Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Dar kitaip ši šventė vadinama – Nokis ar Sirpstas.
Štai, ką reikia padaryti
Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Šią dieną buvę visokių tikėjimų, pvz., jei per Sirpstą apspaudysi kopūstus rankomis, kopūstai geriau suks gūžes.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv. Onos ir šv. Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv. Joakimas -– tėvas.
Manoma, kad šv. Ona – Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo ji ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus.
Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv. Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į kurias tradiciškai susirenka visa giminė. Šv. Joakimo varduvės taip nesureikšminamos.
Kokie orai laukia?
O štai vakar, liepos 25-ąją, buvo minimos šv. Jokūbo varduvės, dar vadinamos Nuobaigos. Kaip naujienų portalui tv3.lt anksčiau teigė etnologas profesorius Libertas Klimka, šios dienos oras laikytas lemtingu ateičiai – jei giedra diena, žiema bus šalta ir gili, jeigu lyja – bus šlapias ir prastas ruduo, todėl riešutų derliaus galima nesitikėti.
Vakar didelėje dalyje Lietuvos netrūko lietaus, tad panašu, kad ir rudens sulauksime šlapio, kiek nemalonaus.
Etnologas atkreipė dėmesį, kad šv. Jokūbo dienos orai yra labai permainingi. Jis aiškina, kad daugelis šiuolaikinių veiksnių, kurie keičia orus, nebuvo žinomi mūsų protėviams, todėl šie veiksniai iškreipia įprastus orų dėsningumus, užfiksuotus senolių papročiuose.
„Labai svarbu, kad kiek galima, liepos antroji pusė būtų pastovesnių orų, ko nėra šiemet. Yra labai daug faktorių, kurie neatsispindi šiuose senolių papročiuose, kurie išmuša iš įprastinės vagos orų.
Saulės aktyvumas tebesitęsia, ukrainoje' target='_blank' class='phrase'>karas Ukrainoje tebesitęsia, ugnikalnio išsiveržimai Islandijoje, Italijoje – tai turi reikšmę, kaip globalinis reiškinys. Yra daug faktorių, kurie daro šiuos orus labai sunkiai prognozuojamus“, – atkreipia dėmesį L. Klimka.
Be to, šv. Jokūbinių metu gamtoje taip pat prasideda perversmas – miške išdygsta „ruginiai“ baravykai, prisirpsta avietės. Netgi žiogai vakarais pradeda čirpti nesustodami, o gandrai ima vesti vaikus iš lizdo.
„Darže tądien reikia apžiūrėti kopūstus ir rankomis jų galvas apspaudinėti, kad suktų į kietesnes. Dienos trukmė nuo saulėgrįžos jau sutrumpėjo visa valanda. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine – ji esanti pati geriausia audimui. Tad Jokūbinės – vienų darbų pabaiga, kitų pradžia“, – atskleidė vyras.
