Iš Suvalkijos kilusi Marija Baronienė (67) į Rokiškio kraštą atvyko su paskyrimu dirbti. Dar sovietmečio laikais, baigus studijas, moteriai buvo leista rinktis, į kurią ligoninę nori vykti dirbti.
„Sužinoję, kad čia naujai atidaryta ligoninė ir yra bendrabutis, nusprendėm su kurso draugais važiuoti dirbti būtent į Rokiškį. Čia atvykau dar labai jauna, 1975 metais, ir tai buvo mano pirmoji darbovietė, kurioje dirbu iki šiol. Taip ir likau gyventi bei dirbti čia, Rokiškyje, kur jau beveik 46 metus esu psichiatrijos ligoninės moterų ir vaikų skyriaus slaugytoja“, – pasakoja M. Baronienė.
Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra gydomi pacientai, kuriems paskirtas gydymas yra pripažintas teismo nuosprendžio, tad neretai į šią ligoninę papuola ir asmenys, padarę itin sunkius, netgi žiaurius nusikaltimus. Tačiau Marija tikina, kad niekada nejautė baimės dirbant su jais:
„Gal baimės buvo tada, kai tik atvykau dirbti į ligoninę, bet tik todėl, kad nepažinojau tų pacientų. Daug yra tų stereotipų dėl sutrikusios psichikos ligonių, bet kaip ir paprastai žmonių visokių yra, taip ir čia. Gal jų bijo tie, kurie jų nelabai supranta. Aš visai neturiu baimės, einu, bendrauju su jais, kalbu, atlieku, ką reikia. Situacijų per tiek metų, žinoma, buvo visokių, bet tikrai nebijau jų.“
M. Baronienė pasakoja, kad net ir kylant ūmesnių pacientų agresijoms, su jais dažniausiai sutarti bei padėti nusiraminti yra įmanoma ir lengva. Anot moters, užtenka pakalbėti, nuraminti ir kartu išspręsti kilusią problemą. „Nieko čia tikrai nėra baisaus“, – priduria Marija.
Įsitvirtinusi daugiametė rutina
Ilgametė ligoninės slaugytoja juokauja, kad praleidus tiek metų darbe, ligoninę galima vadinti jau antrais namais, antru gyvenimu, todėl yra puikiai išmokusi, kaip su pacientais rasti bendrą kalbą. O ir darbo kasdienybė būna įsitvirtinusi, nors pasitaiko ir netikėtumų.
„Ateiname į darbą 8 valandą ryte, taip ir prasideda diena nuo visų pacientų lankymo, procedūrų, vaistų dalinimo, maitinimo, palydėjimo į veiklas, siuntinių perdavimo ir kitų lankymų. Čia viskas vyksta kaip įprastas gyvenimas, nes teismo nuosprendžiu kai kurie pacientai čia gyvena ir po metus, du ar net penkis. Tad ligoninė yra tapusi kaip jų namais, todėl mes slaugytojai esame kaip padėjėjai, kurie privalo visuomet būti šalia jų“, – pasakoja M. Baronienė.
Iš moters pasakojimo susidarė įspūdis, kad net ir su sunkiausiais pacientais galima rasti bendrą kalbą, visgi kilo klausimas, ar yra tokių, kurie neprisileidžia? Marija Baronienė, atsakydama į klausimą, tikina, kad net ir po kurio laiko uždaresnis pacientas sugeba rasti tą bendrą kontaktą:
„Taip, tikrai prisileidžia. Gal, žinote, būna vienas ar kitas uždaresnis, su kuriuo tiek mums, tiek jam būna sunku rasti tą kontaktą, nes vieni kitų nepažįstame, nes jie būna atvykę iš namų į naują aplinką, bet per kurį laiką net ir su jais sugebam rasti jį ir spręsti problemas.“
Anot M. Baronienės, su pacientais kartu tenka ir juoktis, ir bendrauti, ir verkti, ar net pasipykti. Tačiau tokių, su kuriais itin sunku bendrauti – nėra, nebent pasitaiko atvejų, kuriuos nulemia nuotaikos.
„Kaip ir visiems – pasitaiko dienų, kurios būna sunkesnės, nes daug kas priklauso nuo pacientų savijautos, bet apskritai, didžiąją dalį viskas būna gerai“, – tvirtina ilgametė sutrikusios psichikos ligonių slaugytoja Marija.
„Sesute, kaip jūs tiek galite dirbti?“
Po kiekvieno atsakymo Marija vis nusišypso, tačiau pasiteiravus, o ar pati kartais nesijaučia emociškai pavargusi nuo kitų žmonių – suklūsta. „Mūsų darbas nėra visada vienodas, nes keičiasi ligoniai, keičiasi ir jų nuotaikos. Vieną dieną gali ramiai praleisti, o kitomis, tai jau, žiūrėk, kad reikia ir vienam, ir antram, ir trečiam, ir jau penktam padėti bei sugerti tas jų emocijas“, – atvirauja moteris.
Atviraudama M. Baronienė prasitarė, kad būdama pensijoje, bet vis dar dirbanti, pradeda po truputį galvoti ir apie nusipelnytą poilsį, tačiau juokdamasi pasakoja, kad bijo, nes nebežinos, ką tuomet reikės veikti.
„Dabar po darbo grįžusi namo atsigaunu, pailsiu ir ryte vėl geros nuotaikos einu atgal. O dažniausiai pailsiu laisvalaikiu, ypač dabar, kai jau dienos trumpos ir vis daugiau norisi būti namuose. Visos vasaros būna gamtoje, nes turiu sodą, važiuoju aplankyti jau pilnametes anūkes į Kupiškį, kartais net nesuprantu, kur prabėga tas mano laisvas laikas, nes veiklų turiu daug. Gal tik nežinau, ką reikės veikti, kai išeisiu jau ilsėtis. O dabar tai, kaip sakau, trūksta laiko, nežinau, kur jis prabėga“, – pasakoja apie savo laisvalaikį bei kaip atgauna jėgas po darbo moteris.
Pasiteiravus, ar niekuomet nesulaukė klausimo, kaip būdama šalia sutrikusios psichikos ligonių, pati nepraranda savęs, M. Baronienė pradeda kvatotis, mat tokio klausimo sulaukia iš daugumos, o ypač iš pacientų:
„Būna, kad ligoniai manęs paklausia panašaus klausimo. Pirma išsiaiškina, kiek metų čia dirbu ir tuomet klausia: „Sesute, kaip jūs tiek galite dirbti?“ Aš, kai pasakau, kiek laiko dirbu, tai dažnas pats tiek metų neturi, bet dažniausiai atsakau, kad neturiu jokios problemos dirbti su tokiais ligoniais, nes vis tiek juk žmonės supa aplinkui. Su jais įdomu ir pakalbėti, pasijuokti, nes visi skirtingi.“
Užsiminusi, kad tik atvykusi jautė šiokią tokią baimę darbe, dabar moteris pasakoja, kad praėjus tiek metų atvykusias jaunas moteris stengiasi įkvėpti ir parodyti, kad dirbti su tokiais pacientais nėra baisu.
„Turėjome jaunesnių moterų, kurios atvyko dirbti iš centrinės Rokiškio ligoninės, tai kol priprato, manau, kad joms tikrai buvo ir įdomu, gal kitą kartą ir baisoka. Tai jos mus čia ant kiekvieno žingsnio klausinėjo, o mes raminome ir patarinėjome, kaip ir ką daryti. Bet praeina vienas ar kitas mėnuo ir pripranta čia naujai atvykę dirbti žmonės, nes pamato, kad nieko nėra baisaus, kad visi čia žmonės, su kuriais galima ir juoktis, ir verkti kartu“, – tikina M. Baronienė.
Tramdomieji marškiniai ir keturios baltos sienos
Dažnas turbūt yra susidūręs ar girdėjęs stereotipą, kad psichiatrijos ligoninėse pacientams tramdyti yra naudojami specialūs tramdomieji marškiniai ar specialios palatos, kuriose nėra nei langų, nei durų. Tačiau juos išgirdusi Marija juokiasi, kad ne pirmas ir ne paskutinis asmuo jos to teiraujasi.
„Žinokite, aš kiek metų jau dirbu, tai tų marškinių pas mus nebuvo ir akyse nemačiau. Nežinau, iš kur čia tokios kalbos eina tarp žmonių, gal iš kokių filmų“, – svarsto juokdamasi moteris.
M. Baronienė pasakoja ir toliau svarsto, kad žmonės juos susigalvojo ne tik girdėdami iš lūpų į lūpas, tačiau tokios kalbos galėjo ateiti ir iš Rusijos, kuomet atsidarius Rokiškio psichiatrijos ligoninei į ją būdavo vežami likę lietuviai.
„Gal per juos tuos kalbos ir atėjo, bet aš nežinau. Per tiek metų, kiek dirbu, niekada tokių nemačiau. Mes turime tokius specialius raiščius, kurie naudojami tik su gydytojo paskyrimu žmonėms, kurie kelia grėsmę tiek sau, tiek kitiems, bet patys jais negalime naudotis, nes tai pagal visas normas priima ir paskiria gydytojas. Bet tokių marškinių tikrai niekada nebuvo ir nemačiau.
Manęs žmonės dažnai klausia, tai kaip tie tramdomieji marškiniai, bet, kad aš nieko negaliu pasakyti, nes akyse jų neregėjau“, – nusišypso atsakydama į klausimą apie tramdomųjų marškinių stereotipą Marija Baronienė.
Visgi, ištikus situacijai, kuomet pacientas tampa agresyvus ar nekontroliuojamas, Marija tikina, kad yra specialios palatos į kurias nuvedami ligoniai nusiramina ir pabūna vieni: „Jeigu reikia, gydytojo nurodymu pacientą izoliuojame į kitą palatą, kurioje yra ir tualetas, ir lova. Jis ten nusiramina, pasitraukia iš konfliktą sukėlusios zonos, ateiname, pabūname su juo, pakalbame ir žmogui praeina. Tai manau, kad daugelį situacijų gelbėja paprasčiausias žmogiškas bendravimas.“
M. Baronienė svarsto, kad turbūt iš ligonių pusės nejaučia grėsmės ir nebijo jų dar ir todėl, kad pati sukuria ramią atmosferą bei įgyja jų pasitikėjimą.
„Visur yra bendravimas, svarbu, kad jis būtų žmogiškas, be jokių pykčių ar kaltinimų, kad „Žiūrėk, ką padarei.“ Tam ir yra personalas, kuris viską supranta ir sprendžia dalykus, nes sutrikusios psichikos ligoniai dažnai kitaip ar jautriau reaguoja į situacijas, bet tuomet pabūna vieni valandą, kitą, nusiramina ir vėl galima toliau bendrauti. Bet tiek mitų, kiek yra apipinta psichiatrijos ligoninė – nėra. Gal tik tai kai dirbi įsitikini, kad čia gyvena tokie pat žmonės, man jie visi savi atrodo, jokių problemų nematau“, – atvirauja moteris.
Baltų, pilkų ir išprotėjimą keliančių keturių sienų čia taip pat nėra. Tai dar vienas iš stereotipų, kurį žmonės dažniausiai pamini, kalbėdami apie psichiatrijos ligonines, neva, kad jose yra įrengtos specialios vienutės.
„Sienos yra normalios, išdažytos spalvomis, žaliuzės ant langų, palatos normalios, lovos geros, patalynės gražios, spintelės, tualetai palatose. Viskas čia kitaip nei anksčiau būdavo sovietmečiu, kuomet tų patalpų niekas neremontuodavo. O dabar net pačios pacientės sako, kad ligoninėje jaučiasi tarsi sanatorijoje. Aišku, tie, kas guli metus ar du, tai tikrai atsibosta, o kam juk neatsibostų? O taip tai sąlygos tikrai puikios yra“, – teigia Rokiškio psichiatrijos ligoninės ilgametė slaugytoja Marija Baronienė.
„Būna, kad ir apipešioja“
Nors, pasak moters pasakojimų, sąlygos ligoninėje primena sanatoriją, tačiau nemalonių situacijų būna, kad nutinka. Žiniasklaidoje nuskambėjęs skandalas dėl sanitaro ir paciento konflikto, buvusios savižudybės – vieni iš nemalonių atvejų, su kuriais tenka susidurti dirbančiam personalui.
„Kadangi dirbu moterų ir vaikų skyriuje, tai galiu pasakyti, kad moterys yra labiau linkusios į savižudybę. Per mano darbo metus, tikrai yra buvę bandymų, bet nedaug, nes moterys tuo pačiu šiek tiek yra linkusios gal labiau pabumbėti, reikšti nepasitenkinimą“, – pasakoja Marija.
Moteris svarsto, kad tokių nutikimų pasitaikydavo sovietiniu laikotarpiu, nes į žmogų mažiau kas kreipdavo dėmesį, nesistengdavo jo užimti veiklomis. Anot Marijos, šiuo metu ligoninėje pacientai kiekvieną dieną būna užimti vis skirtingomis veiklomis, tad slogioms mintims dažniausiai nebūna laiko:
„Šiais laikais pas mus kažkaip tas žmogus yra labiau užimtas, o gal ir patys žmonės pasidarė sąmoningesni, iškilusias problemas sprendžia kiek kitaip. Bet pas mus nuo pat ryto pacientai pavalgę ir išgėrę vaistus keliauja į užsiėmimus: tai į sporto salę, į relaksaciją ar dar kitur, bet visąlaik jie būna užimti.“
Ilgametė slaugytoja taip pat tikina, kad nors didelės pacientų rotacijos skirtingais sezonais nevyksta, tačiau per ilgus darbo metus pastebėjo, kad pacientai darosi vis labiau apsiskaitę, išsilavinę, su jais yra įdomu ir pabendrauti.
„Pasikeitė gal labiau žmonės, bet ligų klasifikacija ir skaičius liko tas pats. Pastebiu, kad gal labiau vartodami vaistus žmonės sugeba išsilaikyti ilgiau namuose ir pas mus nepapuola. O jeigu papuola – tai jie, palyginti su tada, kai pradėjau dirbti ligoninėje, atvyksta labiau apsiskaitę ar išsilavinę, pasikeitę į gerąją pusę“, – teigia M. Baronienė.
Moteris tikina, kad nors žmonės dažnai ir būna sąmoningesni, tačiau situacijų, kuomet pacientas grubiau suduoda, neišvengia.
„Manęs nėra kas nors labai mušęs, bet būna, kad ir apipešioja, taip liaudiškai sakant. Bet viskas vis tiek priklauso nuo to, kaip tu pats bendrauji. Kol nejaučia jokio pavojaus iš manęs, tol ir patys nieko nedaro. Bet, aišku, būna, kad ir įspiria, jeigu yra supykę, ar ten pliaukšteli, bet nieko daugiau. Nereikia jų provokuoti, tai ir nepuls pirmi“, – pasakoja Marija.
Tokios situacijos, anot slaugytojos, dažniau pasitaiko vyrų skyriuje nei moterų, mat moterys labiau linkusios savo nepasitenkinimą reikšti žodžiais, o ne veiksmais.
Pasiteiravus, o kaip į moters darbą reaguoja artimieji, Marija pradeda vėl juoktis, kad prisitaikyti šeimos nariai turėjo bet kokiu atveju, nes moteris ištekėjo ir susilaukė vaikų jau dirbdama ligoninėje. „Mano darbo niekas nesureikšmino, tiesą sakant, viskas savaime gavosi, nes tokio pokalbio kažkokio net ir neturėjome bei niekam nekilo problemų. Tiesiog vaikai žinojo, kad mama dirba ligoninėje ir tiek, nieko čia baisaus“, – atvirauja 46 metus Rokiškio psichiatrijos ligoninėje slaugytoja dirbanti suvalkietė Marija Baronienė.
Zinoma kad yra visko ,bet taip turi kalbėti....o sovietmečiu irgi dirbo.tai kaip tramdomuju marskiniu nematė....melas
