Tad žolininkams tai – ypatinga šventė. Jų teigimu, per Žolinę surinkti augalai sukaupia savyje stiprią saulės energiją, o iškart po Žolinės prasideda sėklų ir šaknų metas.
Žolininkų šventė
Žolininkas-vaistininkas Marius Lasinskas sako, jog jam Žolinė asocijuojasi su žolininkų švente. Mat paprastai šią dieną žolininkai kviečiami į bendruomenių šventes, susitinka su kitais žolininkais.
„Seniau žmonės su gamta gyveno artimiau, o dabar daugelis, deja, jau praradę ryšį su ja. Tačiau išlikusi krikščioniška apeiga šventinti žolynus man atrodo prasminga.
Bažnyčioje pašventintas puokštes žmonės palieka kambaryje ir žiemą susirgę įdeda šventintų žolelių į arbatą, kad geriau suveiktų. Aš tikiu ta švente ir apgailestauju, kad jaunimas jos prasmės nelabai besupranta. Jei gyveni daugiaaukščiame name, esi praradęs gamtos ritmą. Saulę pakeitė lempos – kada nori, tada ir uždegi, nebematai, kada ji kyla, leidžiasi, kada ima trumpėti dienos.“
Jei neišvyksta į kokią šventę, pirmąją knygą „Vaikai vaistažolių pasaulyje. Vaikams iki 101 metų“ neseniai išleidęs žolininkas teigia einąs į pievą ieškoti žolelių.
„O vaistažolių tikrai dar gali rasti – dar žydi bitkrėslė, pelynas, gaurometis, raudonieji dobiliukai, vėsesnėje vietoje – čiobreliai, ir kraujažolę dar galima rasti, ir gysločio sėklų, ir šermukšnio kekės šiemet anksti svyra. Galima tokią puokštę susirinkti, pasimerkti, o paskui ji sudžius ir bus vaistažolės“, – pasakoja M.Lasinskas.
Pabūti gamtoje
„Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi ir tą dieną eisi skinti augalų. O senatvėje džiaugsies, kad tą dieną sau – o gal net kitam – padėjai“, – paklausta, ką jai reiškia Žolinės šventė, kelių tūkstančių metų Tibeto išmintį pacitavo žolininkė Giedrė Bružienė. Jos patarimas – nebėgti, nelėkti, neskubėti, bent šią dieną pabūti tyliai gamtoje. Kas į bažnyčią nueis, o kas ąžuolą apkabins – taip gražiai šią vasaros pabaigos šventę prasmingai paminės.
Anot jos, rugpjūčio 15-oji – paskutinė data, kai renkamos žolelės, paskui jau prasideda šaknų ir sėklų laikas. Tačiau šiemet žydėjimas baigėsi, ko gero, dviem savaitėmis anksčiau nei paprastai. Tad kol dar yra ką rinkti, ji pataria tai padaryti jau dabar.
Apie kraujo žolę
Dar pievose žydinti kraujažolė, pasakoja M.Lasinskas, tinka visoms ligoms, susijusioms su krauju, gydyti. Rinkti tinka visą augalą 15–20 cm nuo viršaus: ir žiedus, ir lapus, ir stiebo viršūnę.
Šis augalas išoriškai tinka kaip pirmoji pagalba kraujavimui stabdyti. „Jei nėra po ranka gysločio, paimi kraujažolę, sutrini, sumaigai į košelę ir dedi ant nubrozdinimų, žaizdelių. Jei kraujas bėga iš nosies, įsikiši truputį į nosį it vatą“, – liaudies išmintį primena jis.
Kraujažolę galima vartoti ir į vidų, gerti kaip arbatą. Ypač ji tinkama tada, kai gausiai kraujuojama, esant žaizdoms. Tinka ji ir kraujui pavalyti ar pastiprinti, kraujotakai pagerinti. Ne veltui juk kraujo žole ji vadinama.
Žolelė kartoka, tad tinkama gerinti kepenų veiklai, virškinimui, profilaktiškai varyti parazitams iš organizmo, mat jie kartumo nemėgsta. Tuo tikslu galima vartoti vieną kraujažolę, galima maišyti ją su pelynu, bitkrėsle – bus stipriau.
„Žmonės mėgsta saldžius augalus, o nuo kartumynų bėga. Galvoju, kas čia bėga– ar žmogus, ar kirminai kartu su juo pabėga. Taip pajuokaujam, bet kartumynų žmonėms tikrai dabar labai reikėtų“, – šypsosi M.Lasinskas.
Kiek ir kaip gerti?
Kiek tos karčios arbatėlės gerti? „Profilaktiškai dėl ramybės galima pagerti tris dienas. Septynios būtų visai šaunu. Mišinį rekomenduojama gerti 21 dieną.
Galima gerti ir šiltą, ir šaltą arbatą, kad lengviau būtų nuryti. Pusę šaukštelio galima užplikyti stikline vandens ir išgerti per dieną. Net vien burnoje palaikyti yra gerai – virškinimas jau gerėja. Išgerk 50 gramų stiklinėlę šaltos arbatos prieš valgį – ir virškinimą pagerinsi, ir pilvo nepūs“, – patarimų negaili žolininkas.
Ar geriant antiparazitinę arbatą reikia paisyti mėnulio fazių? „Bendri patarimai tokie: jei arbata geriama 21 dieną, geriausia pradėti per jaunatį ir gerti iki delčios. Tai klasikinis pavyzdys. Bet jei reikia ką nors naikinti, arbatą geriausia gerti dvi savaites mėnuliui dylant – per pilnatį ir delčią. Su dylančiu mėnuliu išdiliname iš organizmo viską, ko nereikia. O jei stipriname organizmą, geriname kraujotaką ir pan., tada gerkime su kylančiu mėnuliu – gausime stiprybės ir palaikymą.“
Uogų ir sėklų metas
Rugpjūtis – uogų ir sėklų metas. Tad žolininkas M.Lasinskas pataria prisirinkti erškėtrožių ir šermukšnio uogų. Erškėtrožė tiks peršalus, nusilpus imunitetui, šermukšnis ir žarnyną palaisvins, ir aprūpins vitaminais, ir veiks prieš bakterijas, uždegimus.
Erškėčius džiovinti su visais kauliukais perpjovus per pusę džiovyklėje arba orkaitėje 80–90 °C temperatūroje. Džiovinant sėklos išbyra, bet ruošiant arbatą jas galima sumalti kartu su uogomis.
„Šermukšnio uogas geriausia skinti prasidėjus šalnoms – tada uogos lengviau atsiskiria ir būna skanesnės, nes pradeda gamintis cukrūs. Galima jas vartoti ir šviežias, bet stiprus sutraukiantis skonis gali supykinti, sudirginti virškinimo traktą. Galima sudžiovintas uogas dėti į arbatą.“
Išėję į kiemą pasižvalgykime dilgėlių sėklų – tai kalcio, kalio, magnio, geležies šaltinis, itin vertingas kaulams stiprinti. M.Lasinskas pataria gerti jų sėklų arbatą. Arba sudėti į indelį ir sumalus pabarstyti sriubą, košę.
Nuo uždegimų ir kraujospūdžio
Giedrės ir Lino Bružų vaistažolių ūkyje – pats darbymetis. Čia jie ne tik skina vaistažoles, bet ir gamina paprastųjų morkų, raudonėlių, kraujažolių hidrolatus.
Lysvėse dar gausiai žydi medetkos, nuskynus vienus žiedus, po dienos antros skinami kiti. „Medetkos nuo seno vartojamos nuo įvairiausių uždegimų. Ne tik moteriškų, ir vyrams nepamaišys, – šypsosi G.Bružienė. – Stipriu medetkų nuoviru skalaujama gerklė susirgus gerklės, dantenų uždegimu. Medetkos taip pat mažina kraujospūdį, gerai pastiprina širdelę, tinka ir kepenų arbatoms.“
Tačiau ilgai vartoti vieno augalo arbatą žolininkė nepatartų – kaip ir visų, net pačių populiariausiųjų. Medetkas tinka pamaišyti su mėtomis, dilgėlėmis, kraujažolėmis.
Kitos gyduolės
G.Bružienė taip pat renka ir kitiems rekomenduojama aukštąją dedešvą, piliarožių giminaitę – ji labai veiksminga gerklių gyduolė. Jos galima rasti kai kuriose pievose, upių lankose.
Taip pat dar laikas prisipjauti paprastųjų kiečių – tiems, kurie nėra jiems alergiški, kiečiai gali padėti sutvarkyti virškinimo bėdas, „pilvo vėjus“ – tai yra sumažinti pilvo pūtimą, taip pat gali padėti ir sunkiai užmiegantiems žmonėms.
Paprastieji kiečiai, panašiai kaip ir kartieji kiečiai (pelynai), gali būti pirmoji pagalba suskaudus pilvui, atsiradus spazmams, persivalgius.
Prie kompiuterio – skonių asorti
G.Bružienė pataria nepraleisti progos ir džiovyklėse prisidžiovinti uogų – gervuogių, aronijų, aviečių, šermukšnių, o rudeniop prisikasti pievose augančių paprastųjų morkų, kurios esančios daug vertingesnės už daržuose auginamas oranžines morkas, baltų šaknelių.
Žinoma, reikės ir plonai pjaustytų kiaulpienių šaknų. Šaknis susidžiovinti ir iš jų bei uogų pasidaryti asorti – kuo daugiau skonių (rūgštumo, aitrumo, saldumo, šiek tiek kartumo), tuo geriau. Juolab į rinkinuką galima prisiberti ir kokių riešutų – ar pirktinių, ar net savo susirinktų, – lazdynų šiemet miškuose kaip niekad daug noksta.
