Beata sako, kad kartu su vyru namelį nusprendė įsirengti netikėtai. Moteriai ši idėja iš pradžių nepatiko, tačiau vėliau ji įžvelgė būsimų namų potencialą:
„Šį projektą pradėjome visiškai atsitiktinai. Kadangi turime stovyklavietę prie upelio Švendubrėje, išgirdome apie netoliese parduodamą namelį, tad nuvykome pažiūrėti. Pirminis vaizdas tikrai šokiravo, aš iš karto sakiau ne. Tačiau vyras įkalbėjo. Nuo pirkimo iki įsikėlimo užtrukome 2 metus.“
Namo atnaujinimo rūpestis – išplanavimas
Beata pasakoja, kad namo įrengimo procesas nebuvo lengvas. Visus pasenusius daiktus reikėjo pakeisti naujais bei namelį perdaryti iš pagrindų.
„Teko išvežti labai daug šiukšlių, iškasti visą kiemą. Kaimuose vyravo sena mada užkasti ir kaupti šiukšles. Jų buvo labai daug, tad nemažai laiko užtrukome vien su šiuo reikalu, kad galėtumėme pradėti meistrauti.
Lupome grindis, sienas, ardėme stogą, smėliavome rąstus, išėmėme langus, juos restauravome. Darbų begalė – supras tie, kas yra susidūrę su namo remontais“, – pasakoja Beata.
Moteris pasakoja, kad didžiausias iškilęs sunkumas – namo išplanavimas. Kai kuriuos kambarius reikėjo išgriauti, o kitus išdėlioti visiškai kitaip.
„Atrodo, kad kadaise žmonės buvo labai žemo ūgio, nes staktos buvo itin žemos, todėl nusprendėme atverti vieną didelę erdvę, panaikinti antrą aukštą.
Name buvo daug mažų kambariukų, juos visus išgriovėme. Patys planavom, kaip vesim elektrą ir teko atsivesti kanalizaciją, tvirtini pamatus“, – pasakoja Beata.
Supanti gamta pakerėjo
Moteris sako, kad kai kurie artimieji abejojo poros sprendimu ir bandė atkalbėti nuo tokio rimto įsipareigojimo. Tačiau Beata nesistebi, nes ir pati pamačiusi pradinę namo būklę buvo skeptiška. Visgi moterį pakerėjo būsimąjį būstą supanti gamta.
„Labai motyvavo aplinkinė gamta. Čia labai gražu. Aplink miškai, o per langus matosi Raigardo slėnis, kur tapydavo pats M. K. Čiurlionis. Vaikščiojant slėnyje, prie upelio su šuniu dažnai sutinkam stirnas, zuikius.
Svarbiausia buvo pradėti. O kai pradėjome, motyvacija kiekvieną dieną vis augo, nes vaizdas vis gerėjo“, – dalijasi Beata.
Paklausus, ar netikėtai atsiradę remonto darbai nesukėlė dar daugiau įtampos bei konfliktų, ji atsako, kad buvo visko, nes remontas – tikrasis santykių išbandymas.
„Viską projektavo vyras, o dizainą kūrėme kartu. Žinoma, kad buvo visko. Manau net darantys remontus butuose galėtų pritarti, kad kartais tai gali būti tikru santykių išbandymu“, – juokiasi pašnekovė.
Pavertė jaukumo oaze
Išskirtinį namelio vidaus dizainą pora pasirinko, nes norėjo išsaugoti kuo daugiau autentikos:
„Kadangi namas 1943 m. statybos, norėjosi išsaugoti rąstines sienas, medines lubas, medinius langus, atkurti autentiškas, būtent šiame kaime naudotas langines.
Aiškaus galutinio plano kaip ir nebuvo, jis dažnai keisdavosi eigoje. Mūsų tikslas buvo gyventi mediniame name, su visai kitokiu mikroklimatu nei šiuolaikiniai namai ir, žinoma, kitokia namo aura“, – sako Beata.
Moteris pasakoja, kad investuoti į seno namo renovaciją buvo baisu dėl išaugusių medžiagų kainų, tačiau noras buvo stipresnis už abejones.
„Bijojome. Eigoje buvo visko. Pradėjus darbus ir darbų eigoje palyginus kainas kai kurios medžiagos jau buvo išaugę du kartus. Bet to, ką pradėjome, negalėjome nepabaigti“, – pasakoja ji.
Moteris sako, kad tokio tipo projektą galėtų pradėti tie, kurie nebijo sunkaus darbo ir turi kantrybės:
„Žinoma, jeigu tik yra kantrybės, nebaisus juodas darbas, palaikau norinčius turėti kitokius namus nei numatyta pagal statybos techninį reglamentą – kodėl gi ne. Gyvendami čia ir žinodami, kiek darbo buvo įdėta, manau, dar labiau tai vertiname.“
