Vis dėlto, stebuklų būna. Abiturientui iš pasalų smogusi liga atsitraukė, o noras gyventi grįžo su kaupu.
Dar prieš kelias savaites naujienų portalui tv3.lt Ernesto mama Saulė Orintienė sakė, kad didžiausias sparčiai sveikstančio vaikino noras – pakilti sraigtasparniu.
„Atrodo, kad jis vargą ir rūpestį užkrovė man ant pečių, tačiau negaliu patikėti, kad vos paskelbus straipsnį apie šį norą, atsirado galimybė įgyvendinti didžiausią Ernesto troškimą“, – kalbėjo Saulė.
Ernesto svajonė išsipildė šiandien, trečiadienį, Vilniaus oro uoste. Būtent ten vyko renginys „Organų donorystė: daug pagalbos rankų vienai gyvybei gelbėti“.
Nacionalinis transplantacijos biuras, nuoširdžiai dėkodamas visiems donorystės ir transplantacijos proceso dalyviams, uždegė keturias simbolines atminties žvakutes tiems, kurių jau nėra – mirusiems donorams, gydytojams, recipientams, pareigūnams – ir pagerbė juos tylos minute.
Renginio metu Ernestui buvo suteikta išskirtinė proga pakilti sraigtasparniu kartu su profesionalų įgula.
Į renginį atvykęs Ernestas neslėpė noro ir sakė nekantraujantis, kada pagaliau ateis ta akimirka, kai jis pakils į orą.
„Aš noriu pojūčių. Noriu pakilti į orą“, - nedaugžodžiavo vaikinas, kurio akyse tvyrojo ramybė ir šviesa.
Ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą kartu su įgula sraigtasparniu jis nuskrido į Paluknio aerodromą.
Po skrydžio Ernestas pasakojo galėjęs net pavairuoti: „Man net davė pavairuoti, viso skrydžio metu gerai jaučiausi, pasikroviau adrenalino, todėl noriu dar ir dar skristi“, – kalbėjo vaikinas.
S. Orintienė, belaukdama Ernesto, neslėpė jaudulio. „Aš nežinau, iš kur pas jį tiek vidinės energijos nepasiduoti nei ligos metu, nei dabar, kai kils į orą.
Džiaugiuosi už jį ir negaliu patikėti, kad mano sūnus toks drąsus. Beje, drąsa ir noru pasveikti jis spinduliavo visos ligos metu, net tada, kai gulėjo reanimacijoje“, – kalbėjo moteris.
20-oji Europos ir 14-oji pasaulio organų donorystės ir transplantacijos diena šiemet Lietuvoje paminėta neįprastai – tarptautiniame Vilniaus oro uoste.
Ši vieta pasirinkta, nes būtent oro uostas sujungia valstybes, kai gelbstima žmogaus gyvybė organų ar kaulų čiulpų donorystės dėka. Oro uostas – dar viena nematoma ir simbolinė donorystės ir transplantacijos vieta, kuri parodo, kad pasaulis yra atviras galimybėms suteikti pagalbą – oro kelias sujungia tolimiausius kraštus.
Renginyje „Organų donorystė: daug pagalbos rankų vienai gyvybei gelbėti“ buvo pristatytas donorystės procesas – kaip jis organizuojamas ir koordinuojamas, kai į šį procesą įtraukiamos ir kitos – nemedicininės – tarnybos.
Šis renginys skirtas supažindinti žmones su realiame gyvenime vykstančiu darbu, kuris yra dažniausiai nematomas arba matomas fragmentiškai.
Čia dalyvavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnių pilotai, policijos ekipažai, gydytojai, ruošiantys donorus, koordinatoriai, organizuojantys procesą, pacientai, gyvenantys transplantacijų dėka, kuriems donorų organai buvo atgabenti oro keliu.
Renginyje buvo atliktas parodomasis organo perdavimas orlaivių pilotams – taip, kaip tokios procedūros vyksta realybėje.
Ernestas ruošiasi transplantacijai
Šiuo metu Saulė ruošiasi Ernesto kaulų čiulpų transplantacijai. Pasirodo, toli ieškoti donoro neprireiks – mama pati galės tapti savo sūnaus donore.
„Mano kraujo tyrimai geri. Ruošiamės transplantacijai.
Noriu dar kartą viešai padėkoti, kad mano sūnui padėjote rinkti pinigėlius. Mes pirkome jam brangius vaistus, tačiau jie niekaip neveikė ligos eigos, Ernestui netiko, todėl likusius padovanojome ligoninei. Jie panaudos vaistus žmogui, kuriam to labiausiai reikės“, - kalbėjo Saulė.
Ji tvirtino, kad įveikti ligą padėjo ne tik nuolatinis žmonių palaikymas, optimistiški komentarai, bet ir jų pačių tikėjimas, kad viskas baigsis geruoju: „Kaip džiaugiasi mano širdis.
Mes niekada nepraradom vilties ir neprarasim jos. Mums viskas bus gerai“, - dėkojo Saulė ir susijaudinusi prasitarė apie patį didžiausią Ernesto norą.
Liga smogė iš pasalų
Primename, kad Ernestui kraujo vėžys smogė netikėtai ir pasireiškė padidėjusiu limfmazgiu. Iki praėjusių metų spalio mėnesio guvus ir apie gyvenimo tikslus svajojęs Ernestas Orintas suklupo: liga smogė taip, kad vaikinas turėjo nuolat būti medikų priežiūroje.
Kaip tik tada, pasak S. Orintienės, gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
„Vos diagnozavus kraujo vėžį, medikai išpjovė sūnui limfmazgį, atliko penkias chemoterapijas ir situacija buvo suvaldyta.
Jis pasveiko, atrodė, kad viskas pasitaisė, tačiau, deja, netrukus situacija ėmė blogėti“, - į prisiminimus leidosi S.Orintienė.
Visą straipsnį apie tai, kaip šeima kovoja su Ernesto ligą, skaitykite čia.
