Pokalbis su Mariumi Repšiu iš tv3.lt laidos „Ieškom laimės“:
Sakyk, Mariau, ar šituo savo gyvenimo etapu esi laimingas?
Šiuo metu taip. Manau, pats laimingiausias. Dėl to, kad turiu mėgstamą darbą, nuostabią šeimą, man sekasi – neslepiu to žodžio – ir man labai gerai.
O nebijai, kaip žmonės sako, kad, jeigu pasakys „man sekasi“, gali nebesisekti?
Žinau, kad vieną dieną turbūt taip ir atsitiks, aš kaip ir pasiruošęs tam reikalui, bet kaip bus, taip bus, labai nesiveliu į tuos visus dalykus, nemąstau apie tai, kad, jeigu pasakysiu „man sekasi“. Visi ir taip mato. Aš dabar ant bangos, ta banga praeis, galbūt bus kita banga, bet kol aš ant bangos, aš pats tą suprantu.
70 litų per mėnesį
Sakyk, daug tavo gyvenime buvo tokių etapų, kai buvo tikrai sunku?
Teko ir gydytis, teko ir badauti, teko ir pinigų neturėti. Į mėnesį uždirbdavau 70 litų. Tai buvo 2008 m. Tuomet dar tik baiginėjau akademiją, su pinigais buvo labai striuka. Su tiek pinigų išgyventi be šansų, tad tuomet mane išlaikydavo žmona.
Iš tikrųjų kartais man yra apmaudu dėl aktorių, kalbant bendrai, nes aktorinis dalykas yra labai nuvertinamas. Atrodo, kad aktoriai – kažkokie trečiarūšiai žmonės. Kai paklausai, kiek uždirba kiti gretimos profesijos žmonės ir kiek uždirbi tu, tada graudu darosi.
Kaip manai, kodėl aktoriai taip mažai uždirba?
Nežinau. Gal dėl to, kad jų labai daug, nes jeigu tu pasakysi „man daugiau mokėkit“, jie būtinai susiras, kas už 50 eurų padarys tą darbą.
Perdegimas
Taip pat sakei, kad tau reikėjo gydytis. O kas čia? Čia buvo su emocijomis, su kokia depresija susiję?
Tiesiog persitempiau ir teko pailsėti. Bet atsigavau ir naujomis jėgomis aš puolu, šturmuoju teatrą ir televiziją.
Dar truputėlį tą liūdnesnę temą pagvildenkim – o daug teatre yra žmonių, kurie perdega, kuriems sunku emociškai?
Visiems sunku. Tu pagalvok. Tu gauni tekstą, ten yra išrašytas tavo vaidmuo, jis išgyvena, dar tave režisierius spaudžia, o jeigu tu dar darbštesnis, tu pats save pradedi spausti. Tu naktimis gali nemiegoti, nenorėti valgyti – visa tai labai veikia tavo psichiką. Jautresni žmonės į tai reaguoja jautriai ir jiems gali liūdnai baigtis.
Ir tu tas, kur darbštesnis?
Taip, turbūt darbštesnis ir jautresnis. Vaikystė
O, pavyzdžiui, sugrįžkime į tavo vaikystę. Vaikystėje svajojai būti aktoriumi?
Ne, nesvajojau. Aš pilnai to nesupratau, bet aš atsimenu, kad labai mėgdavau kopijuoti. Kopijuodavau klasiokus, jų rašyseną, eiseną, kopijuodavau filmų personažus, kopijuodavau animacinių filmų personažus. Aš jais tapdavau. Aš Bitė Maja buvau, Kaukė buvau. Bitė Maja į užpakalį įsikišdavo tokią špilkutę ir žinodavau, kad čia mano slaptas ginklas, aš galiu su ja įgelti. Arba Kaukę kopijuodavau, Jacki Chaną, Briusly, Van Damą…
Žodžiu nuo pat vaikystės jau buvo tas – tu vaidindavai.
Taip, aš vaidindavau. Žiūrėdavau, kaip rašo klasiokas – paimdavau ir kopijuodavau jo rašyseną, bandydavau suprasti, kaip jis mato. Nežinau, iš kur čia, bet taip buvo.
O, pavyzdžiui, mokykloje tu buvai populiarus?
Paskutiniais metais taip. Paskutiniais metais labai atsipalaidavau, visai nesimokiau.
Receptas būti populiariam?
Ne, jokiais būdais. To nedarykite. Jeigu aš dabar mokyčiausi mokykloje, aš puikiai mokyčiausi. Bet yra kaip yra – aš labai prastai mokiausi, bet užtat labai gerai leisdavau laiką.
Patyčios
O tyčiodavaisi iš ko nors mokykloje?
Buvo, aišku tyčiodavausi. Iš tikrųjų aš gailiuosi dėl daug dalykų, kuriuos padariau, bet jais gyventi ir apie juos galvoti – tai nieko nepakeis. Tiesiog savo vaikus stengiuosi auklėti ir mokyti, kad jie taip nedarytų. Aš nebuvau pavyzdingas ir nenoriu būti pavyzdžiu. Aš daug klydau ir dar daug klysiu.
O jei sutiktum tą klasės draugą, iš kurio labai tyčiojaisi, ar atsiprašytum?
Atsiprašyčiau – nesudrebėtų man balsas atsiprašyti. Bet nebuvo taip, kad aš iš jo tiek tyčiodavausi, kad man akis badytų. Aš jį pavadindavau, bet nesmurtaudavau – jokiais būdais. Kažkaip mano laikais nebūdavo taip, kad žiauriai smurtaujama prieš klasioką.
Nesunku tau šiaip atsiprašyti gyvenime?
Sunku, aišku sunku, bet yra toks posakis – atsiprašo tik stiprieji žmonės. Taip, aš atsiprašinėju. Jeigu aš suklystu ir pripažįstu savo klaidą, aš būtinai atsiprašau. Čia, pavyzdžiui, per „M.A.M.A.“ apdovanojimus buvo tokia situacija, kai „Picaso“ dainavo scenoje, o mūsų vyrų komandai uždėjo ausines ir gavome mikrofonus. Mes irgi dainavome tą pačią „Picaso“ dainą truputį pasišaipydami, bet negalvojome, kad ir jie girdi mus, ką mes darome. Ir iš scenos girdime „Patylėkit truputėlį“. Aš supratau, ką mes padarėme. Aš, aišku, labai jų atsiprašiau. Bet yra kaip yra.
Atrodo slidi ta riba nuo juoko, geros emocijos iki patyčių. Dažnai tu gali žmogų įžeisti.
Tas ir yra sunku, kad juoktųsi visi, o ne tai, kad juoktųsi visi, o vienas nesijuoktų. Jeigu vienas nesijuokia, reiškiasi, tu jį įžeidi...
Mariau, o kas tau dabar yra gyvenimo prasmė?
Man gyvenimo prasmė dabar yra vaikai. Aš noriu juos užauginti gerais, dorais žmonėmis – va dabar toks mano tikslas.
