Šie kenkėjai suaktyvėja šiltuoju metų laiku ir gali padaryti didelę žalą augalams. Jie kelia diskomfortą, todėl svarbu jau dabar imtis veiksmingų, jų populiacijos mažinimo priemonių, rašoma pranešime spaudai.
Kas yra invaziniai šliužai?
„Invaziniai šliužai – ispaniniai arionai, manoma, kilę iš Luzitanijos, Ispanijos regiono. Tikėtina, kad jie į Lietuvą buvo atvežti su kompostu ar augalais dar 2008 metais. Tai vieni iš labiausiai plintančių invazinių bestuburių Europoje.
Jie minta daržovėmis, uogomis, augalais, sukeldami didelę žalą sodams, daržams, ūkininkų laukams, ypač dekoratyviniams augalams. Be to, gebėdami puikiai prisitaikyti, kryžmintis su kai kuriais vietiniais šliužais, jie išstumia vietines rūšis“, – pasakoja L. Grigaliūnas.
Kaip atpažinti invazinius šliužus?
Lietuvoje gyvena trys didžiųjų arionų rūšys: juodasis, rudasis ir ispaninis. Pastarieji du yra labai panašūs. Vienas iš pagrindinių skiriamųjų bruožų – ispaninių arionų pėdos kraštas visuomet tokios pačios spalvos ar atspalvio kaip kūnas.
Arionų šeimos šliužus galima atpažinti pagal kvėpavimo angą, esančią ties mantijos (toks „skydelis“ vietoj kriauklės) priekinės dalies apačia, taip pat pagal tai, kad kūno pabaigoje uodeginė dalis yra nuolaidi, be jokios keteros, ir dar tai, kad palietus visas šliužas gali susitraukti į gumuliuką ir ilgokai taip išbūti nejudėdamas.
Kur gyvena invaziniai šliužai?
Šliužai, priklausomai nuo oro sąlygų, tampa aktyvūs jau pirmaisiais pavasario mėnesiais. Tuo metu iš žiemos slėptuvių ima lįsti mažyliai ir maitintis kompostu. Po dviejų mėnesių jie gali užaugti iki 15 cm ir ima naikinti augalus.
Ispaniniai arionai dažniausiai aptinkami pievose, urbanistiniuose parkuose, miškuose, drėgnose vietose, dažnai slepiasi mulčiuotoje žemėje, kurioje ilgiau išlieka drėgmė.
„Šliužai yra hermafroditai, t. y. viename individe yra abiejų lyčių organai, todėl jų populiacija labai sparti. Birželį jie pradeda ieškoti poros, apsivaisinę liepą–rugsėjį sudeda kiaušinius ir nugaišta. Jei poros neranda, gali ir peržiemoti.
Vienas šliužas gali padėti 300–500 kiaušinių per metus, juos slepia įvairiose slėptuvėse: lapų paklotėje ar po įvairiais daiktais ant žemės. Jaunikliai ritasi dar rudenį ir žiemoja. Pavasarį dažniausiai matome mažus jauniklius.
Jei po žiemos pastebimi įvairaus dydžio šliužai – tai jau indikuoja itin didelę jų populiaciją“, – pasakoja kenkėjų kontrolės ekspertas.
Šliužų kontrolė privaloma
Gyvybės mokslų centro mokslininkė, moliuskų žinovė dr. Grita Skujienė atkreipia dėmesį, kad dėl invazinių šliužų plitimo kalti patys žmonės, nes trūksta sąmoningumo ir supratimo, kaip elgtis susidūrus su šiuo kenkėju.
„Žmonės patys parsineša invazinius šliužus – jie ar jų kiaušinėliai atkeliauja su augalais, iš pradžių su egzotiniais, o dabar su bet kuriais, kur yra šliužų. Jei nepasirūpinama karantinu, šliužai pirmiausia įsitvirtina drėgnose, pavėsingose vietose ar net upelių, kanalų velėnuotuose šlaituose, gėlynuose. Jų galima atsivežti ir su pavieniais augalais – šliužai dažnai prilimpa prie vazonų dugno.
Pastebėjus jų buveinę, pirmiausia reikia ją sutvarkyti, kad jos nebeliktų, ir kasdien apeiti teritoriją, rinkti šliužus ir visus iki vieno sunaikinti. Kovoti su jais galima ir specialiomis profesionalų naudojamomis priemonėmis“, – pasakoja mokslininkė.
Jos nuomonei pritaria ir kenkėjų kontrolės ekspertas L. Grigaliūnas: „Invazinių rūšių kontrolę apsunkina neprižiūrimos sodybos, nešienaujamos pievos, nepjaunamos vejos, netvarkomas kompostas bei nekarantinuojami atsivežtiniai augalai.
Pavasario pradžioje daugelis dar nepradeda sodo darbų, todėl šliužai gali ramiai plisti. Labai svarbu kontrolės priemonių imtis dar iki šliužams suaugant – vos tik prasidėjus augalų vegetacijai.“
Svarbu kompleksiškumas
Mindaugas Černauskas, minėtos kenkėjų kontrolės bendrovės paslaugų vystymo vadovas, pabrėžia, kad viena iš efektyviausių invazinių šliužų kontrolės priemonių yra moliuskocidai – jie padeda mažinti šių kenkėjų populiaciją.
„Profesionaliai naudojamas moliuskocidas gali ženkliai sumažinti šliužų skaičių. Suėdus nuodingą medžiagą, šliužų virškinimo procesai sutrinka, pradingsta jų ėdrumas ir jie dažniausiai nugaišta. Gyventojai gali rasti įvairių priemonių parduotuvėse, tačiau jos nėra tokios veiksmingos. Be to, kovojant su šliužais svarbu, kad priemonė nekenktų aplinkai – augalams, gyvūnams, žmogui“, – teigia M. Černauskas.
Jis pasakoja, kad po bendradarbiavimo su mokslininkais, įvairių bandymų, identifikavo, kaip turi būti profesionaliai atliekama šliužų kontrolė. Norint pasiekti efektyvių rezultatų, būtina atlikti kruopščią inspekciją, išmanyti šliužų biologiją, elgseną, kad būtų laiku užkirstas kelias kiaušinių sudėjimui ir tolimesniam vystymuisi, parinkti tinkamus jaukus, gaudykles, specialias dangas.
Taip pat svarbu tinkamai prižiūrėti aplinką ir naikinimo eigą: derinti naikinimo darbus su kaimynais – kuo didesnėje teritorijoje vyks kontrolė, tuo efektyvesnis bus populiacijos mažinimas.Moliuskocidai turėtų būti derinami su invazinių šliužų rinkimu ryte ir vakare, o po lietaus – bet kuriuo metu.
Šliužus galima numarinti užpilant druska arba uždarą indą su šliužais paliekant saulėje, tačiau šis metodas nėra humaniškas. Daugelis vengia tiesioginio kontakto su šliužais, o jie dauginasi itin greitai ir kiekvieną rytą gali tekti surinkti po 400 šliužų. Norint apsaugoti daržoves ir uogas ekologišku būdu, rekomenduojama naudoti varines juosteles ar repelentinius dažus, tačiau šios priemonės nepadeda kontroliuoti pačios šliužų populiacijos.
Esant šliužų grėsmei, labai svarbu prižiūrėti aplinką: reguliariai pjauti žolę, o nupjautą žolę kompostuoti atsakingai – kad neliktų kiaušiniams tinkamų slėptuvių, pašalinti besimėtančius daiktus; dengti kompostines. Būtina būti atidiems: nuvykus automobiliu pas draugus, kurie turi šliužų, patartina prieš išvykstant apžiūrėti automobilio dugną, kad jų neplatintumėte kitose teritorijose.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
