Prieš kurį laiką iš Didžiosios Britanijos į gimtąjį Panevėžį gyventi sugrįžusi menininkė Monika Dirsytė rugpjūčio 21-ąją prisimins tikrai ilgai.
Būtent šią dieną, Šiauliuose vykusio festivalio „ENTER’18“ metu, moteris atliko savo sugalvotą performansą, pavadinimu „Pan/demos“, kuris visai neplanuotai virto bene sunkiausiu menininkės surengtu pasirodymu.
Idėją pakuždėjo karantinas
Pati performanso idėja Monikai kilo ganėtinai natūraliai, kai lietuviai kartu su visu pasauliu tik pradėjo kovą su virusu Covid-19.
„Idėją pasufleravo karantinas, kai visą laiką mes buvome uždaryti. Pats vamzdis, kuriame aš šliaužiojau, simbolizuoja saviizoliaciją, kai negali pabėgti ir skaičiuoji laiką, kuomet iš to vamzdžio ištrūksi. Tai tarsi vamzdžio ir karantino paralelė“, – atskleidžia menininkė.
Tiesa, nors ir pati menininkė sutinka, kad šio performanso minties pagrindas yra karantinas, vis dėlto pašnekovė priduria, kad šiuo savo pasirodymu ji norėjo paliesti ir daugiau aktualių šiuolaikinių žmonių temų:
„Čia yra ir daugiau prasmių. Pavyzdžiui, įvairūs feisbukai, instagramai... Galbūt mes save esame izoliavę kitose plotmėse, ne tik per tą virusą.“
Nori kalbėti apie žmogiškumą
M. Dirsytė patikina, kad kaip ir praeituose jos darbuose, taip ir šiame pasirodyme jai buvo svarbiausia kalbėti apie žmonių tarpusavio ryšį.
„Visi mano darbai kalba apie žmogiškumą, atjautą kitam. Matyt ir tas virusas buvo tokia gera pamoka kiekvienam iš mūsų, proga pamąstyti, kiek iš tikrųjų save patys esame izoliavę įvairiose medijose, feisbukuose ar instagramuose“, – kalba pašnekovė.
Menininkė įsitikinusi, kad bet koks bendravimas kur kas natūraliau vyksta susitikus akis į akį prie kavos puodelio, o tuomet ir žmonės atskleidžia nuoširdesnę savo pusę.
Ruošėsi visą vasarą
Performansui „Pan/demos“ Monika ruošėsi visą vasarą. Kaip sako ji pati, juk tokiam pasirodymui reikėjo pasiruošti ne tik morališkai, bet ir fiziškai.
Moteris kiekvieną rytą pradėdavo intensyviomis jogos treniruotėmis, reguliariai gėrė vitaminus, o savaitę prieš pasirodymą – ir elektrolitus, mat pasirodymo metu ji galėjo netekti daug skysčių.
Tačiau pati Monika net neketina slėpti, kad ji neįsivaizdavo, kad atlikti pasirodymą bus taip sunku.
„Nebūčiau pagalvojusi, kad reikės tiek fizinės ištvermės“, – sako moteris ir priduria, kad ji su festivalio organizatoriais buvo sutarusi stikliniame vamzdyje išbūti apie dvi valandas:
„Kadangi tai buvo festivalis ir dalyvavau ne aš viena, buvo sudaryta programa. Su renginio organizatoriais tarėmės, kad vamzdyje aš išbūsiu dvi valandas. Tačiau jau įlipus į tą vamzdį, aš po penkiolikos minučių ėmiau galvoti, kaip man reikės pabaigti šį performansą.“
Kentė alinantį karštį
Monika žinojo, kad išbūti stikliniame vamzdyje kitiems gali būti sunku dėl klaustrofobijos, o ir šliaužioti iš vieno galo į kitą tokioje ankštoje erdvėje tikrai nėra lengviausia užduotis.
Tačiau didžiausiu išbandymu menininkei tapo tą dieną svilinusi kaitri saulė. Lauke esant kone trisdešimt laipsnių temperatūrai, šliaužiodama stiklinio vamzdžio viduje moteris kentė penkiasdešimt laipsnių temperatūrą.
„Buvo beprotiškai didelė kaitra, o vamzdis buvo padarytas taip, kad aš šliaužiočiau iš vieno galą į kitą. Jau fiziškai ganėtinai klaustrofobiška ir sudėtinga pereiti į kitą galą, o kadangi buvo dar ir didelė kaitra, saulė plieskė pastoviai man į galvą.
Kai kuriomis akimirkomis atrodė, kad tikrai neįmanoma ten išbūti. Žmonės man net vandenį per stiklą ant galvos pildavo. Viduje tikslaus karščio niekas nematavo, bet kai kiti pažiūrėjo, sakė, kad 50 laipsnių tikrai yra. Pojūtis buvo tarsi įeitum į stipriai prišildyta šiltnamį“, – pasirodymo akimirkas prisimena menininkė.
Įkaito metalinės konstrukcijos
Sunkumų kėlė ne tik karšti saulės spinduliai, bet ir pati vamzdžio konstrukcija. Mat vamzdžio pagrindas buvo juodas, o jungiamosios konstrukcijos pagamintos iš metalo. Todėl juoda spalva tik dar labiau prišildė vamzdį, o Monika turėjo saugotis metalinių konstrukcijų, kad šios jos nenudegintų.
„Bandžiau judėti kaip tik įmanoma taip, kad jų nepaliesčiau. Nors nudeginimų nėra, bet mėlynių tikrai liko“, – prasitaria ji.
Dabar po menininkės pasirodymo jau yra praėjusi savaitė laiko, o pati ji sako, kad atsigauti ėmė tik prieš kelias dienas.
„Iš tiesų maniau, kad atsigausiu greičiau, bet normaliai atsigavau tik prieš kelias dienas. Prieš tai visą laiką vaikščiojau tokia lyg apdujusi, pastoviai skaudėjo galvą. Jaučiausi kaip gavusi šilumos smūgį“, – sako moteris.
Laiko vienu stipriausiu savo pasirodymu
Po pasirodymo Monika stengėsi atsiriboti nuo reakcijų ir kitų aplinkinių komentarų, tačiau dar bebūnant dėžėje ji pastebėjo, kad pasirodymu labai susidomėjo ir mažesni vaikai. „Menas gali paliesti ir labai mažą žmogų“, – šypteli ji.
Nepaisant karštų saulės spindulių ir varginančių potyrių, Monika tvirtai įsitikinusi – šis performansas buvo vienas stipriausių jos kelyje.
„Jis turėjo stiprią žinutę, buvo sudėtingas ir fiziškai. O be to ir puikiai pataikėme į laiką, nes tą dieną buvo vėl grąžintos kaukės. Neplanuotas sutapimas įvyko“, – kalba menininkė.
