Kuomet 26-erių vyras stovėjo savo namuose, kurie dabar liko griuvėsiais, jis tikino, kad atrodo neįmanoma išgyventi to, kas jį supa dabar.
„Vasario 26 dieną buvau policijos komisariate, o tuomet išgirdau stiprų sprogimą“, – prisimena Ivanas. Prieš dvi dienas tuo metu prasidėjusi Rusijos invazija buvo nusiteikusi pulti Kyjivo priemiesčius, kadangi rusų pajėgos turėjo tikslą užgrobti sostinę.
„Žemė drebėjo, ėmiau skambinti kiekvienam savo giminaičiui, žmonai, broliui, mamai, tėčiui, močiutei – visi buvo nepasiekiami. Supratau, kad atsitiko kažkas negero“, – pasakojo vyras.
Neteko šešių šeimos narių
Ivanas teigia, kad išgirdęs sprogimą jis žinojo, kad sviedinys pataikė į kažkokį objektą, tačiau tiksliai nežinojo kur. Kartu su policijos viršininku ir keliais kolegomis jis nuvažiavo į savo namus Centro gatvėje, kuri buvo visiškai suniokota.
Pasiteiravome, kas tuo metu dėjosi ukrainiečio galvoje: „Apėmė siaubas, buvo labai baisu suvokti ir suprasti, kad toks yra karas. Tikėjausi, kad galbūt bent kažkas dar liko gyvas po sprogimo, slapstėsi gal rūsyje.“
Netrukus į pagalbą atvyko kaimynai ir artimieji. Iš pradžių Ivanas rado pirmąjį savo mamos kūną, kuris gulėjo virš šaldytuvo. Už daugiau nei 200 metrų jis rado ir savo jaunesniojo brolio kūną, kuris neteko abiejų rankų ir kojų. Netoli išsibarsčiusių daržovių gulėjo ir jo mylimas negyvas šuo.
Vėliau po plytomis buvo rasta ir Ivano močiutė. Ivano teta rado jo vienerių metų dukrą Poliną ant sofos, kuri vis dar kvėpavo. Tuomet griuvėsiuose buvo aptikti Ivano žmonos ir jo tėvo kūnai, kurie abu buvo be gyvybės ženklų. Išvežta skubiai į ligoninę, jo vienerių metų dukrelė neišgyveno.
Tą dieną Ivanas neteko šešių savo šeimos narių.
Pareigūnai teigia, kad iš Borodiankoje buvusių Ivano namų neliko nieko. Šis miestas buvo vienas iš labiausiai apšaudytų Rusijos pajėgų šiame kare.
Dabar, vaikščiodamas po savo buvusius namus, Ivanas detaliai ir ramiai aprodo griuvėsių krūvą, kuri kadaise buvo jo mylimi namai. Pro nuolaužas kyšo spalvotos tulpės, kurias kadaise pasodino jo močiutė. Įsižiūrėjus atidžiau, gali pamatyti ir čia buvusios gyvybės fragmentus – mažosios Polinos batą, chalatą, kuris vis dar tebekabo ant sijos.
Po išpuolio Ivanas iš darbo išėjo po trijų dienų. Jis dirbo netoliese esančiame kariniame poste ir padėjo žmonės evakuotis autobusais į saugesnes šalies zonas. Dėl tokios drąsos ir tarnybos, Ivanas buvo apdovanotas medaliu.
Jo vietinės policijos pajėgos buvo vienos pirmųjų, kurios atsikūrė rusams pasitraukus iš Kyjivo srities. Per tą laiką mieste buvo rasta daugiau nei 1200 kūnų.
Bando sugrįžti į gyvenimą
Ivanas pasakoja, kad nors darbas ir blaško dėmesį, tačiau jis taip pat padeda jam įveikti sielvartą. Pradėjus atstatyti miestą, jis sutiko žmonių, kurie išgyveno panašias tragedijas.
Vyras teigia, kad artimos draugystės ir jį palaikantys kolegos buvo neįkainojama dovana sunkiu momentu. „Borodiankoje visi turi vargo ir rūpesčių“, – sako Ivanas. „Mes privalome vieni kitiems padėti. Darbas policijoje ir draugai man padeda įveikti sielvartą.“
Ivano viršininkas Viačeslavas Ciliurykas, Borodiankos policijos komisariato vadovas sakė:
„Jis atviras, draugiškas, talentingas, susikaupęs žmogus. Apie Ivano charakterį daug ką pasako ir jo atsidavimas darbui: per šešerius darbo metus jis neturėjo nė dienos atostogų. Niekada nesu sutikęs nė vieno tokio morališkai stipraus asmens.“
Šiuo metu, pagrindinis kelias, vedantis į Borodianką – tuščias. Akivaizdu, kad mieste, kuriame pilna sugriuvusių, išniokotų namų, niekas nebegyvena. Ivanas pasakoja, kad kai kuriuose kaimyniniuose namuose dar matyti papuošti stalai, nepajudėjusios knygų lentynos, rašoma bbc.com.
„Žmonės visiškai demoralizuoti“, – sakė Viačeslavas. „Šiuo metu tenka mokytis gyventi dabartinėje realybėje.“
Stipraus žmogaus charakterį išduodantis Ivano veidas pasikeičia, kuomet kalba pasisuka apie vietą – šviežiai iškastas smėlio kapines Piskivkos kaime – kurioje yra palaidoti jo artimieji.
Ant žemės sudėti žaislai aiškiai žymi Polinos kapą. Visus šešis, žuvusiuosius Ivano artimuosius sieja viena bendra mirties data: 2022-02-26. Ši data, visam laikui vyrui primins karo žiaurumą ir artimųjų gyvenimo baigtį.
„Kai praeini pro ten, visąlaik verki“, – atviravo Ivanas, kuris baigdamas pokalbį sunkiai rijo ašaras.
