Režisierius sako, kad po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ jis sulaukė daug žmonių komentarų, kad jie, žiūrėdami filmą, verkė. Donatas sako, kad kaip tik to ir siekė.
„Dabartinėse socialinėse medijose gaunu tikrai daug žinučių, laiškų, atsiliepimų, o tai, galima sakyti, yra geriausia kritika, nes tai įrodo, kad aš pasiekiau tikslų, nes aš to ir norėjau. Aš norėjau, kad žmones filmas paliestų. Tu visą laiką kurdamas tikiesi, kad kažkaip palies ir neslepiant visą laiką sakai, kad geriausia yra tada, kai žmogus bliauna“, – pasakoja režisierius.
Septyni vaikai
Pašnekovas kalba, kad negali išskirti svarbiausio savo darbo, nes kinas jam yra kaip vaikas.
„Aš visada sakau: o, turiu septintą savo kino kūdikį. Nes realiai tu į jį įdedi tiek pat laiko, valandų, kiek tu įdėtum į vaiką, tu jį myli taip pačiai, jis tau tiek pat svarbus. Tu visada už jį kovosi ir brangiausias bus tas, kurį tu kursi ar apie kurį kalbėsi.
Manau, kad retas kūrėjas, kuris sakytų: žinai, man gėda už aną ar kitą filmą. Tu visą laiką ne tai kad išteisinsi, bet tiesiog besąlygiškai pasitiki tuo, ką kūrei, ir turi tai mylėti“, – pasakoja jis.
Laisvė ir patriotizmas
Donato Ulvydo kūryboje gausu laisvės temos – ir Emilijos filmas apie laisvę, režisierius dirba prie projekto „Laisvės vėliavnešiai“. Kūrėjas sako, kad jam laisvė yra patriotizmas.
„Aš labai susijaudinau, kas vyko prieš keletą metų Ukrainoje. Labai gerai prisimenu savo paauglystės išgyvenimus, kai mes tapome nepriklausomi, kad aš nebuvau tuomet aktyvus ir tarsi jaučiu sąžinės priekaištą, kad aš nekovojau, į armiją nėjau. Suvokiu, kad mano patriotizmas dar neišsiskleidęs, kad dar nieko nepadariau dėl savo šalies, kurioje gyvenu ir noriu jaustis saugiai, ir tada suprantu, kad apie tai galiu kalbėti savo kūryboje. Ne tiek apie laisvę, bet apie patriotizmą, apie kurį galiu kalbėti iš tokių grynai kaip žmogaus pozicijų, matant, kas vyksta pasaulyje – apie tai kalbėti yra svarbu“, – pasakoja jis.
Apie pačią laisvę Donatas sako galėtų kalbėti valandų valandas, tačiau bene labiausiai jam įstrigo kolegos aktoriaus Česlovio Stonio pasakymas, kad šalis yra laisva tiek, kiek yra laisvi jos žmonės, ir ne atvirkščiai.
„Mes turime kovoti už savo laisvę, kaip žmogaus, kaip asmenybės – laisvę reikšti savo mintis, laisvę elgtis pagal savo sąžinę, pasakyti tiesą, ką tu galvoji, ko bijai ar nenori, nevynioti į vatą“, – sakė jis.
Svajojo būti krepšininku
Donatas jau nuo vaikystės pasižymėjo tvirtu charakteriu. Ir nors apie režisieriaus profesiją jis iš pradžių nesvajojo, tačiau vieną dieną suprato, kad jį traukia kinas, ir vyras nėrė ten.
„Tai nebuvo, kad aš iškart nutariau būti režisieriumi. Aš nežinojau, kokia tai pareiga, kokia profesija. Man tiesiog buvo įdomu, kaip gimsta kinas. Jeigu aš kažkuo svajodavau būti, tai svajodavau būti krepšininku, architektu – tuos dalykus aš suvokiau kaip profesiją. Kažkas norėjo būti vairuotoju, kažkas gaisrininku – kaip visi ar kaip visi sako kosmonautu, o aš norėjau statyti namus ir būti architektu. Bet vieną dieną, pamatęs filmą, kaip kažkas sprogsta, lūžta, dūžta ir miršta, aš susimąsčiau.
Palauk, palauk, palauk: ar iš tikrųjų kažkas mirė, kad aš pamatyčiau? Ne, čia gal kažkaip padarė, gal sukūrė. Man prasidėjo klausimų virtinė. Palauk, tai yra padaroma, sukuriama. Reiškias, kažkas man tai parodo, kažkas filmuoja – tai yra darbas. Man užsisuko tokia spiralė bandyti suvokti, kaip tai darosi. Kuo toliau bandžiau apgraibomis domėtis, tuo daugiau mane įtraukė ir suvokiau, kad ė, tai yra magijos pasaulis, tai yra fantastika“, – sako jis.
Nėkart nesuabejojo
Tuomet Donatui tebuvo 14-15 metų, tačiau nuo to laiko jis nesuabejoju savo pasirinktu keliu ir tai, kalba režisierius, jam yra didžiausia laimė.
„Netgi būdamas tas pats paauglys, 18-os metų, esi abiturientas, o tau ateina teta ir sako ir sako: žinai, vaikeli, neik tu į jokią kultūros sritį, oi koks bus varganas gyvenimas, kokia bus sausa duona, bando tave atkalbėti, nes kažkodėl ta kultūra asocijuojasi su sunkiu gyvenimu ir aš nežinau iš kur, bet tas mandagus nutylėjimas, bet aš labai gerai žinau, ką aš viduj galvojau: „jūs man čia niekas nieko neaiškinkit, aš labai gerai žinau, ką man reikia daryti“.
Ir tas pasitikėjimas neapleido niekada gyvenime. Per tuos dvidešimt su viršumi metų aš visą laiką žinojau, kad aš darau tai, ką noriu daryti, kad tai man yra visiškas kaifas, kad aš ryte keliuose ne maždaug „ir vėl nauja diena“, o aš keliuosi, nes žinau, kad man yra faina. Netgi ką aš dažnai atsakau kolegoms žurnalistams ar studentams: aš sakau, kad aš nedirbu, aš neturiu darbo“, – kalba režisierius.
Nereikia pabėgti
Kūrėjas sakau, kad jis užsiima hobiu, nes daro tai, ką mėgsta, tad jam nuo darbo niekur nereikia atitrūkti kaip kitiems.
„Man nereikia niekur pabėgti, nes esu visam gyvenimui pabėgęs į tą magijos pasaulį, į kiną, kur, kaip sakau, yra melo imperija, gali viską pakeisti, perrašyti, gimti, atgimti, įsimylėti, užgimti – viskas iš naujo, viskas kitaip. To gyvenimo atradimas man buvo didžiausias džiaugsmas gyvenime. Ir galimybė jame likti“, – sako jis.
Donatas mano, kad į šią žemę žmogus ateina pasidžiaugti, ir jis tą ir daro.
„Man pasisekė. Aš džiaugiuosi nuo to, ką veikiu, kaip veikiu, kodėl einu, ką darau, kokias problemas sprendžiu. Kaip aš sakau, man nėra problemų, man yra iššūkiai. Ir tada įjungi tą pozityvumo filosofiją įjungi ir tada tu suvoki: nėra problemų. Jeigu neatvyko užsakytas apšvietimo prietaisas į filmavimo aikštelę, tai filmavimas neturi sustoti.
Tai reiškia, tu kūrybiškai turėsi išspręsti šitą situaciją, ir viskas taip persiverčia, ir tu tiesiog kaifuoji nuo to, ką tu darai, kaip darai, kaip viską sukiesi, kad kažką papasakosi tuo. Tai yra nuolatinė aistros būsena. Nuolat įsimylėjęs“, – sako jis.
Pasiekė visko
Režisierius sako, kad negali prisiminti, kad gyvenime būtų nepasiekęs kažko, ko norėjo. Net ir holivudinę svajonę Donatas įgyvendino – jo režisuotą filmą „Tadas Blinda. Sugrįžimas“ rodė Los Andžele. Tuomet pašnekovas suprato, kad kurti Lietuvoje jam yra dar geriau ir viskas gyvenime priklauso nuo požiūrio.
„Išvažiuoti savaitei pamedituoti į Tibetą yra lengvesnis kelias nei atrasti savyje jėgų ir valios tą pačią savaitę pamedituoti Lietuvoje, kai tau skambina, kai tau buitis, kai tau visi trukdžiai ir pagundos čia yra. O tu rask tiek jėgų, kad savaitę užsidarytum ir pamedituotum bute, savo sodyboje ar išvažiavęs pas tėvus į kaimą.
Tai čia bus daug sunkiau, nes ten nuvažiavus – viskas, tu jau savaime įkrenti, perkeli į tą vietą, kur medituoti yra patogiau. Tai čia yra mano metaforiškas išsireiškimas, kad viskas yra požiūrio klausimas“, – kalba jis.
Tik melancholiška muzika
Ryžtingas ir savo svajones įgyvendinantis Donatas sako, kad liūdesio jo gyvenime buvo nedaug, tačiau melancholija čia užima savą, širdžiai mielą vietą.
„Aš klausau tik melancholiškos muzikos, man labiau patinka rami. Man tikrai nereikia vakarėlių, dūzgių, išėjimų „out“, bėgimų, lėkimų, kad tik būti su žmonėmis, kad tik mc mc – man to nereikia. Kai kas sako: ką tu čia toks truputį nuobodus. Bet vėlgi, ar tai yra liūdesys, ar aš liūdžiu? Ne.
Aš labai retai jaučiuosi liūdnas. Pasakyčiau, kad pas mane labiau yra... Aš kartais sakau, kad žmogus turi būti ramus. Labai dažnai gaunu pasipriešinimo, sako, kad menininkas turi būti cholerikas, bėgti, lėkti, daužyti, paslysti. Aš išvis priešindavausi studijų metais, kai sakydavo, kad menininkas turi būti visada alkanas, visada piktas. Aš sakydavau: ne, „sorry“, aš su tuo nesutinku ir man tai nepriimtina.
Man atrodo, kad turi būti ramybės būsena. Tu turi būti ramus ir mano akys nėra liūdesio akys. Tai yra tokia, mano įsivaizdavimu, pasitikėjimo momentu būsena ir tai nėra nieko panašaus į liūdesį, tai tiesiog yra sustabdymas savęs paskanauti to, ką veiki, čia ir dabar. Nes jeigu tiesiog sproginėsi, bėgsi, lėksi, žaižaruosi, tai manau, kad tu tiesiog nepastebėsi momento. Pats geriausias momentas yra čia ir dabar“, – kalba jis.
Tad stengdamasis kuo dažniau būti čia ir dabar, Donatas sako, kad taip jis pasitiki momentu. Režisierius tikina, kad pasitikėjimas savimi menininkui yra labai svarbus, todėl jis gyvenime daugiau vadovaujasi jausmu, o ne logika.
