Naujienų portalui tv3.lt Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė atvirai prabilo apie ryšį su tėčiu, vaikystę ir lemtingą dieną.
Pasak pašnekovės, jos tėtis buvo griežtas, bet kartu ir teisingas žmogus: „Kalbant apie mano tėtį, jis buvo rūpestingas, santūrus, griežtas, dosnus, atsakingas, nepaprastai domėjosi naujausiomis technologijomis, kartu su mama turėjo nuosavą verslą, kuriame jautėsi kaip žuvis vandenyje. Jis buvo iš tų vyrų, kurie žinodavo, kada ir ką sodinti, užsiimdavo sodo gėrybių konservavimu. Aš į tėtį buvau panaši daug kuom. Ir išvaizda, ir charakterio savybėmis, o ypač užsispyrimu.“
Rūta neslėpė, kad jų ryšys buvo labai stiprus ir jie nuolat kalbėdavosi telefonu. „Buvome nepaprastai artimi. Kalbėdavomės kiekvieną dieną. Ir jo mirties dieną ryte pokalbis tęsėsi kaip niekada ilgai, kalbėjome kone 20 min. apie viską. Jis nepaprastai džiaugėsi anūkėmis: pasakojo, kad išvakarėse maloniai nustebo, pamatęs jos sukurtą video. Dar prieš pat mirtį trumpai apie būsimą „Sveiki atvykę“ laidą, kurią buvau prieš eterį jam išsiuntusi pasižiūrėti įvertinimui. Nuolat tą darydavau, man jo nuomonė buvo nepaprastai svarbi. Ir jau apie 15 val. Mama paskambinusi pasakė, kad tėtis miršta, atvykę medikai niekaip jo negali atgaivinti. Esu nepaprastai dėkinga kurjeriui, kuris kaip tik buvo šalia. Tėčiui pasijutus blogai, nepasimetė ir ėmė gaivinti. Vėliau susiradau jį, paskambinau, padėkojau, kad darė viską, kad tėtį – visai nepažįstamą žmogų – gelbėjo lyg artimą“, – prisiminimais dalijosi ji.
Paklausta, ar yra dalykų, kuriuos norėjo pasakyti tėčiui, bet taip ir nespėjo, pašnekovė atviravo, kad su juo nuolat bendraudavo, todėl viską spėjo pasakyti: „Gal pasirodys keista, bet viską spėjau pasakyti, jis žinojo, kaip aš jį myliu, kaip gerbiu ir vertinu, koks jis svarbus mano gyvenime. Vienintelio, ko gailiuosi, kad jį dangus pasiėmė per anksti. Tiek daug gražių dalykų jo laukė, o jis užmigo amžinu miegu.“
Nepaisant to, jog Rūtos tėčio ir nebėra, tačiau prisiminimai visuomet išliks. „Prisiminimų nepaprastai daug, bet šiuo metu vienas ryškiausių, kai važiuodavome vasarą poilsiauti į Šventąją, jis visuomet atsikeldavo anksčiau, tyliai išeidavo nupirkti naujausių laikraščių ,o aš pabusdavau nuo to, kaip jis kaičia virdulį, darosi kavos ir tyliai gurkšnodamas skaito naujienas. Atrodo, kad tuos garsus girdžiu iki šiol“, – sakė ji.
Tęsdama pasakojimą apie prisiminimus, Rūta atskleidė ir tai, kokia buvo vaikystėje: „Aš jaunystėje buvau maištininkė. Labai nemėgdavau, kai man aiškindavo, kaip turiu daryti – visuomet elgdavausi priešingai, net jeigu ir manydavau, kad elgiuosi netinkamai. Taip pat buvau kūrybiška, veikli – šiaip nelabai kuo skiriuosi, jaučiu, nuo dabartinės Rūtos. Tik jau taip smarkiai nemaištauju. Suaugau.“
Baigdama pokalbį apie tėčio netektį ir prisiminimus, televizijos laidų prodiuserė neslėpė, jog dar vis sunku susitaikyti su faktu, kad tėčio nebėra.
„Gal atrodys keistai, bet aš netikiu, kad jo nėra. Nepriima kol kas mano protas šio fakto. Ir Rytoj jo mirties metinės, turiu sukurti video apie jį, o nekyla ranka, nes man jis iki šiol gyvas, ir tokiu liks visada.
O dėl užsimiršimo ir gyvenimo toliau – tai, žinoma, gelbsti veikla, kurios turiu išties nemažai, šeima, kuri nuolat šalia ir kuri tikras ramstis, mama, kuri liko visai viena, bet jos užsispyrimas ir toliau dirbti, tęsti kartu su tėčiu pradėto darbo, mane nepaprastai sužavėjo ir įkvėpė. Juk visada gali nuleisti rankas. Gali, bet renkiesi eiti toliau. Ir dar labai stiprų palaikymą jaučiu iš mūsų augintinių, trijų keturkojų, kurie nuolat kartu. Tik pamatę, kad pradedu ašaroti, ar liūdnesnės mintys aplanko, išsyk bėga raminti, glaudžiasi, bučiuoja“, – šyptelėjo R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
