Vadinamieji senelių namai mūsų visuomenėje yra apipinti daugybės mitų ar stereotipų. Tačiau Vilniuje įsikūrę Senjorų socialinės globos namai yra puikus įrodymas, kad tokios įstaigos gali tapti idealia ramybės oaze, norint oriai pasitikti savo senatvę.
Ir patikėkite, čia žmonės tikrai nėra palikti, o priešingai – atradę artimus draugus, susibendravę su įstaigos darbuotojais ir plačiai besišypsantys.
„Čia yra tikrai kaip namuose“, – šypsosi viena iš šių namų gyventojų.
Prieš Velykas dažė margučius
tv3.lt komanda Senjorų socialinės globos namuose apsilankė Didįjį penktadienį, kaip tik tą dieną, ankstyvą popietę senjorai rinkosi į namų aktų salę, kur ruošėsi artėjančioms Šv. Velykoms ir susibūrę į jaukų būrį drauge dažė margučius.
„Kaimyne, privažiuok su vežimėliu prie manęs, pasišnekėsime. Kaimyne, ar girdi mane, pasikalbame“, – viena pagyvenusio amžiaus moteriškė kviečia šalia sėdinčią draugę. Drauge jos nors ir kiaušinių nedažo, bet bent jau taip nori tapti bendruomenės dalimi.
Dažyti kiaušinius senjorams penktadienį padėjo ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos mokiniai, čia gyvenančius pagyvenusius žmones dėmesiu apipylė asociacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ atstovai.
Senjorai su jais yra ypač susibendravę, mat pasidabinę raudonomis nosimis atstovai čia užsuka kiekvieną penktadienį: bendrauja, kalbina ar skaito senjorams eiles.
Šv.Velykas čia senjorai sutinka kiek kitaip nei visi – ne savo artimųjų namuose. Į namus per šventes sugrįžo tik apie 10 proc. šios įstaigos gyventojų. Likusiuosius šią ypatingą pavasario šventę aplankė artimieji, šeimos nariai ar draugai.
Mėgstama savanorių vieta
Su šių namų gyventojais nuolatos dirba socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, kirpėjas, masažuotojas ar psichologas. Tiesa, psichologo pagalbos net dažniau prireikia ir gyventojų artimiesiems, nes apsiprasti pakeisti gyvenamjąą vietą gali būti sunku ne tik čia atvažiuojantiems.
Senjorų socialinės globos namų direktoriaus pavaduotoja Miglė Maniušytė džiaugiasi, kad savanorių čia užsuka tikrai dažnai. Nors jų vis dar trūksta, šiuose namuose vis dažniau pasirodo ir įvairių įmonių darbuotojai, kurie visi drauge ne tik individualiai bendrauja su senjorais, bet taip pat ir padeda įstaigos darbuotojams.
„Labai svarbu suprasti, kad čia kiekvienas gyventojas gyvena pagal savo režimą. Jeigu tik yra sveikatos, gyventojai gali rinktis iš visos veiklos grafiko. Mūsų namuose vyksta ir dainavimo pamokos, įvairūs relaksacijos užsiėmimai, laikraščių apžvalgos, skaitovų klubas ar viktorina. Būtent viktoriną mūsų gyventojai ypač mėgsta“, – šypsosi M. Maniušytė.
Studentiškas senjorų gyvenimas
Šių namų gyventojai daugiausia gyvena po du, tik kas trečias turi galimybę gyventi po vieną. Užėjus į keletą iš kambarių, greitai galima pamiršti įvairius vyraujančius stereotipus, kad tokiose įstaigose gyventojai leidžia dienas senuose kambariuose.
Realybė yra iš tiesų priešinga – čia gyventojai ne tik gyvena atnaujintuose kambariuose, bet ir puikiai susikuria namų aplinką.
Užėjus į vieną iš kambarių, veide nejučia pasirodo plati šypsena, nes susidaro įspūdis, jog čia gyvena ne dvi senijorės, o susibendravusios studentės. Kambaryje stovi dvi lovos, prie kiekvienos šalia jų ant spintelės sudėtos įvairios nuotraukos, anūkų kurti atvirukai. Ant abiejų drabužių spintų viršaus tupi po vieną minkštą meškiną.
„Žinote tuos mūsų senjorus, jiems visada reikia žaislų ir papuošimų“, – šypteli viena iš įstaigos darbuotojų.
Užgimė ir meilės istorija
Šiuose namuose gyvena įvairių profesijų žmonės. Čia galima sutikti ir praeityje žymių pedagogų, gydytojų, poetų ar net muzikantų. M. Maniušytė neslepia, kad šiuose namuose gyvena ir Lietuvoje žymių asmenų tėvai.
Užsukus į šalia esantį dar vieną kambarį, čia mus pasitinka chalatu apsigaubusi pagyvenusio amžiaus moteriškė. Fone grojant miško garsams, moteris geria kavą ir gardžiuojasi saldainiais.
„Ši moteris anksčiau dirbo gydytoja. Po dušo ji visuomet turi ritualą savo relaksacijai – puodeliui karštos kavos su saldainiais“, – juokiasi M. Maniušytė.
Kaip ir visuose namuose, Senjorų socialinės globos namuose nuolatos verda gyvenimas. Kas užsiiminėja įvairia veikla, kas lanko mėgstamas pamokas, dainuoja, žaidžia viktoriną ar ramiai mėgaujasi knyga. Čia gyventojai gali mėgautis viskuo, pradedant rytine malda atskiroje koplyčioje ir baigiant vakariniu svečių koncertu.
Turbūt nieko keisto, kad ir čia yra užgimusi ne viena meilės istorija.
„Šiuose namuose gyvena ir sutuoktiniai, yra buvusių ir meilės istorijų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų čia susipažino pagyvenusių aštuoniasdešimtmečių pora, kurie vėliau apsigyveno viename kambaryje. Pagyveno jie neilgai, bet buvo įsimylėję“, – šypteli M. Maniušytė.
Gyvenimas be taisyklių ir naminis maistas
Šiandien Senjorų socialinės globos namuose gyvena 240 pagyvenusių asmenų, net apie 75 proc. jų yra su sunkiomis negaliomis: fiziniais ar psichiniais sutrikimais.
Šių namų gyventojų amžiaus vidurkis – 83 metai, tačiau pasakyti, kiek maždaug vidutiniškai čia praleidžia vienas asmuo, sudėtinga. Kai kurie čia gyvena net septyniolika metų, kiti čia pagyvena vos keletą paskutinių savo gyvenimo akimirkų.
Daugiausia šios įstaigos gyventojų yra vilniečiai, tačiau čia yra laukiami visi norintieji. Tiesa, norint pakliūti į šiuos namus, tenka palaukti ir net metus ar daugiau.
Senjorų socialinės globos namai nėra ligoninėje, todėl čia gyventojai gali susikurti namus primenančią aplinką, užsiimti tokia veikla, kokią mėgsta jie patys. Šiuose namuose nėra tokių taisyklių, kada ir kiek turėtų miegoti žmogus, o ir valgį čia galima pasirinkti iš gana plataus, nuolat besikeičiančio meniu.
