Šiandien 23-ejų Ieva nerimo sutrikimą išmoko suvaldyti taip, kad kasdienio gyvenimo jis beveik neberiboja, ji sėkmingai baiginėja studijas ir pilnu etatu dirba išsvajotoje marketingo srityje. Ir buvimas vienai jau nebebaugina, kompaniją palaiko šunytė Elza, tačiau to, ką teko patirti, nepamiršta ir garsiai pasakoja apie savo patirtis.
Netikėtai ištiko traukuliai
Viskas prasidėjo dar tuomet, kai Ieva buvo gimnazistė. Tuomet būdama 17-mete ji ramiai vaikščiojo po prekybos centrą, kai pajuto, kad kūnas siunčia keistus signalus – visą kūną staigiai apėmė silpnumas, sukosi galva, sutriko koordinacija, o galiausiai viską užliejo tamsa.
„17-os metų mane ištiko traukuliai prekybos centre. Pamenu tą momentą, kai atsibudau greitosios medicinos pagalbos automobilyje ir man paklausus, kas nutiko, pasakė: „Jums buvo epilepsijos priepuolis“.
Tą sekundę atrodė, kad visas gyvenimas prabėgo prieš akis, puoliau į ašaras, nes turėjau artimą draugę, kuri sirgo labai sunkia epilepsijos forma, mačiau ir žinojau, kaip ši liga gali riboti ir sukaustyti. Kai sužinojau, kad man tikriausiai buvo tas pats, iškart įsivaizdavau blogiausią, kad viskas, nebegyvensiu, būsiu prikaustyta prie lovos“, – prisimena ji.
Tąkart merginos galvoje rastas epilepsijos židinys, duota ampulė su vaistais, kad juos būtų galima suleisti traukulių atveju. Laimei, kelis metus traukuliai nesikartojo, tačiau panašūs keisti pojūčiai kaip prieš traukulius ėmė kankinti vis dažniau.
„Eidavau mieste, prekybos centre, bet kur kitur ir prasidėdavo panašūs pojūčiai, lyg prieš tuo metu dar vienintelius buvusius traukulius – vaizdas pradeda suktis, kūnas drebėti, apima jausmas, jog trūksta oro, širdis dažosi, atrodo, nebepastoviu ant kojų. Manydavau, kad tuoj vėl ištiks traukuliai, tai labai gąsdindavo“, – pasakojo I. Degimaitė, savo patirtimis besidalijanti savo „Instagram“ paskyroje „Jei atvirai“.
Tik tada ji dar nesuprato, kad tai ne ženklas, kad prasidės traukuliai, o panikos priepuolis – anksčiau su tuo nesusidūrusi ji nė nežinojo, kas tai, dar menkai buvo kalbama apie psichinę sveikatą.
Baimė lydėjo kiekviename žingsnyje
Šiandien, žvelgdama atgal, Ieva sako suprantanti, kad ištikęs epilepsijos priepuolis buvo tik paskutinis lašas, paskatinęs nerimą ir paniką, o visko šaknys kur kas gilesnės. Sukrečiantys įvykiai, ilgai besitęsiančios psichologinės traumos – pagrindinė panikos priepuolių priežastis.
Kartą, ištikus panikos priepuoliui mokykloje, Ievos atvažiavo pasiimti mama, kuri atpažino Ievos simptomus. Mergina sako, kad šioje vietoje jai pasisekė – jei ne mamos žinios, klausimas, kada būtų sužinojusi, kas su ja išties vyksta:
„Tuo momentu man, galima sakyti, pasisekė, kad mama žinojo, kas yra panikos priepuoliai iš savo patirties, buvo su tuo susidūrusi. Tuo metu aš nematydavau, kad kažkas apie tai kalbėtų viešai. Jeigu mama nebūtų žinojusi, šeima ir draugai nepalaikę ar nesupratę, galbūt būčiau išėjusi iš proto, nežinodama, kas su manimi vyksta.“
Lengviau tąkart nepasidarė – baimė vis augo, keitėsi, vieną baimę papildė kita ir darėsi tik blogiau. Prekybos centrų slenksčio Ieva viena neperžengdavo, nes vos įžengus prasidėdavo panikos priepuolis.
„Pirmiausia labai bijojau epilepsijos, paskui pradėjau įsivaizduoti insultą, infarktą, nors tebuvau 18-metė, dar tik gimnazistė, bet nuolat gyvenau su mirties ar kažko baisaus nutikimo baime.
Baimės labai išsivystė, aš porą metų nebegalėjau įeiti į prekybos centrą. Po traukulių ėjau į prekybos centrą, iškart ištiko panikos priepuolis, nes smegenyse yra asociacijos – čia kažkada buvo blogai, reiškia, vėl pavojus.
Paskui net nebegalėjau įeiti į jokį prekybos centrą. Iki šiol turiu baimę, į antrą ar trečią aukštą pakilti negaliu“, – apie gyvenimą užvaldžiusias baimes pasakojo Ieva.
Negalėdavo viena būti namuose
Blogiausiu etapu pati mergina laiko 18-19 savo gyvenimo metus. Rodos, tai laikas, kai gyvenimas kupinas džiaugsmo ir noro gyventi, tik Ievai jis buvo visiškai kitoks. Kasdien kankinantis nerimas, varginantys nuolatiniai panikos priepuoliai gilino jau turimą depresiją:
„Negalėdavau viena likti namuose 5 minutėms, nes būnu viena, galvoju, o jeigu mane ištiks priepuolis, būsiu viena, laiku negausiu reikiamos pagalbos ir čia numirsiu.
Negalėjau viena nueiti iki tolimesnės parduotuvės. Bet tuo metu turėjau vaikiną, kuris atsirado mano gyvenime kartu su pirmuoju epilepsijos priepuoliu, tad matė nerimo sutrikimo augimą. Jis visur mane lydėdavo, buvau prie to pripratusi.“
Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Mergina sako kūrusi planus, kad kartu su vaikinu važiuos studijuoti į Vilnių ir turės ramstį. Tik santykiai nutrūko, o tuo metu vykusios skaudžios skyrybos bei panašiu metu prasidėję neramumai šeimoje ne tik įklampino į gilią depresiją, bet ir sukėlė dar daugiau nerimo dėl netolimos ateities.
„Tuomet atėjo supratimas, jog tokios būklės aš niekaip viena neišgyvensiu Vilniuje, supratau, kad nebėra kur trauktis ir pagaliau sutikau priimti pagalbą iš gydytojų ir pradėti vartoti antidepresantus“, – pridūrė ji.
Dveji metai – tiek laiko Ievai prireikė, kad paleistų savo užsispyrimą, savarankiškumą ir kreiptųsi pagalbos į specialistus. Bet tai, panašu, merginai atvėrė plačias galimybes išvykti studijuoti svajonių profesijos.
„Atvažiavau į Vilnių likus mėnesiui iki pirmo kurso ir pratinausi. Pratinausi būti namuose. Bandydavau kuo ilgiau miegoti, kad dienos liktų kuo mažiau, kad man reikėtų kuo mažesnį laiko tarpą kentėti vienai.
Psichologiškai padėjo keli artimi draugai, tuo pat metu atvykę gyventi į Vilnių, žinoma, prisidėjo ir pradėti vartoti vaistai. Po kiek laiko stengiausi viena nuvažiuoti į miestą autobusu. Vienas geriausių būdų, kaip įveikti visas fobijas – eiti į situaciją, kurios bijai“, – sako I. Degimaitė.
Nerimas gyvenimo nebevaržo
Šiandien mergina toliau vartoja vaistus ir stengiasi reguliariai lankyti psichoterapiją – čia gilinasi į baimių priežastis, atrakina giliai viduje tūnančias patirtis, ir mokosi iš lėto nugalėti baimes.
Paklausta, kaip viskas pasikeitė nuo pirmojo karto, kai ištiko panikos priepuolis ir kaip jos gyvenimas atrodo dabar, mergina džiaugiasi, kad su nerimu ir panika jau išmoko susigyventi, panikos priepuoliai ištinka retai, o nerimas vienokia ar kitokia forma aplanko beveik kasdien, tačiau kontroliuojamas netruko kasdienei veiklai.
„Kas labai pasikeitė, tai kad tavo galvoje atsirado vietos kitoms mintims, ne vien baimėms. Kai gyveni pastovioje savo galvoje susikurtoje grėsmės zonoje, nebelieka laiko ar vietos galvoje normaliai mąstyti apie karjerą, santykių puoselėjimą, keliones, savirealizacija, jei nuolat galvoji apie savo sveikatą, kaip atlikti įprastus dalykus, nuolat bijai ir tuo pačiu metu nori mirti“, – pasakoja Ieva.
Vis dėlto, dar yra baimių, per kurias I. Degimaitė perlipti negali, pavyzdžiui, paniškai bijo eiti per tiltus. Buvo užsibrėžusi tikslą pereiti ilgiausią Vilniaus tiltą, tačiau, kaip pati sako, tąkart išsikėlė sau per didelį tikslą, tad einant tiltu ištiko panikos priepuolis, dar labiau paaštrinęs baimę.
Ieva sako, kad svarbiausia savęs per daug nespausti ir nebandyti didelių ar įsisenėjusių baimių įveikti iš karto. Daug veiksmingiau dirbti nuolat ir kaskart dėti mažą žingsnelį į priekį.
„Šeima, draugai nori keliauti, aš irgi noriu, bet neįsivaizduoju, kaip šiuo metu įlipčiau į lėktuvą“, – pridūrė ji, tačiau sako su baimėmis sėkmingai palengva kovojanti ir tikinti, kad ateis diena, kai gyvenimą varžančios baimės liks praeityje.
Mergina ragina visus, susiduriančius su panašiomis problemomis, nenumoti į tai ranka ir kreiptis į specialistus, kol savigyda nenuskandino baimės liūne. Per mažų problemų, kurių neverta spręsti, nebūna.
