Paklaustas apie tai, kaip šiuo metu laikosi, Audrius akimirką padvejojęs atsako, jog nuotaikos yra dvejopos: vyras džiaugiasi, kad labai daug žmonių jam padėjo tiek pinigais, tiek gerais žodžiais ir maldomis, tačiau širdies neramina laukimas nuo tyrimų iki kitų tyrimų, nežinomybė, ar bus pagerėjimas. – „Kai žinai, kas yra blogai, tai paleidi ir gyveni toliau, tačiau sunkiausia yra nežinomybė.“
Patyrė mamos netektį
Vėžys Audriui yra nepagydomas, tačiau šiuo metu liga yra sustabdyta, o prieš mėnesį atlikti tyrimai rodo, kad liga neatsinaujina.
Nors tai yra džiugios naujienos, tačiau nuo spindulinės terapijos vyrui prasidėjo kraujavimai, per pilvą buvo išvesta šlangutė. Atsibudus ryte Audrius nieko negali planuoti, nes nežino, kaip jausis:
„Daug kartų buvau pažadėjęs ir turgelyje susitikti su žmonėmis, tačiau turiu skambinti, kad neišeis, nes pradedu kraujuoti, o tada turi sėdėti namie, nes kuo daugiau judi – tuo daugiau kraujuoji.“
Kartu su kraujavimu Audrių kankina ir didžiuliai spazmai, todėl šiuo metu Audrius vaikšto į baro kameras (hermetinis indas, užpildomas medicininiu deguonimi, kurio slėgis yra pritaikomas pagal susirgimą – aut. past.). Nors ši procedūra jam buvo atlikta tik keletą kartų, vyras tikina, kad skausmas truputį sumažėjo.
„Nežinau, koks skausmas yra tada, kai moterys gimdo, tačiau man atrodo, kad spazmai man buvo labai panašūs. Eini ir iš skausmo vos nenugriūni, tave suriečia. Tai labai vargina, o į kraujavimą mažiau reaguoju, nes jau įpratau psichologiškai – nebebijau, kai pamatau.
Gyventi galima, žinau, kad yra daug blogesnių variantų nei mano ir tuo bandau save raminti. Šiandien buvau pas psichologą – ieškau pagalbos, nes sėdėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką neišsprendžia jokių problemų“, – atvirauja A. Skačkauskas.
O lyg to dar būtų maža, įvyko ir didžiulė nelaimė – prieš 2 mėnesius mirė A. Skačkausko mama.
„Prie mano prastos fizinės būklės prisidėjo ir stresas dėl mamos netekties, tai kalė per silpniausią vietą. Visokių skausmų gyvenime esu turėjęs, tačiau tokio – dar ne. Buvo labai sunku“, – su liūdesiu atvirauja vyras.
Tikimybė išgyventi krenta
Kadangi vėžys yra nepagydomas, o tik suvaldytas, Audriui tenka dažnai lankytis pas gydytojus. Pokalbio su gydytoju onkologu metu, jis Audriaus paklausė, ar norėtų sužinoti, kas laukia toliau. Vyras, kuris tuo metu pas gydytoją lankėsi su žmona atsakė teigiamai.
„Prieš tai gydytojas man nieko nepasakojo – kiek man liko gyventi, kas manęs laukia. Prisiskaitęs esu internete visokių nemalonių straipsnių, gydytojų komentarų, todėl norėjau sužinoti, kas laukia būtent manęs, nes kiekvieno žmogaus ligos istorija yra individuali.
Gydytojas man pasakė, kad yra 95 procentai, kad per penkis metus niekas nepajudės ir vaistai, kuriuos dabar vartoju, galiausiai nebeveiks, o po 5 metų tikimybė išgyventi bus maždaug 34 procentai.
Kai išgirdau šiuos žodžius, man buvo šokas, tačiau pakalbėjus su žmona nusprendėme, kad tie 34 procentai nėra jau taip mažai. Taip pat daug bendrauju su vėžiu sergančiais žmonėmis ir tikrai yra tų stebuklingų istorijų, kai žmogui pasako, kad jis gyvens keletą mėnesių, bet išgyvena 10 metų.
Būtent šia linkme aš ir galvoju, esu tikintis, todėl gal Dievas mane apsaugos, jei esu dar reikalingas šiame pasaulyje“, – pasakoja A. Skačkauskas.
Liga sustabdė Audriaus gyvenimą
Gyvendamas su prostatos vėžiu, Audrius išmoko gyventi po vieną dieną, neplanuoti ir tai labai padeda šioje ligoje. – „Atsikėlei šiandien ir galvoji, kad ačiū Dievui, jog saulė šviečia, o kas bus rytoj niekas nežino.“
Kartais žmonės onkologinius ligonius, ar tuos, kurie serga nepagydoma liga, bando padrąsinti posakiu, jog nežinai, kas tavęs laukia rytoj, gal išeisi iš namų ir kokia plyta užkris.
„Žinau, kad žmonės šią frazę naudoja ne iš piktos valios, norėdami padrąsinti, tačiau mes visi turime galimybę, kad užkris viena plyta, o neišgydomas ligonis turi dvi galimybes išeiti. Mūsų laikrodis kitaip eina, aš žinau, kad pagal visą ligos aprašymą išgyvensiu ilgiausiai 10 metų.
Mes visi žinome, kad mirsim, tačiau viduje tikimės pragyventi kuo ilgiau, o kai gydytojas pasako, kad to niekaip nebus, tada ir pasakymas su plyta nebegalioja“, – atsidūsta vyras.
Ši liga sustabdė Audriaus gyvenimą. Dabar vyras gali pakelti tik 2 kilogramus, negali daryti staigių judesių, pasilenkti, nors Audrius nori kažkur nuvažiuoti, padirbėti sode.
„Man slaugytoja sakė, kad dabar esu krištolinis. Norisi kažką daryti, tačiau gyveni su dideliais apribojimais. Reikia ir dirbti, prekiaujame sendaikčiais, tačiau tą padaryti sunku, o jei nebeini į darbą – nebėra atlyginimo, neturi iš ko gyventi. Taip pradeda suktis ratas ir nėra išeities“, – apie problemas pasakoja pašnekovas.
Didžiausia svajonė – aplankyti jūrą
Paklaustas, ko labiausiai šiuo metu norėtų, Audrius nusišypso ir atsako, kad skristi lėktuvu ir aplankyti kitų šalių jau nebeplanuoja, tačiau ateinančią savaitę tikisi, kad aplankys draugą Palangoje.
Vyras labai nori nuvažiuoti prie jūros, kur gyveno apie 10 metų. Jūra Audriui visada prapūsdavo galvą.
„Man atsirado labai daug baimių, išankstinių nuostatų nors stengiuosi į jas negrįžti, bet pasąmonėje jos yra. Jei pasėdžiu ant jūros krašto ir pažiūriu į jūrą – galvą išpučia keletui mėnesių į priekį. Taigi, aplankyti jūrą yra mano vienintelė svajonė, nes toliau galvoti į priekį bijau ir nenoriu. Kai prisidarai lūkesčių – po to būna labai skausminga.
Žinoma, patiriu stresą, nežinau ar pavyks pamatyti jūrą, nes nors nuo Panevėžio iki Palangos nėra labai ilgas kelias, tačiau jis nėra ilgas sveikam žmogui, o man yra kitaip“, – su liūdesiu kalba A. Skačkauskas.
Jūra nėra vienintelė vyro meditacija. Audrius taip pat aktyviai dalinasi mintimis savo socialiniame tinkle, dėl ko po to jaučiasi psichologiškai geriau.
„Ilgus metus sukausi žurnalistų virtuvėje, turėjau daug draugų, gaudavau daug dėmesio, vesdavau renginius ir staiga, kai susitvarkai su priklausomybėmis – pasikeičia draugų ratas ir tau jų trūksta.
Todėl pradėjau dalintis mintimis savo „Facebook“ paskyroje ir pajaučiau, kad man tai kaip savotiška meditacija. Man gera, kai išrašau mintis ir kai žmonėms savo įrašais pakeli nuotaiką. Nesinori dejuoti, tačiau kai būna sunkių dienų, aš rašau, kad man reikia pagalbos. Vieni pasirenka nešnekėti, o aš šneku“, – šypsosi.
