„Rugpjūčio vidurys yra vasaros pabaigos metas ir laikas, kada jau praktiškai yra nuimtas pagrindinis derlius – grūdinės kultūros, uogos, grybai. Data yra svarbi, nes tai yra derliaus ir vasaros augalų augimo pabaigtuvės“, – apie šventė pasakojo Eglė Valentė.
Pagal senąsias tradicijas, kurios yra minimos dar iki krikščionybės, tą dieną ypatingas dėmesys būdavo skiriamas dviems deivėms – Žemynai ir Ladai. Žolinės metu būdavo padėkojama ir atsisveikinama su šiomis dievybėmis.
„Žemyna – tai deivė, kuri augina, pražydina augalus, subrandina mūsų derlių. O deivė Lada yra tarpininkė tarp dangaus ir žemės.
Ji atsakinga už dermę tarp dviejų sferų, dėl to nuo jos priklauso drėgmės kiekis iš dangaus ir derliaus kiekis iš žemės. Pasak senosios filosofijos, mes turime gerą derlių ir jis nėra užmirkęs ar uždžiūvęs tik dėl deivės Lados“, – paaiškino pašnekovė.
Taip pat Žemynos ir deivės Lados garbinimui būdavo skiriamos atnašos. Tai būdavo įvairūs pašventinti žolynai, daržovės, miško gėrybės. Joms būdavo padėkojama su visu tuo, kas tais metais subrendo ir užaugo.
Žolinės reikšmė bendruomenei
Dar vienas ypatingas žolinės aspektas, kurį išryškino etnologė, – bendruomenės susibūrimas. Pasak jos, į tai būdavo žiūrima labai rimtai ir netgi tikėta, jog pasibuvimui kartu neįvykus – kitąmet nebus derliaus.
Vienas iš svarbių susibūrimo aspektų – šviežiai iškepta naminė duona. Taip pat iš grūdų būdavo daromas miežinis alus, gira arba kiti gėrimai.
„Šventės metu tradiciškai, kaip ir per kitas šventes, būdavo kepama duona. Tačiau jai naudojamas šviežias derlius, dėl to tai būdavo šventės naujiena, jos akcentas“, – sakė E. Valentė.
Šventėje susirinkdavo visi artimiausi žmonės: giminaičiai, kaimynai ir draugai. Jos metu būdavo laužiama kvapni duona ir ji užsigeriama šviežiu gėrimu. Šios tradicijos laikomasi ir dabar, tačiau senaisiais laikais Žolinei senoliai netgi gyvulį paskersdavo.
Susibūrimas būdavo laikomas išties svarbia Žolinės dalimi. „Susirinkti būdavo svarbu ne tik dėl to, kad baigėsi augimo ciklas, bet kad susirinkę žmonės ir giminės pasidalintų, kas kam įvyko, kas pavyko, o kas galbūt ne.
Tuo metu, jeigu kažkam kažko trūkdavo – artimieji padėdavo, jeigu kažkam reikėdavo patarimo – patardavo. Tokios būdavo dalybos.“
Tad E. Valentė akcentavo, kad šventė būdavo svarbi dėl dviejų aspektų. Pirmasis – tai padėka gamtai ir deivėms už derlių, o antrasis – visos šeimos susitikimas ir prabėgusių įvykių refleksija.
Krikščioniškasis požiūris į Žolinę
Svarbu prisiminti ir tai, kad pakrikštijus Lietuvą Žolinės atitikmenimi imta laikyti šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Tuo metu bažnyčia perėmė senuosius lietuvių tikėjimo papročius ir „pervilko į kitokią mitologinę tiesą“.
Etnologė paaiškino, kad Mergelė Marija tuomet tapo deivių Žemynos ir Lados atitikmeniu. Ji pasakojo, kad Marija – tai tokia pati motina, kaip ir pagoniškosios deivės, kurios gimdė ir augino derlių.
„Marijos ėmimas į dangų rodo šios šventės dvasinį turinį. Kaip žinoma, Marijai mirus buvo pažvelgta į jos karstą ir jis buvo rastas tuščias. Jame tebuvo gražiausios gėlės ir žiedai.
Tai ir buvo tiesioginė sąsaja su senąja tradicija. Marija tapo ta dvasia, kuri lėmė visa ko augimą ir žydėjimą, ji pakilo dangun, dėl to ta proga bažnyčioje šventinami žolynai“, – dalijosi pašnekovė.
Šv. Mergelei Marijai šios dienos proga krikščionys aukoja įvairias žolynų puokštes, į kurias būdavo įpinama netgi daržovių. „Dzūkai „Žolinę“ vadindavo „Kopūstinėmis“, tai net ir kopūsto galvelę į tą puokštę įdėdavo“.
Po puokštės pašventinimo krikščionys grįždavo namo ir surinktomis gėlėmis ir daržovėmis pasidalindavo. Tuomet daržoves iš puokštes suvalgydavo. Tuo manyta, kad šventintos daržovės suvalgymas atneš sveikatos ir stiprybės.
Stebuklingi Žolinės augalai
Tuo tarpu surinktų gėlių ir augalų iš puokštės neišmesdavo. Buvo manoma, kad šie augalai namams atneš tam tikrą apsaugą, kuri pagelbės perkūnijos ir gaisro akivaizdoje.
Dar viena puokštės žolynų panaudojimo paskirtis – žolelių arbatos gamyba. E. Valentė dalijosi, kad anuomet lietuviai arbatą virdavo pagal išskirtinį senovinį receptą.
„Visų pirma, reikdavo vandens, kuris būdavo kaitinamas ant lėtos ugnies su gintaro dulkėmis. Po to į tą vandenį būdavo įdedami trys stiebeliai gysločio, pora medetkų ir kraujažolės žiedas.
Tokia arbata sustiprindavo sveikatą, būdavo tikima, kad ji yra veiksminga nuo pačių įvairiausių ligų. Tai lietuviai taip save užburdavo, užkoduodavo ilgam gyvenimui, gerai nuotaikai ir gerai savijautai“, – šyptelėjo etnologė.
Taip pat šios dienos proga E. Valentė ragino lietuvius prisirinkti įvairiausių tuo metu žydinčių augalų ir gėlių. Pasak jos, šie augalai stebuklingi ir sudėti į Žolinės puokštę gali atnešti sveikatos.
„Reiktų pasirinkti gysločio, medetkos žiedų, gauromečio, jeigu jo dar kur žydinčio beatrandama. Taip pat galima parsinešti ir šakelių iš miško. Šaunu, jeigu pavyksta rasti mėlynių, bruknių ar meškauogių šakelių“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, jeigu augalai renkami sąmoningai siekiant sustiprinti pozityviąsias savybes, tai tuomet surinkta žolynų puokštė tampa ypatinga ir veiksminga.
„Čia yra mūsų kasdieninė šventinė magija. Tai lai ji ir būna, džiaukimės gyvenimu. Padėkokime už tai, ką mums duoda saulė, gamta ir žemė“, – baigė pokalbį ji.
