. Bet tos mintys ateina ir išeina, pailsi ir vėl gera diena (juokiasi).“
Paklausta, koks didžiausias pranašumas, kurį ji gauna šiame darbe, mergina nedvejoja – galimybė aplankyti atokiausius kampelius, kurių galbūt niekad taip ir neaplankytų, o ir dabar nežino, ar dar kada ten sugrįš.
„Mes tikrai turime užtektinai laiko pamatyti vietas, po kurias keliaujame, turime lako išeiti. Tai yra didžiausia prabanga, nes mes turime galimybę matyti tą patį, ką ir laivų savininkai. Labai smagu, kad kiekvieną dieną gali būti vis naujame mieste. Atsibundi ir esi kitur, bėgi į miestą ieškoti šviežios duonos pusryčiams. Tai yra labai smagu ir mane motyvuoja, nes suprantu, kad turiu galimybę pamatyti miestus ir kaimelius, kuriuose gal net nebūčiau apsilankiusi.“
