Ilona, ar jūs dažnai galvojate, kad esate keistuolė? Ar dažnai jaučiatės keista?
Labai įdomus klausimas. Iš tikrųjų, paradoksalu, bet dažniausiai aš galvoju, kad būtent mes, „Keistuoliai“ ir kiti mano kolegos aktoriai, esame patys normaliausi žmonės, o visi kiti yra keisti.
O jeigu reikėtų save apibūdinti penkiais žodžiai, kaip save apibūdintumėt?
Esu svajotoja, kartais esu kategoriška, labai myliu muziką, man labai svarbi mano šeima.
Kokia buvo didžiausia jūsų vaikystės svajonė?
Nepatikėsit, tikrai nepatikėsit. Kai buvau maža mergaitė, paklausiau savęs: jeigu turėčiau burtų lazdelę, kokių trijų norų paprašyčiau? Pirmas mano noras buvo toks: kad niekada pasaulyje nebūtų karo. Skamba galbūt patetiškai, bet iš tikrųjų tai man visada buvo labai svarbu ir aktualu.
Kita mano svajonė, kuri man buvo labai svarbi – tai Lietuvos laisvė. Aš labai ilgai nesupratau, kad mes esame Tarybų sąjungoje, o paskui, perskaičiusi Tarybų sąjungos konstituciją, pasakiau tėvams, kad mes galime išstoti, tai man tik sakė „tššš“, o aš vis tiek galvodavau, kad vis tiek ta Lietuva kažkaip išsivaduos. Todėl net nenustebau, kai Lietuva tapo laisva – manau, kad taip ir turėjo būti.
Kalbant apie laimę, sakykit, kuriuo savo gyvenimo etapu labiausiai ieškojot laimės?
Aš niekada jos neieškojau. Aš visada jaučiuosi laiminga. Atsimenu, vaikystėje, atsibusdavau, pažiūrėdavau pro langą – šviečia saulė, reiškia, viskas puiku, viskas gerai, bus nuostabi diena, ir aš esu laiminga. Kai ir tos saulės nebūdavo, sau pasakydavau: taigi mano reikalas būti laiminga. Galvoju, kad žmogus laimingas yra tiek, kiek jis galvoja, kad yra laimingas.
Nors kai būna viduj liūdna, vis tiek pasakysit: aš esu laiminga?
Vaikystėje, jaunystėje keldavau klausimus, kodėl man liūdna, kodėl kartais jaučiuosi nelaiminga, bet tada aš nusprendžiau: jei man visada seksis ir visada būsiu laiminga, nežinosiu tos laimės vertės. Vadinasi, jei man kas nors nepasisekė ir aš nuliūdau, tai įvyko tik tam, kad aš dar geriau suprasčiau ir suvokčiau, kokia yra didelė laimė – kažką pasiekti, kažką turėti, būti mylimam, mylėti.
O koks buvo sunkiausias etapas jūsų gyvenime?
Buvo sunkių etapų mano gyvenime. Labai buvo sunkus etapas mano gyvenime, kai aš, būdama penkerių metų, stojau į muzikos mokyklą ir apsipyliau savo suknelę. Man buvo 39 ar 40 laipsnių temperatūra ir negalėjau padainuoti, nors gerai dainavau. Ir tai buvo toks sunkus etapas, labai sunkiai tai išgyvenau. Labai sunkiai išgyvenau tėčio mirtį – labai ilgai nesusiradau savęs po jo mirties. Labai sunku, jei tavo vaikams kažkas negerai – iki šios dienos, jeigu mano vaikams kažkas negerai, tai yra vienintelis dalykas, kurio aš nepakeliu, nes aš negaliu už juos pabūti laiminga.
Jūs esate sakiusi, kad meilė yra visa ko esmė ir visai nereikėtų šito žodžio subanalinti iki to, kad apibūdintum meilę tik kaip santykius tarp vyro ir moters. Tad aš norėjau jūsų paklausti, kas jums yra ta meilė? Kaip jūs ją suprantate?
Taip ir suprantu, kad meilė yra visa ko esmė. Pradėkime nuo to – mylėti medžius, kurie yra tokie gražūs apsnigti. Kai mano sūnui dar nebuvo nė metų, aš su juo ant rankų nuėjau į mišką, o jis tiesiog veržėsi nuo mano rankų prie medžio. Galvojau, ko jis veržiasi, o jis kiek galėjo apkabino tą medį, priglaudė galvą. Tai buvo mažas mažas vaikas, kuriam niekas nieko neaiškino, o jis ėmė ir apsikabino tą medį. Po kurio laiko aš jau jį bandžiau nutraukti nuo medžio, o jis jau glaudžiasi prie kito medžio. Aš negalėjau iš miško išeiti, nes jis verkė – norėjo apkabinti visus miško medžius. Kokia didelė meilė! Čia yra meilė. Meilė vaiko mamai. Meilė tėvams, seneliams, mylimam žmogui, savo antrai pusei, meilė Lietuvai – visur yra meilė. Jei aš nemylėsiu Lietuvos, nebūsiu patriotė, tai ką aš čia veikiu šitame gyvenime Lietuvoje? Jeigu aš nemylėsiu mamos, tai kaip aš auginsiu vaikus, kaip vaikai mane mylės? Viskas taip yra susiję.
Esate sakiusi, kad jūsų gyvenimas labai pasikeitė po 40-ies, gavote daug naujų suvokimų. Kas ten tokio įvyko, ką tokio suvokėte?
Ne vienas etapas mano gyvenime buvo, kai kažką atrandi, išmoksti kažkokias pamokas. Kai man suėjo trisdešimt metų, aš staiga supratau, kad aš džiaugiuosi tuo, kad aš dabar esu dar jauna ir tuo pačiu esu daug brandesnė, daug ką suvokiu giliau, negu būdama 20-ties. Aš daug dalykų supratau, aš jau turėjau dvi dukras. Suvokiau, kad aš gebu visą gyvenimą jaustis laiminga… Nes yra moterų, kurios save jaunina ir galvoju, kad tik veidas be raukšlių, jaunystės eleksyras yra laimė – visai ne. Tada ir pasakiau, kad man patinka būti tokia, kokia esu, ir visai nenoriu būti jaunesnė. Man buvo taip smagu, kai man suėjo 30 metų, aš supratau, kokia aš laiminga. Tai kai 40 suėjo – aš dar laimingesnė, aš dar daugiau turėjau.
Tai dabar dar laimingesnė?
Dabar dar laimingesnė.
Jūs sakot, kad gražus žmogus yra ne dėl to, kaip jis atrodo ir kaip pasidažo, o nuo tos šilumos, grožio, meilės, sklindančio iš vidaus. O kaip gi tada prisipildyti ta meile ir šiluma ir spinduliuoti iš vidaus?
Mes visi turime tos meilės, bet tiesiog reikia nebijoti ja dalintis. Aš galvoju, kad žmonės labai užsidaro ir bijo parodyti jausmus. Aš dirbu su mažais vaikais ir matau, kurie yra atiduodantys, spinduliuojantys tą meilę, o kurie jos turi daug, bet bijo ją parodyti, taip nedrįsta. Aš galvoju, kad tėvai turėtų vaikams leisti labai ilgai – kol tik jie nori – apsikabinti ir pabūti mažais nors trupučiuką, o ne sakyti: „tu jau didelis, kokie čia dar apsikabinimai“.
Aš niekada nepamiršiu, kai man buvo 12 ar 13 metų, jau buvau didelė merga, ir mano tėvai buvo išvažiavę į ekskursiją su palapine savaitei, o po to grįžo. Tėtis per tą laiką užsiaugino barzdą. Kai jie grįžo, aš, būdama jau didelė moteris, užsirioglinau jam ant kelių ir tampiau jo tą barzdą. Staiga aš pamačiau, kokia aš didelė, ir sėdžiu jam ant kelių! Visgi tai, kad tu gali apsikabinti mamą, tėtį, yra svarbu. Tai yra labai svarbu.
Tai sakykit, Ilona, ar tikrai jūs esate laiminga?
Taip.
Ir kas jus daro laiminga?
Niekas manęs nedaro laiminga. Aš pati galvoju, kad aš esu laiminga, ir kadangi aš taip galvoju, aš ir esu laiminga.
