Gražina pasakoja iki septynerių metų augusi Kauno rajone, pas senelius. Tai buvo gražiausi jos gyvenimo metai. Atėjus laikui eiti į pirmą klasę, mama parsivežė mergaitę į Kauną. „Mano tėtis žuvo anksti, mama ištekėjo antrą kartą, gyveno su patėviu. Jis daug gėrė, buvo žiaurus žmogus. Gindavau mamą nuo jo smūgių, nes nuo mažumės buvau kovotoja už teisybę, gėrį, todėl patėvis manęs nekentė. Tokie išgyvenimai mane lydėjo visą vaikystę“, – pasakoja moteris.
Skaudūs išgyvenimai
Vis dėlto mokykloje, nepaisant sudėtingų sąlygų namie, Gražinai sekėsi neblogai. Baigusi vidurinę, ji įstojo mokytis į Kauno technologijos technikumą, sėkmingai baigė durpynų eksploatacijos technologo specialybę.
Gražinos mama daug metų kentėjo smurtaujantį vyrą. Nuo išgyvenimų ji susirgo žarnyno vėžiu, dukra ją ne vienerius metus slaugė. Ligą tuokart pavyko nugalėti, bet skurdas buvo nuolatinis šeimos palydovas. „Abi su mama daug dirbome, kad kaip nors išgyventume. Mama buvo siuvėja, aš jai padėdavau. Siūdavome ir naktimis, bet patėvis gautus pinigus pragerdavo“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Gražinos mama vyrą palikti ryžosi tik tada, kai dukra jau buvo suaugusi. Vis dėlto ramiai pagyventi juodvi nespėjo – vos sulaukusi 52-ejų, mama žuvo avarijoje. „Man tai buvo žiaurus smūgis. Ypač sunku buvo dėl to, kad mama įveikė vėžį, paliko smurtaujantį patėvį, atrodė, kad gyvenimas ima tekėti ramia vaga. Nebuvo laiko susitaikyti su lemtimi, mamos mirtis buvo netikėta. Taip netekau draugės, artimiausio gyvenime žmogaus. Susirgau sunkia depresija“, – pasakoja pašnekovė.
Net pusę metų po mamos žūties Gražina, kuriai tuomet buvo vos dvidešimt aštuoneri, nevaikščiojo. Jai atrodė, kad gyvenimas pasibaigė: „Viskas atrodė nemiela, nieko nesinorėjo. Tik po pusmečio pavyko suimti save į rankas. Pagalvojau – aš gi stipri, buvusi rankininkė, reikia stotis ant kojų. Pamažu valia, jaunystė nugalėjo. Vėl pradėjau vaikščioti“.
Dabar moteris mano, kad tuo metu sveikatai dėmesio ji skyrė per mažai, užklupusios ligos iki galo neišsigydė: „Atrodė, kojos pradėjo eiti, tai ir gerai. Nekreipiau dėmesio į kitas bėdas – į galvos svaigimą ir kitus simptomus. Jaunystėje visiems būdinga negalvoti apie sveikatą. Kaip pasirodė vėliau, pasekmės buvo skaudžios“.
Pripažinta sunki negalia
Atsistojusi ant kojų, Gražina nusprendė išvažiuoti uždarbiauti į užsienį. Jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų, nemokėjo, tad pasirinko Maskvą. Ten Gražiną ištiko pirmasis išeminis insultas. Vėliau buvo dar du. Į Lietuvą moteris grįžo jau turėdama sunkią negalią – paralyžiuota kairiąja kūno puse, sunkiai vaikštanti.
Gimtinėje moters niekas nelaukė. Sesuo jau buvo praradusi motinos butą – nemokėjo už paslaugas, todėl su trimis vaikais iš būsto buvo iškeldinta, po to išvažiavo gyventi į Didžiąją Britaniją.
„Kurį laiką gyvenau Motinos Teresės seserų vienuolyno prieglaudoje, – tęsia pasakojimą Gražina. – Bandžiau dirbti, bet rasti darbą turint sunkią negalią nėra paprasta. Įsidarbinau operatore, teko dirbti naktimis. Vis dėlto mano neurologas, sužinojęs apie naktinį darbą, griežtai prisakė jį keisti. Sako, ir taip smegenų žievė pažeista, o tu dar labiau ją žudai naktiniu darbu“.
Moteriai pavyko rasti kitą darbą, kurį buvo įmanoma atlikti viena ranka. Vis dėlto alga, kurią už jį gaudavo, buvo labai menka ‒ vos pora šimtų eurų per mėnesį. Darbo stažo per gyvenimą Gražinai nepavyko sukaupti, todėl pašalpa taip pat buvo minimali.
„Kaip jau minėjau, jaunystėje teko slaugyti sergančią mamą, todėl didesnio stažo neturiu. Be to, „Sodros“ specialistams, skaičiavusiems mano darbo metus, nepavyko rasti kai kurių duomenų. Dirbau privačiose įmonėse, kurios užsidarė, dokumentų apie darbuotojus neliko. Todėl per mėnesį gaunu vos 124 eurus“, – prisipažįsta Gražina.
Moteris skundžiasi, kad jos sveikata labai prasta: „Visai nevaldau kairiosios rankos, vaikštau prisilaikydama sienų. Be fizinės, man diagnozuota ir psichikos negalia. Didžiausia bėda – nemiga, kuri kankina pastarąjį pusmetį, dėl to jaučiuosi labai nusilpusi. Neseniai dvi savaites gulėjau psichiatrijos klinikoje, bet užmigti vis tiek nepavyksta. Neišsimiegojęs jautiesi kaip robotas, galva neveikia, koks gali būti darbas? Tikra tragedija, kai negali užsidirbti duonai, kai esi priklausomas nuo kitų malonės“.
Bijo ateities
Šiuo metu G. Sakalauskaitė – viena iš Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vykdomo apsaugoto būsto programos dalyvių. „Kai nereikia mokėti už būstą, šiaip taip verčiuosi. Sulaukiu ir socialinės darbuotojos pagalbos, ji padeda pasigaminti valgyti, susitvarkyti buityje. Be to, maltiečiai kartą per savaitę atveža maisto. Niekada neturėjau tokios pagalbos, kokią turiu dabar. Vis dėlto laikotarpis, kiek truks projektas, pernelyg trumpas. Nežinau, ar jis bus pratęstas, ar pavyks rasti naujus namus“, – baiminasi Gražina.
Kraustytis į socialinės globos namus moteris nenori. Ten apsigyvenę pažįstami nepasakoja nieko gero, be to, ji nenori skirtis su per gyvenimą sukauptais daiktais, kurie jai yra brangūs.
Gražina sako nuolat ieškanti labdaros organizacijų, kurios padeda su panašiomis problemomis susidūrusiems žmonėms. Aplinkiniai atiduoda nereikalingų drabužių, kai ką nusiperka padėvėtų daiktų parduotuvėse – tik taip jai pavyksta išgyventi.
Moteris neslepia – finansinė našta prislėgė ir dėl to, kad išėjusi iš vienuolyno prieglaudos ir norėdama laiku susimokėti už nuomojamą butą prisiėmė paskolų iš greitųjų kreditų bendrovių. Dėl to šiuo metu Gražinai iškelta bankroto byla. „Teismas turi patvirtinti skolos mokėjimo grafiką, iš 124 eurų pašalpos bus išskaičiuojama daugiau kaip 40 eurų. Man pragyvenimui liks vos aštuoniasdešimt“, ‒ nuoskaudas lieja pašnekovė.
Gražina priversta nuolat minti teismų slenksčius: „Vien bankroto administratoriui turėjau sumokėti 150 eurų. Man tai – milžiniška suma. Laimė, pinigus padėjo surinkti maltiečiai. Gaila, bet mūsų šalyje galiojantys įstatymai ne tik be logikos, bet ir be jokio žmogiškumo“, ‒ žodžių į vatą nevynioja moteris.
Skurdas – didelė našta
Gražina piktinasi, kad tik Lietuvoje ir trečiojo pasaulio šalyse galioja įstatymai, kuriuose nustatyta, kad neįgaliojo pašalpa siejama su darbo stažu. „Tai nėra senatvės pensija, kuri priklauso nuo darbo stažo. Užsienyje žmonės, turintys negalią, gauna tiek, kad galėtų išgyventi. Mūsų šalyje niekam tai neįdomu, gali mirti badu, ir tiek. Taip visiems bus netgi geriau“, – apmaudą lieja moteris.
Ji teigia, kad labai norėtų susirasti darbą, bet dėl sveikatos problemų to padaryti negali: „Atrodo, jei esi silpnas, tau Lietuvoje nėra vietos. Ne veltui pasaulyje liūdnai pirmaujam pagal savižudžių kiekį. Esu tikinti, todėl apie tokią išeitį negalvoju. Tie, kurie toliau nuo Dievo, nemato kitos išeities“.
Pasak Gražinos, politikai daug kalba apie skurdo, nelygybės mažinimą, bet realiai klausimai nesprendžiami. „Kai kalbama apie žmogaus orumą, priimu tai kaip pasityčiojimą. Iš kur jo gauti, kai esi priverstas egzistuoti iš tokios mažos pašalpos? Kaip galima skirti tokius menkus pinigus neįgaliajam, kuris užsidirbti jau nebegali, yra ir taip nuskriaustas likimo? Kur valdžios atstovų žmogiškumas, kur rūpestis žmonėmis? Kol kas gyvenu be vilties ir be šviesos spindulėlio tunelio gale“, – pesimistine gaida pokalbį baigia moteris.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
