V. Baltuškevičius gimė 1939 metais Liepynose, Marijampolės apskrityje. Vilniaus pedagoginiame institute jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje, „Minties“ leidykloje.
V. Baltuškevičius eilėraščius pradėjo skelbti 1973 metais, iš viso išleido devynias poezijos knygas: „Saulės židinys: eilėraščiai“ (1975), „Vasaros zenitas: eilėraščiai“ (1979), „Erčios: eilėraščiai“ (1987), „Prisipažinimai: eilėraščiai“ (1991), „Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems“ (2009), „Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai“ (2015) ir kt.
Jis yra išvertęs užsienio autorių prozos ir Omaro Chajamo, Macua Bašio, Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro), Leopoldo Sedaro Senghoro eilėraščių, Charleso Baudelaire’o (Šarlio Bodlero) rinkinį „Piktybės gėlės“, daug rusų autorių poezijos.
Anot Rašytojų sąjungos pranešimo, jau pirmieji V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, garsų dermei. Vėlesnėje kūryboje svarbią vietą užėmė kanoniškos eiliavimo formos, ypač sonetas.
Pagrindinės V. Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika, nevengiama ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų.
