Joninės, Rasos, vasaros saulėgrįža, vidurvasario šventė arba Kupolės – net keliais skirtingais pavadinimais, anot etnologo, galima pavadinti artėjančią vasaros šventę.
„Visos tautos, kurios gyvena vidurinėje klimato juostoje, kurioje yra labai didelis skirtumas tarp vasaros ir žiemos laiko, švenčia Jonines. Jos yra švenčiamos nuo senų laikų, tačiau skirtingose gentyse gyvavo įvairūs šios šventės vardai – Rasos, Kupolės. Joninių vardu šią dieną švenčiame todėl, kad krikščionys mini šv. Jono gimimo dieną“, – paaiškina etnologas.
Senosios tradicijos
Joninių šventimas yra svarbus lietuviams todėl, kad nuo seno buvome žemdirbių tauta ir būtent šiuo metu yra rugių žydėjimas:
„Anksčiau sakydavo, kad rugiai rasoja. Kas tas rasojimas? Tai kuomet gražią dieną papūtęs vėjelis virš rugių lauko sukelia tarytum tokį debesį, kuris atrodo kaip rasa. Rugių žydėjimas yra labai svarbus momentas, nes nuo jų priklausys, kiek vėliau turėsime duonos.
Būtent todėl ši šventė būdavo labai sureikšminta – ne tik dėl rugių, tačiau ir dėl to, kad naktis labai trumpa, o diena – pati ilgiausia.“
Iš tiesų, iki pat dabar, Jonines lietuviai švenčia naktinėdami ir stebėdami per visą naktį niekaip neužsitraukianti naktinio dangaus skliautą. Taip pat žmonės mėgaujasi ir paskutine ilgiausia diena, kadangi, kaip dauguma žino, nuo Joninių dienos ritasi į rudens pusę ir pradeda trumpėti.
„Būtent dėl šio reiškinio šią dieną yra buriami įvairiausi ateities spėjimai. Pavyzdžiui, norėdamos sužinoti savo likimą, merginos pina vainikėlius, kuriuos vėliau paleidžia į ežerą arba upelį. Yra daug labai gražių apeigų bei tikėjimų. Tikima, kad Joninių rytą yra stebuklinga rasa, kuri gerina sveikatą. Anksčiau žmonės su ja prausdavo kojas, veidą, o kartais ir nuogi pasivoliodavo joje“, – nusijuokia L. Klimka.
Pasak etnologo, senovės lietuviai tikėjo, kad tą dieną iš gamtos reikia pasiimti energiją, kuri pulsuoja aplinkoje. Tačiau būdavo ir įdomesnių apeigų, pavyzdžiui, tikėdami raganų egzistencija, žmonės kaip niekada per Joninių dieną saugodavo savo namus ir gyvulius:
„Buvo tikėjimų, kad raganos gali iš kaimynų karvių pieną atimti ir jį neva burtais pasidauginti. Tokių tikėjimų, iš tiesų, buvo, todėl yra labai daug įvairiausių metodų, kaip reikėtų apginti savo galvijus. Pavyzdžiui, prie rago pririšdavo Šv. Agotos duonos ar bent jau tvartą apkamšydavo dilgėlėmis. Tačiau toks entuziastingas tikėjimas buvo labiau žaidimas nei tikras įsitikinimas.“
Laužo galia
Joninių šventimas taip pat daugeliui asocijuojasi su paparčio žiedo ieškojimu bei, žinoma, laužo kūrenimu. Pasiteiravus, kuo toks svarbus šią dieną yra laužas, etnologas tvirtina, kad žmonės jį kurdavo norėdami dar labiau sutrumpinti šventės naktį ir kuo ilgiau ja pasimėgauti.
„Be to, laužą kurdavo toje vietoje, per kurią yra ginami galvijai. Buvo manoma, kad perėję per tą vietą, jie tarsi išgis nuo ligų, bus apdrausti nuo vilkų užpuolimo. Kitaip tariant, tikėjo, kad laužas turi tarsi apvalomąją jėgą.
Kaimo jaunimas nuo kalno mėgdavo dar paleisti riedėti seną ratą, išmirkusį dirvoje. Jį uždegdavo ir paleisdavo riedėti arba kartais iškeldavo tiesiog ant karties. Toks ritualas būdavo lyg prašymas saulutei neskubėti ridentis į rudenio pusę, ją sustabdyti ir pratęsti vasarą“, – priduria Libertas Klimka.
Dažniausiai Joninių apeigos būdavo skirtos paminėti gamtos jėgoms, kadangi žmonės norėdavo su jomis sustiprinti ryšį ir išsiprašyti malonių, jog vasarą būtų ilgesnė, užaugtų geresnis derlius ir šalčiai neskubėtų sugrįžti:
„Senosios Joninių apeigos Lietuvoje XIX šimtmetyje buvo labai benykstančios, tačiau vėliau su lietuvininkų choru jas atgaivino Vydūnas. Dainos buvo vėl pradėtos dainuoti ant Rambyno kalno, o ir tarpukario metu ši šventė vėl paplito.“
Labiausiai senąsias apeigas pavyko išlaikyti kaimynas latviams, kurie švenčia tuo metu šventę, kuri vadinasi ne Joninės, tačiau – Lyguo. Anot etnologo, iš esmės, dauguma Europos tautų švenčia tą pačią vasaros saulėgrįžos šventę.
„Per Petrines galima pastebėti, kaip sutrumpėja diena. Iš tiesų, sunku pasakyti, kiek dienų anksčiau Jonines švęsdavo lietuviai, kadangi neturėjo nei vieno nustatyto laiko mato. Dienos ilgumą buvo sunkiau nustatyti, todėl, matyt, švęsdavo ilgiau nei švenčiame dabar“, – nusišypso pašnekovas.
