Tos tolimos kelionės Vilijai buvo taip įkyrėjusios, kad net pagalvoti apie jas nenorėjo. „Daug metų su tėvais važinėjome iš Telšių į Maskvą, – prisimena ji. – Ten buvusi ligoninė, gal net medicinos institutas buvo tapęs kone antraisiais mano namais. Lietuvoje tuo metu tokių stuburo operacijų, kokių man reikėjo, niekas nedarė. O maskviškis profesorius, sutikęs mane operuoti ir pabandyti ištiesinti stuburą, dažnai važinėdavo po pasaulį, todėl tekdavo ilgai laukti, kol atsiras koks tarpelis tarp jo stažuočių.“
Laikas prailgdavo ir po jau atliktų operacijų. Vilija prisimena, kad visa sugipsuota pragulėdavo ir po tris, ir po šešis mėnesius. Deja, nei keturios ištvertos stuburo operacijos, nei sudėtingas pooperacinis gijimas, nei ištisus pusmečius specialiais įtvarais, korsetais su geležtėmis suvaržytas kūnas situacijos nepakeitė – Vilijos stuburas vis tiek grįžo į pradinę padėtį. „Profesorius stuburą tiesino specialiomis geležtėmis – per operaciją įremdavo jas į stuburą ir klubą, o paskui jos pačios sukdavosi ir ilgėdavo po kelis milimetrus per dieną, – prisimena moteris. – Dar kažkokias labai plonas metalines plokšteles (jas turiu iki šiol), pro kurias raumenys gali peraugti, implantavo. Ir kai jau atrodė, kad viskas pavyko (buvo labai gražiai ištiesinę), paaiškėjo, jog mano stuburas nepriima svetimkūnių – supūliavo, teko viską išimti. O kai išėmė – vėl viskas pradėjo grįžti į senas vėžes. Mano ūgis sumažėjęs 24 centimetrais...“
Tikrosios priežasties nežino iki šiol
Vilijai buvo 6-eri, kai pirmą kartą į netaisyklingą mergaitės laikyseną dėmesį atkreipė... siuvėja. „Ruošėmės tėčio sesers vestuvėms. Buvo nutarta, kad visos mergaitės ir merginos vilkės baltom suknelėm. Teta iš kažkur gavo baltos parašiutinės medžiagos. O ji buvo tokia slidi! Kai nuėjom pas siuvėją suknelės pasimatuoti, ji ėmė sakyti mamai: „Kaip ta tavo mergaitė eis su ja? Pažiūrėk, kaip ji slysta nuo vieno peties...“ – neįprastas aplinkybes prisimena Vilija.
Pradinių klasių mokytoja dirbusi mama tada nusprendė dukrą parodyti į mokyklą vaikų tikrinti atvažiuodavusiai gydytojai. Ji pirmoji ir pasakė, kad mergaitės stuburas iškrypęs.
Priežasčių, kodėl taip yra, pasak Vilijos, niekas labai neieškojo. Dažniausiai stuburas iškrypsta dėl kaulų ligos, stipraus stuburo slankstelių sutrenkimo, ilgai trunkančios netaisyklingos sėdėsenos. Pirmas ir paskutinis variantai nepasitvirtino, o dėl stipraus stuburo slankstelių sutrenkimo Vilija turi pasvarstymų. Ji pasakoja prisimenanti vieną istoriją. „Mama parsivežė vasarai (vaikystę leidau pas močiutę) į namus. Buvau nuėjusi pas draugę. Tais laikais kaimo namų virtuvėse dažnai būdavo iškastas nedidelis rūsys, uždengtas dangčiu. Tąkart to dangčio kažkodėl nebuvo, o vietoj jo užtiestas austinis kilimėlis. Aš į tą rūsį ir įdardėjau. Atsimenu, kad verkiau – labai skaudėjo nugarą. Bet draugė, jos sesuo neleido eiti namo. Gali būti, kad nuo to viskas ir prasidėjo“, – svarsto Vilija.
Kol mama buvo gyva, bandė jos klausinėti, ar dar ko panašaus nebuvo nutikę. Ši užsiminė, kad sykį mergaitė iškrito iš tėčio vairuojamo miškovežio, bet tą atvejį ir pati menanti Vilija sako iš jo lyg į kamuoliuką surietęs ežiukas išsiritusi ir visai neužsigavusi.
O stuburas krypo vis labiau, dėl to net įprastos mokyklos beveik nelankė. „Tik dvi klases – antrą ir ketvirtą, visą kitą laiką – internate. O kai išvežė į Maskvą operacijai – ten su trumpom petraukėlėm išbuvau ir mokiausi iki 7 klasės, – pasakoja Vilija. – Į paprastą mokyklą grįžau tik 11 klasės viduryje. Ir tai tik pareikalavusi, kad tėtis nupjautų prie specialaus iš arklio odos pasiūto korseto pritvirtintas stuburą palaikiusias geležtes. Nusprendžiau, kad daugiau nesigydysiu. 18-ika tada buvo, labai norėjau nesijausti ligone, o būti kaip visi.“
Ir savo pasiekė. Iš pradžių dar krypavo, bet jai tai netrukdė. Ir į šokius vaikščiojo, ir su klasės draugais visur būdavo. Pasak Vilijos, visi tai normaliai priėmė, niekas iš jos nesityčiojo. Taip ir Telšių kultūros mokyklą baigė, bibliotekininke tapo, ir ištekėjo, dviejų sūnų ir dukros susilaukė.
25 proc.
36 proc.
47 proc.
Save vadina rankdarbiautoja
Vilija turi ir sielai mielą veiklą – rankdarbius. Jie į moters gyvenimą atkeliavo ankstyvoje vaikystėje – matyt, iš mamos, puikios siuvinėtojos, tą gyslelę paveldėjo. „Kai augau, nebuvo jokių rankdarbių knygų, kaimo moterys mokėsi vienos iš kitų, ir mane mama pamažu visko mokė. Taip visą gyvenimą ir lydi įprotis – ką naujo pamatau, visko noriu išmokti, – šypsosi tikrai daugiau nei 10 skirtingų rankdarbių rūšių išbandžiusi Vilija. – Jeigu tada būtų buvę tiek galimybių kaip dabar, turbūt būčiau tapusi tikra kokios nors srities specialiste.“
Dažnai moteris neatsispiria pagundai išbandyti net ir tai, kam iš pradžių nejautė jokio potraukio. „Kai visos aplinkui vėrė karolius, sakiau, kad aš to tikrai nedarysiu – niekas karolių jau nebenešioja, kam veltui gaišti laiką, – aiškius savo argumentus prisimena ji. – Bet kai bibliotekoje buvo surengti kursai, vis dėlto prisėdau. Iš apie 10 juos lankiusių moterų, ko gero, tik aš viena iki šiol karoliukus ir veriu. Žinoma, ne tradicinius karolius darau, kitiems dirbiniams jų fragmentus naudoju.“
Panašiai nutiko ir su tapyba. Kurį laiką Vilija dirbo Tryškių kultūros centre. Žiemomis ten taip pat buvo rengiami floristikos, šiaudų pynimo, rišimo, kitokie kursai. Sykį dailės studijas baigusi vadovė pasakė: šiemet tapysim. Vilija nudžiugo: „Šitas menas tikrai ne man, nereikės iš kaimo į užsiėmimus važinėti.“ Vis dėlto vadovė įkalbino bent pabandyti. „Atsimenu, davė mėlyną ir geltoną spalvas ir liepė nupiešti žalią pievą, – šypsodamasi pasakoja Vilija. – Man tai atrodė kažkokia utopija – kam reikia maišyti tas spalvas, kai galima nuvažiuoti ir nusipirkti kokių penkių atspalvių žalios spalvos. Bet į šiuos išvedžiojimus vadovė visai nekreipė dėmesio, o pažvelgusi į mano darbą pasakė: „Nupiešei lyg ir gražiai, bet čia tik pirmas sluoksnis.“ Na, gerai, atvažiuosiu dar kartą, nupiešiu, ką reikia, ir su šituo menu baigsiu, – pasižadėjau sau. Bet tik toje antroje pamokoje ir supratau, ką reiškia maišyti spalvas – kaip nutapyti ne plokščią vaizdą, išgauti atspalvius, perėjimus, netgi kalną iš jų padaryti. O tas kalnas mane netikėtai grąžino į vaikystę – prisiminiau, kaip bėgdavau močiutei aguonų priskinti. Neparnešdavau jų, nes kol partabaluodavau jas namo, be žiedlapių likdavo... Bet tada dar paprašiau vadovės išimties tvarka duoti man raudonos spalvos, kad galėčiau porą aguonėlių nupiešti ir užbaigčiau prisiminimų į vaikystę kelionę. Iš tos piešti besimokiusios grupės irgi turbūt tik aš ir šiandien tebepiešiu. Ir dažniausiai – aguonas...“
Rankdarbiautoja save vadinanti Vilija yra išbandžiusi ne vieną kūrybinę veiklą, bet menininke nesijaučia. Pasak jos, kiekviename kūrinyje yra dalis technologijos, dalis darbo, stebuklo ir dalis gamtos. Žmogaus kūrybos – tik ketvirtadalis.
Plenerų pamokos – įkvėpimo šaltiniai
Įvairių kursų, mokymų, plenerų nepraleidžianti Vilija noriai dalyvauja ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) rengiamose dailininkų, fotografų kūrybinėse stovyklose. Ir kaskart ką nors naujo išmokusi ne tik džiaugiasi išbandžiusi jau kelioliktą meno rūšį, bet stengiasi prasmingai panaudoti įgytas žinias. Moteris pasakoja daug sužinojusi iš LND organizuotų fotografijos seminarų, kuriuose jų dalyviai susipažino su naujomis fotografijos technikomis – išmokusi iš nuotraukų sukurti 3D vaizdą Kultūros tarybai pateikė projektą, skirtą tokiam inovatyviam svarbesnių Kaunatavos kaimo pastatų vizualizavimui. Idėja vertintojams patiko, skyrė lėšų jai įgyvendinti.
Šiemet Vilija sulaukė dar vieno teigiamo Kultūros tarybos vertinimo – šįkart ji nusprendė savo kaimo žmones išmokyti fotografijos be fotoaparato – šito pernai pati išmoko LND fotografų seminare.
Pasižvalgius po Kaunatavos biblioteką, galima išvysti ir kitų LND seminarų pėdsakų: raižinių kūrybinėse dirbtuvėse įgyti įgūdžiai pravertė kuriant bibliotekos ženklą, Knygos dienai skirtą vaikų ženklą, antspaudą ant knygų viršelių, o magijos atspalvių turintys originalūs knygų skirtukai, atvirukai – karpytojų seminaro atspindžiai. Tiesa, prieš šventes iš popieriaus karpytomis juostelėmis papuošti šėpoką Viliją buvo įpratinusi močiutė. Dar į mokyklą nėjo, o jau karpė tas puošmenas. Tada ornamentų ant popieriaus nepiešė, iškart žirklėmis raštus raitė. Šis vaikystės prisiminimas dabar puikuojasi Vilijos namuose – parsivežė tuos laikus primenantį močiutės šėpoką.
Traukia Viliją ir molis. Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje jau penktus metus jį rankose šildo, originalius darbelius lipdo, raugo techniką studijuoja. Išskirtiniai jos dirbinių akcentai – paukščiukai, lauko augalai, gėlių žiedai.
Tarp Vilijos rankdarbių dviejų vienodų dirbinių nerasi – kiekvienas kitoks, nepakartojamas, dažnai ir pačią autorę nustebinantis. Pasak jos, didžiausias šių užsiėmimų patrauklumas tuose netikėtumuose ir slypi. Gal todėl ir norisi vis prie jų grįžti.
Dirbinių yra, galimybių realizuoti – labai trūksta
Nors rankdarbiams Vilija skiria gana didelę savo gyvenimo dalį ir kuria išties originalius, vienetinius dirbinius, moteris neslepia – prie sotesnio kąsnio jie nelabai prisideda. „Nesu prekybininkė – nemėgstu stovėti mugėse, siūlyti savo darbų, – pasakoja ji. – Galėčiau dirbti per naktis – fantazijos ir įkvėpimo tikrai nepritrūkčiau, bet verslininkės, vadybininkės gyslelės neturiu, nemoku taip apipavidalinti prekybos vietos, kad mugėse žmonės pro ją nepraeitų. Kiekvienam darbui reikia įgūdžių ir gebėjimų.“
Neįgalieji neslepia nesulaukiantys palaikymo ir iš tokių didelių renginių kaip sostinėje vykstanti Kaziuko mugė, šventės „Tau, Vilniau“ organizatorių. Jiems paprastai skiriamos pirkėjų srauto aplenkiamos vietos arba atskiros erdvės, taip tarsi pasakant, kad jų dirbiniai prastesni, neprilygsta Gedimino prospekte siūlomiems gaminiams. Be to, nuolat auga ir prekybos vietų kaina. „Neįgaliesiems taiko nuolaidas, bet ten, kur praktiškai nieko neparduodi, – nusivylimo neslepia kūrybinga rankdarbiautoja. – Gerai, kad atvažiavusi į Vilnių turiu kur apsistoti, nakvynė nekainuoja, bet be artimųjų pagalbos neišverčiau: nei pati gaminius atsineščiau, nei palapinę pasistatyčiau. Gana brangios ir rankdarbiams pagaminti reikalingos medžiagos – jeigu nori parduoti, negali nustatyti didelės kainos, vieną kitą eurą tepridedi...“
Kartu su Vilija svarstome įvairius variantus: galbūt reikėtų rankdarbių kūrėjams burtis į kokią asociaciją, samdyti gabų vadybininką, kuris važinėtų po užsienyje vykstančias muges, ieškotų nišos mūsiškių dirbiniams – kitose šalyse rankų darbo gaminiai daug labiau vertinami. Ir patrauklios, funkcionalios internetinės parduotuvės reikėtų – dabar juk pusė gyvenimo persikėlė į virtualią erdvę. Čia, kaip ir visur, reikia lyderio – iniciatyvaus, gabaus žmogaus, kuris įsuktų rankdarbių prekybos verslą. Tik kur jo ieškoti? Vis dėlto be pačių rankdarbių kūrėjų pastangų ir postūmio reikalai vargu ar pajudės... Belieka vienytis ir drauge ieškoti išeities.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
