Vos tik įėjus pro duris, mane pasitinka akylūs lankytojų žvilgsniai. „Ką ji čia veikia?“, „Ir vėl dar viena atėjo pasižiūrėti, kodėl mes čia ateiname“ – tikriausiai tokios ir panašios mintys sukasi jų galvoje.
Ilgai netrukus, uoslę pasiekia vietoje gaminamo maisto kvapas, laikrodžio rodyklė artėja ties pirma valanda. Valgykloje pamažu renkasi vis daugiau žmonių – netrukus bus tiekiami pietūs.
Pietų metą įprastai dirbantys žmonės įsivaizduoja kaip poilsio laiką, skirtą pašnekesiams, pasistiprinimui ir tiesiog atsitraukimui nuo darbo. Tačiau užsukantys į šią valgyklą, paprastų pietų savo namuose neturi, o ir produktų, deja, nėra už ką nusipirkti.
Daugeliui susirinkusiųjų čia tiekiamas maistas tikriausiai bus bene vienintelis sotesnis maistas visą likusią dieną. Jeigu reikėtų įvardinti, kokie žmonės čia ateina, atsakymas būtų – visi.
Visi – praeityje garsūs architektai, kino režisieriai ar net dailininkai, nakvynių namų gyventojai, vieniši senjorai ar po tiltu gyvenantys asmenys.
Nesunku pajausti, kad daugelį lankytojų čia atveda ne tik nemokamai dalijamas maistas. Šioje vietoje vargingiau gyvenantys asmenys gauna tai, apie ką yra seniai pamiršę. Valgykloje aplink stalą susėdę žmonės netyli – vieni jautriai dalijasi savo gyvenimo akimirkomis, kiti sprendžia kryžiažodžius ir slepiasi nuo šalčio, treti užsuka pasisveikinti su šeima tapusiais pažįstamais.
Pajausti taip trokštamą namų šilumą, pasisotinti, paimti už rankos ir suteikti palaikantį žodį, o gal net išsiverkti vienas kitam ant peties – būtent dėl to Vilniuje įsikūrusio socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ duris kiekvieną dieną praveria daugiau nei 150 vargingiau gyvenančių, vienišų miesto gyventojų.
Vieta, skirta nepasiturintiems
Socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis tv3.lt žurnalistams pasakoja, kad šis pastatas – vienas iš Vilniaus arkiviskupijos Carito padalinių, skirtas nepasiturintiems žmonėms.
Čia atėję asmenys visų pirma gauna pagalbą maistu. Taip pat šiame pastate yra teikiamos asmens higienos paslaugos ir socialinės konsultacijos.
Centre iš viso dirba 5 oficialūs darbuotojai: centro vadovas, virėjai, valytoja bei socialinė darbuotoja. Būtent ji konsultuoja centro lankytojus įvairiais jiems rūpimais klausimais, kurie susiję tiek su asmens dokumentais, tiek su teisiniais reikalais.
Čia neretai savanoriauja ir įvairių įmonių darbuotojai, kultūrinių sričių atstovai bei, žinoma, visi norintys prisidėti prie geresnės vargstančių žmonių gyvenimo kokybės.
Gauna vieną pagrindinį patiekalą
Nors centras duris praveria jau ankstyvą devintą valandą ryto, pagrindinis maistas čia yra tiekiamas nuo 13 val. Tokiu metu valgykloje susirenka kone 150 vargingiau gyvenančių asmenų, šaltesnėmis dienomis žiemos metu lankytojų skaičius pasiekia ir net du šimtus.
Pagrindinis valgyklos maisto produktų tiekėjas – Maisto banko organizacija, kuri tarpininkauja tarp įvairių parduotuvių. Būtent jos atiduoda maisto produktus, kurių galiojimas pasibaigia būtent tą dieną. Kai maisto pritrūksta, jis yra perkamas iš Caritui suaukotų pinigų.
Į „Betaniją“ užsukę išalkę ir sušalę žmonės, čia gauna vieną karštą patiekalą bei kelis užkandžius.
„Dažniausiai pagrindinis patiekalas būna troškinys, košė ar sriuba. Šiais metais planuojame surengti ir antrą patiekalą, bet tam reikia rėmėjų, geros valios verslininkų, kurie sutiktų paremti mus mėsos produktais“, – realybę paaiškina centro vadovas M. Seniutis.
Simbolinei vakarienei lankytojai gauna sumuštinių su karšta arbata.
Tarp lankytojų – operos solistas ir kino režisierius
Šis centras jau skaičiuoja dvidešimt šeštus savo gyvavimo metus. Čia užsukantys lankytojai ateina ne tik dėl maisto, 80 proc. žmonių yra tie patys lankytojai, tik penktadalis jų kinta metų eigoje.
Anot M. Seniučio, tokius lankytojus galima išskirti į keletą kategorijų. Daugiausia iš lankytojų yra vieniši, vyresnio amžiaus asmenys, kurių pensija yra labai maža ir jie nesugeba patys nusipirkti sau maisto.
Savo pinigus tokie senjorai išleidžia komunaliniams buto mokesčiams, o štai maistui – jau ir nebelieka.
Mažesnioji dalis, apie dešimt procentų, lankytojų neturi gyvenamosios vietos, apsistoja garažuose, apleistuose namuose ar net po tiltais.
„Jie dažniausiai turi ir įvairių priklausomybių. Nors iš tiesų į centrą labai retais atvejais ateina asmenys, priklausomi nuo narkotinių medžiagų. Tikriausiai jie sugeba elgetaudami ir prašydami išmaldos patenkinti savo poreikius.
Benamiai, kurie ateina čia, dažnai turi priklausomybių nuo alkoholio, yra išsiskyrę su žmona/vyru arba jų turtas sudegė, vėl gi, dėl priklausomybių ir neatsakingos gyvensenos“, – sako pašnekovas.
Didžiausia nuostabą, o gal net ir liūdesį kelia tai, jog tarp lankytojų galima sutikti ir praeityje garsių savo srities profesionalų, tokių kaip operos solistų, dailininkų, inžinierių ar net kino režisierių.
Štai buvęs operos solistas Jurgis šioje valgykloje lankosi nuo pat jos įkūrimo pradžios, vadinasi, jau dvidešimt šešerius metus.
Stengiasi suteikti veiklos
„Betanija“ – tai ne tik valgykla vargingiau gyvenantiems asmenims. Tai erdvė, kurioje prisiglausti ir būti gali visi norintys. Čia taip pat savanoriai organizuoja sociokultūrines veiklas, pavyzdžiui, dailės užsiėmimus. Kaip tik dabar centre yra surengta tokių darbų paroda.
Vos prieš porą metų centrui drauge su lankytojais pavyko išleisti ir muzikinę kompaktinę plokštelę, kuriai muziką ir tekstus sukūrė patys lankytojai.
Centrą aplanko ir įvairios bendruomenės, kurios pasiūlo įvairiausią galimą užimtumą: filmus, viktorinas, diskusijas, grojimą instrumentais ar tiesiog maldas. Kiti savanoriai čia užsuka padėti būtent virtuvėje – rūšiuojant, gaminant ir patiekiant maistą.
Didžiausias iššūkis – žmogus
Paklausus, su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria centre dirbantys asmenys, jo vadovas tik šypteli:
„Didžiausias iššūkis tikriausiai ir yra pats žmogus. Žmogaus nesuvaldysi ir nepriversi pasikeisti, neužprogramuosi, jis vis tiek liks laisvas. Dažnai jis nenori priimti pagalbos, bendradarbiauti“.
Centro darbuotojai didžiausias pastangas deda, norint ne tik padėti tokiems žmonėms, bet ir užmegzti su jais ryšį, padėti atpažinti realias problemas, motyvuoti imtis veiksmų ir keisti situaciją.
Deja, tokios pastangos dažniausiai ir lieka tik pastangomis. M. Seniutis atvirauja, jog vis dėlto sugrąžinti į geresnį gyvenimą tokius asmenis pavyksta labai retai, bet tokių atvejų tikrai yra.
Praeitais metais jis su kolege socialine darbuotoja iškėlė vieną didesnį tikslą – dirbti su benamiais žmonėmis, vadinamais žemiausio sluoksnio asmenimis, kurių situacija yra beviltiškiausia.
Tokiam tikslui pasiekti, jie sugalvojo gana unikalią priemonę – praktiką valgyklos virtuvėje. Centro socialinė darbuotoja konsultuoja žmones, kviečia juos, motyvuoja atlikti praktiką valgyklos virtuvėje. Čia praktika atliekama keturias valandas per dieną.
Būtent toks užsiėmimas padeda atgaminti buvusius darbinius sugebėjimus, įgauti naujų žinių ar net išmokti pasiruošti paprasčiausius užkandžius.
Pripranta prie tokio gyvenimo
Šis projektas iš tiesų prasidėjo sėkmingai. Per pusmetį pavyko įdarbinti net dvi moteris, o dabar reikalingus dokumentus tvarkosi dar du vyrai.
Tačiau pokyčių savo gyvenime trokšta tik maža dalis čia ateinančių. Anot M. Seniučio, tokį požiūrį lemia labai daug veiksnių.
„Būna priklausomybės, būna, kad žmonės tiesiog pripranta gyventi ir nebemoka kitaip. Man pačiam reikia labai daug pastangų, kad pakeisčiau savo tam tikrą įprotį, o žmogui iš gatvės yra dar sunkiau. Būna, kad žmonės turi dažnai ir psichikos sutrikimų, tuomet irgi būna sunku pasiekti jį, komunikuoti ir tiesiog būti su juo“.
