Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras – tokia iškaba pasitinka praeivius, pasukusius į Vasaros gatvę. Vos tik įžengus pro plačiai atvertus šio centro, geriau žinomo kaip Vasaros ligoninė, vartus, kūnu nubėga keisti jausmai.
Tarytum viskas atrodytų įprasta ir kasdieniška. Čia, medžių ir augalų apsuptyje, verda rutina, o žmonės gyvena įprastą savo gyvenimą. Keletas žmonių žaidžia krepšinį, kiti ramiai, susimąstę suka ratus ligoninės teritorijoje, dar kiti – besišnekučiuoja ant suolelių.
Praeinant pro korpusus, pasigirsta iš telefono leidžiama šiuolaikinė muzika, o pasisukus, žvilgsnį pagauna iš mobiliojo telefono ekrano karaoke dainuojanti mergina.
Nerimo sutrikimai, depresija, maniakinė depresija, bulimija, anoreksija, alkoholizmas, demencijos ar net šizofrenija – tai tik keletas ligų, su kuriomis susiduria čia besigydantys žmonės.
Ir nors daugelis vis dar yra įsitikinę, kad tokiose ligoninėse pacientai yra tik girdomi vaistais ir dienas leidžia tamsiuose kambariuose, tenka pripažinti, kad visos tokios kalbos – tik dar vienas mūsų visuomenės mitas.
Nors pati Vasaros ligoninė nėra didelė, čia yra tik 168 lovos, tačiau visi skyriai yra itin specializuoti, o daugelis paslaugų yra teikiamos ambulatoriškai. Centras teikia antrinio lygio psichiatrijos stacionarines, dienos stacionaro, ambulatorines ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugas.
Kenčia depresiją ir nerimo sutrikimus
Pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, gydytojo psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, dabartiniai Lietuvos žmonės labiausiai kenčia nuo depresijos, senatvinių demencijų ir nerimo sutrikimų.
„Pirmoje vietoje neabejotinai yra depresija, nemažai jos formų dabar yra gydomos ambulatoriškai, į stacionarą patenka ligoniai, kenčiantys itin sunkias depresijos formas. Taip pat visose išsivysčiusiose šalyse ilgėja gyvenimo trukmė, o kartu su ja neišvengiamai atsiranda ir daugiau senatvinių demencijų“, – vardija centro direktorius.
Pašnekovas pabrėžia, kad sunkiausių psichozių skaičius neauga, jis yra panašus visame pasaulyje – apie vieną procentą. Tačiau centro vadovas pastebi liūdną tendenciją, kai centre vis dažniau atsiduria jauni žmonės, kenčiantys nerimo sutrikimus.
„Visame pasaulyje stebimas nepaprastai didėjantis nerimo sutrikimų skaičius, kuris pasireiškia sveikiems, darbingiems žmonėms. Toks nerimas jiems pradeda trukdyti gyventi, jie negali atsipalaiduoti, prastai miega, jaučia nuolatinį nerimą, tai yra informacijos perkrovimas“, – sako vyras ir patikina, kad Lietuvoje ši tendencija taip pat yra ryški:
„Man pačiam teko stebėti net kelias jaunimo kartas ir tiek nerimo, kiek patiria mūsų dabartiniai paaugliai, ankstesnės kartos jaunimas tikrai neturėjo. Visą tai yra susiję su mobiliaisiais įrenginiai, jie nebesugeba atsipalaiduoti, jų galva nuolatos apkrauta, jaučia įtampą“.
Reabilituojasi užsiėmimuose
Senesniais laikais pacientai ligoninėje gulėdavo net 72 dienas, dabar – apie dvidešimt. Praėjus tokiam laiko tarpui, pacientas turi tris kelius: pereiti į dienos stacionarą arba psichosocialinę reabilitaciją, arba eiti namo ir lankytis savo poliklinikoje, viskas priklauso nuo ligos ir jos stadijos.
Psichosocialinę reabilitaciją būtų galima paaiškinti gana paprastai. Tarkime, kai žmogus susilaužo tam tikrą kūno dalį arba jam yra atliekama operacija, po gydymo jam yra paskiriama reabilitacija. Lygiai taip pat ir psichines ligas kenčiantiems pacientams po gydymo yra paskiriama reabilitacija.
Šiame skyriuje šios ligoninės pacientai gali rinktis užsiėmimus, kurie jiems padeda integruotis į gyvenimą, lavinti ne tik kasdieninius įgūdžius, bet ir nusistatyti ateities tikslus bei būdus, kaip tie tikslai bus siekiami.
Šioje vietoje būtų galima sulaužyti dar vieną mitą, kai žmonės tiki, jog psichikos ligų centre visi pacientai yra gydomi vienodai, o visi gydymo būdai apsiriboja tik vaistais.
Pacientai čia gali rinktis tarp gana plataus užsiėmimų tvarkaraščio, kurį sudaro tokios veiklos kaip muzikos terapija, šokio ir judesio terapija, individualus dainavimas, bendravimo įgūdžio lavinimas, meno terapija, dailė, keramika, nerimas, sporto salė, kūrybinių įgūdžių lavinimas, streso įveikimas, emocijų valdymas – tai tik dalis to, kuo užsiima pacientai.
Griauna mitus, kad pacientai gydomi tik vaistais
Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus slaugos administratorė Daiva Kalantienė pabrėžia, kad kiekvieno paciento užsiėmimų tvarkaraštis yra sudaromas labai individualiai, atsižvelgiant į paciento asmenybę, sugebėjimus ir ligą.
„Kiekvienas pacientas gauna atvejo vadybininką. Gydytojas nėra pagrindinis asmuo paciento gyvenime, atvejo vadybininkas yra tas žmogus, apie kurį sukasi visas gyvenimas. Kiekvieną kartą vertiname paciento poreikius, ko jis nori ir ko sieksime reabilitacijos metu, suplanuojame eigą, parenkame užsiėmimus. O tikslai būna tikrai labai įvairūs, vieni turi tikslą baigti mokslus, kiti susirasti darbą ir save išlaikyti, atpažinti sugrįžtančios ligos simptomus“, – pasakoja ji.
D. Kalantienė neneigia, jog pacientų tikslai dažnai keičiasi ir reabilitacijos metu, būna ir atvejų, kai pacientas vėl atkrenta, liga sugrįžta. Labai svarbu suvokti, kad tokios psichinės ligos yra atsikartojančios, todėl pacientai turėtų mokėti atpažinti ligą, jos simptomus ir kaip tinkamai juos valdyti.
Tenka mokytis ir namų ruošos
Ligoninės darbuotojams itin svarbu ir tai, jog išėjęs pacientas turėtų planą, kaip elgtis, kai liga vėl pasireiškia.
Psichosocialinėje reabilitacijoje vienu metu lankosi apie 20 – 25 pacientai. Užsiėmimuose lankose ir kiti pacientai, kurie guli kituose ligoninės skyriuose. Nors jiems užsiėmimai nėra tokie svarbūs, ligoninės darbuotojams svarbiausia, jog tokie pacientai bent atsikeltų iš lovos ir užsiimtų veikla.
„Užsiėmimai yra tikrai labai skirtingi. Štai, pavyzdžiui, bendravimo grupė yra labiau skirta, sergantiems depresija, kuriems reikia bendravimo. Bet yra ir tokių sunkių pacientų, kurie praranda net ir kasdieninius įpročius, jiems reikia iš naujo mokytis patiems atsikelti, nusprausti, elgtis su pinigais, skaičiuoti, kiek produktų reikės tam tikram patiekalui ar tvarkytis namus. Būtent tam yra kasdieninių įgūdžių grupė“, – sako D. Kalantienė.
Po tokios reabilitacijos kitas pacientų laukiantis etapas – stacionarinė reabilitacija. Joje lankosi tokie pacientai, kurie gali pradėti dirbti, vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau jiems vis dar reikia priežiūros. Tokia reabilitacija trunka apie dvi savaitės, po jos seka trumpalaikė reabilitacija ir ambulatorinė pagalba namuose.
Dirbti sugrįžta ir buvę pacientai
Ligoninės pacientams užsiėmimus veda ne tik ligoninės darbuotojai. Čia iš pradžių savanoriauti, o vėliau ir dirti sugrįžta ir ne vienas ligoninėje buvęs pacientas.
Štai, pavyzdžiui, pacientai yra labai pamėgę kūrybinius stalo užsiėmimus, kuriuos sugalvojo viena iš čia besigydžiusių pacienčių. Ji pati sukūrė šį užsiėmimą, sugalvojo jo sistemą. Jo metu pacientai išeina į kiemą, prisirenka įvairių daiktų: smėlio, gėlių, šakelių ir grįžę į patalpas kartu dėlioja koliažus.
Kita ligoninės buvusi pacientė, kuri praėjo visus etapus, gyvenime užsiima aktoryste, todėl ji pacientus mokė sceninės kalbos. Pas ją ypač mėgdavo lankytis tie pacientai, kurie planuoja eiti į darbo pokalbius, norėjo išmokti viešo kalbėjimo.
Dar vienas unikalus ligoninės darbuotojas – vienas liaudies menininkas. Vyras šioje ligoninėje savo istoriją pradėjo kaip pacientas, tačiau praėjęs gydymą, jis tapo savanoriu, o dabar jau ilgą laiką veda ir užsiėmimus kitiems.
„Viena iš darbuotojų pastebėjo, kad aš galiu save integruoti į užsiėmimus, galiu atrasti kalbą su pacientais ir per savo patirtį jiems padėti.
Dabar vedu darbinių įgūdžių užsiėmimus, kai reikia, pavaduoju ir medžio darbus, kūrybinius sugebėjimus – esu žmogus kulverstukas“, – šypteli vyras ir patvirtina, kad galbūt jam kaip buvusiam pacientui yra kur kas lengviau rasti kalbą su kitais pacientais:
„Jiems bandau perduoti, ką jaučiu iš savęs, kaip tuomet buvo gyvenime su manimi. Stengiuosi pamatyti, ką kuriam pacientui galiu duoti, kaip prie jų galiu prieiti ir ką pasakyti. Būna ir nedrąsių, matosi, kad jie bijo, bet ir aš toks buvau. Tokiais atvejais palengva, ramiai bandome atrasti kalbą, svarbiausia jų nespausti“.
Pats vyras yra įsitikinęs, kad tokie užsiėmimai ypač padeda pacientams, jie atranda ne tik veiklos, bet šviesą savo viduje.
Ligas nulemia ir gyvenimo būdas
Visai neseniai šioje Vasaros ligoninėje buvo filmuojamas ir itin didelio dėmesio sulaukęs lietuvių kurtas filmas „Išgyventi vasarą“.
Paklausus centro direktoriaus M. Marcinkevičiaus, ar vis dėlto dažnai pasitaiko atvejų, kai išėję iš ligoninės pacientai, pasitraukia iš gyvenimo, pašnekovas pripažįsta, kad kaip ir kiekvienoje kitoje medicinos srityje, kartais tenka išmokti susitaikyti su pralaimėjimais.
„Tokie atvejai dažnai nepasitaiko, bet, deja, tai yra vienas skaudžiausių dalykų, kuris nutinka mums kaip specialistams. Mes ne chirurgai, pas mus ant operacinio stalo pacientai nemiršta, bet skaudžių atvejų tikrai pasitaiko“, – sako jis.
Vis dėlto psichikos ligos vis dar yra apipintos daugybės mitų ir stereotipų, žmonės gėdijasi apie tai kalbėti, o ką jau ir kalbėti apie ligos pripažinimą. Tačiau M. Marcinkevičius tikina, kad svarbiausia yra suprasti, jog psichikos sutrikimas yra tokia pat liga kaip ir bet kokia kita mūsų kūno liga.
„Mūsų smegenys yra kaip kompiuteris, ir jos yra labai sudėtingos. Kai koja lūžta, mes nebijome prisipažinti, o kai smegenys sutrinka – stebimės.
Mūsų visuomenėje yra tokia stipri stigma dėl to, jog pirmieji psichotropiniai vaistai atsirado gydytojų praktikoje maždaug tik 1954 – 1956 metais, pas mus atėjo jie dar vėliau. Tūkstančius metų kitos ligos gaudavo gydymą, o psichikos ligoniai atsidurdavo prieglaudoje“, – vardija M. Marcinkevičius. Pasak pašnekovo, svarbu suprasti, kad yra įgimtos psichikos ligos ir tokios, kurios yra mūsų gyvenimo būdo padarinys.
„Nesvarbu, ar tai bebūtų laukinės Afrikos gentis, ar išsivysčiusi visuomenė, sunkių psichozinių ligų visada bus apie vienas procentas, tai genetiškai nulemtos psichikos ligos.
O dauguma depresijų, nerimo sutrikimai ir kitos panašios ligos yra tik mūsų gyvenimo būdo padarinys. Sergamumas šiomis ligomis labai skiriasi skirtingose šalyse, tačiau kuo labiau į šiaurę ir kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo rodikliai liūdnesni“.
Tvenkinys, kuriame nusiskandino sesuo
Pasak seniausią, ligoninę gaubiančią legendą, šias ligoninės žemes padovanojo vienas grafas, kurio sesuo nusiskandino ten buvusiame tvenkinyje. Ir nors istoriniuose dokumentuose iš tiesų yra randama informacijos apie ten buvusį tvenkinį, vis dėlto tikslesnių šios istorijos faktų nėra jokiuose šaltiniuose.
Pirmiesiems Vasaros ligoninės korpusams yra maždaug šimtas metų, jie čia pradėti statyti dar 1908 – 1910 metais. Tiesa, tuomet jie buvo statyti ne kaip ligoninė, o kaip užmiesčio vilos, todėl natūralu, kad jų patalpos nebuvo pritaikytos gydyti pacientus. Būtent šie pirmieji pastatai yra pripažinti Kultūros paveldu, todėl su jais ligoninei greitu metu teks atsisveikinti, o šalia kitų korpusų įsikurs naujas ligoninės pastatas.
Kai Vilnius tapo okupuotas Lenkijos, dviejuose pirmuosiuose pastatuose atsirado tuberkuliozės bei psichikos ligoniams gydyti, skirtos patalpos. Tuberkuliozės protrūkis šalyje greitu metu praėjo todėl čia įsikūrė psichiatrijos ligoninė.
Korpusą pastatė pacientas
Po karo ši ligoninė pradeda plėstis į gretimai esantį kalną, ji sparčiai vystosi pokario metais iki pat 1961 metų, tais pačiais metais atidaroma didžiulė ligoninė Naujoje Vilnioje.
Ligoninė ėmė plėstis, čia atsirado ir naujų korpusų, kurie šiomis dienomis jau yra restauruoti. Korpusų istorijos ne ką mažiau įdomios nei visos ligoninės istorija. Štai, pavyzdžiui, vieną iš korpusų tarybiniais laikais savarankiškai pastatė ligoninėje gulėjęs pacientas.
Kadangi anksčiau Vasaros ligoninėje buvo gydomi ir teismo sprendimu nepakaltinamais pripažinti žmonės, čia pateko ir vienas tuometinis statybininkas, kuris psichozėje padarė nusikaltimą.
Gulėdamas čia, jis nusprendė, kad jam reikia veiklos ir pradėjo statyti naują korpusą. Ligoninės darbuotojai vyrui parūpindavo tik medžiagų, o jis savo paties rankomis laikui bėgant pastatė trijų aukštų pastatą.
Žinoma, pastatas neturėjo nei tvirtų pamatų, nei apskaičiuotų brėžinių, todėl laikui bėgant jis buvo nugriautas, o vietoje jo pastatytas naujas korpusas.
Laimėtas Olandijos vyriausybės finansuojamas projektas
Vasaros ligoninė buvo ir yra įsikūrusi miesto centre, todėl natūraliai susiklostė, kad sunkesni psichikos ligoniai buvo gydomi Naujoje Vilnioje, o kaip sako pats centro direktorius M. Marcinkevičius, čia dienas praleisdavo „įdomesni“ žmonės.
Taip pat šioje ligoninėje nuo senų laikų žmonės būdavo gydomi labiau ambulatoriškai, o ir patiems žmonėms čia atvažiuoti būdavo lengviau.
Kalbant apie ligoninės korpusus, vos tik įėjus į ligoninės teritoriją, dėmesį patraukia nebenaudojamas vieno aukšto medinis namukas. Būtent jame buvo įrengtas pirmasis konsultacinis centras ir teikiama psichiatrinė pagalba ambulatoriškai. Tokiame mažame name per dieną vienas gydytojas priimdavo net 50 – 60 žmonių.
Toks konsultacinis centras Vilniuje buvo vienintelis iki pat 1997 metų. Šiek tiek anksčiau, 1980 metais, ligoninėje atsidarė ir dienos stacionaras, kuris buvo itin pažangus žingsnis pacientams. Ligoniai galėdavo lengviau integruotis į visuomenę, ryte ateiti, popiet išeiti.
Naujasis ligoninės etapas prasideda 2002 – 2004 metais. Tuomet kartu su partneriais buvo laimėtas didžiulis Olandijos vyriausybės finansuojamas projektas.
Imta pradėti kurti šiuolaikines tarnybas, įsteigta pirmoji Lietuvoje krizių intervencijos tarnyba, psichosocialinės reabilitacijos tarnyba, atidarytas valgymų sutrikimų centras, kuris yra vienintelis Pabaltijos šalyse tokio tipo gydymo centras.
