Etnologė pasakoja, kad Velykų šventės šaknys slypi gilioje senovėje: „Velykos yra seniausia ir didžiausia metų šventė. Velykos yra Didi diena. Didžiausia – tai yra seniausia, ilgiausias tradicijas turinti šventė“.
Žiūrint į senąją Europos istoriją, kuomet dar neturėjome nei javų, nei prijaukintų gyvūnų, žmonės maitindavosi tik tuo, ką galėdavo susirasti gamtoje: įvairiausiomis uogomis, žolelėmis, grybais ir pan.
„Galima suprasti su kokiu nekantrumu ir su kokiomis viltimis šiauriniame pusrutulyje gyvenantys žmonės laukdavo, kada nutirps sniegas, išsikals žolė, medžių pumpurai išsprogs. Iš to ir kilęs posakis, kai sloguojančius guodžia: „Ištverk iki pirmos žolės, o tada – gyvenęs gyvensi“.
„Tai mums dabar juokas, o gilioje senovėje žmonėms taip ir būdavo – sulaukę šviežios žolės, lapelių, pumpurų, juos valgydami, vitaminais galėjo palaikyti savo gyvybę“, – pasakoja etnologė G. Kadžytė.
Dar didesniu išsigelbėjimu tapdavo parskridę ir perėti susiruošę laukiniai paukščiai:
„Paukščiai migruodavo ir tada, todėl įsivaizduokite: žmonių gentelės buvo negausios, o paukščių buvo labai labai daug, visur lizdai – miškuose, kemsynuose, pievose. Moterys, kurios turėdavo vaikų, iš lizdų paimdavo po vieną kiaušinėlį, kad paukščiai nepastebėtų, ir maitindavo savo vaikus. Galima buvo tikėtis, kad vaikas paūgėjęs kas vasarą, metai po metų išaugs nauju stipriu genties nariu“, – sako ji.
Velykos – trijų kalendorių sudėtinės
Mūsų senieji etnologai mano, kad Velykos yra atėjusios iš tų laikų, kai laukinių paukščių kiaušiniai išgelbėdavo žmonių gyvybes.
„Margučius marginame todėl, kad laukinių paukščių kiaušinėliai margi. Šalia to, be abejo, pagerbtini ir žalumynai – ant dažno stalo būna pirmosios žalumos: karklo, žilvičio šakelės, išauginama ir avižų, kviečių daigelių, puošiama pirmosiomis gėlėmis. Taip džiaugiamasi gamtos atgimimu“, – pasakoja etnologė.
Kad Velykos didelė ir sena šventė, liudija ir tai, jog Velykos mūsų dabartiniame kalendoriuje neturi nuolatinės datos.
„Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasarinės mėnulio pilnaties, kuri ateina po pavasario lygiadienio. Buvo patirta ir pripažinta, kad lygiadienis persveria šalčius į šilumą ir dieną – ilgesnę už naktį. Šiame skaičiavime sutalpinama naujausias krikščioniškas (sekmadienis), saulės (lygiadienis) ir mėnulio (pilnatis) kalendoriai“, – sako ji.
Dažyti kiaušiniai ir margučiai
Pasak G. Kadžytės, kalbant apie margučius nereikėtų jų painioti su dažytais. Viena spalva nuspalvinti kiaušiniai dar nėra margučiai.
„Margučiai yra išrašyti vašku, raižyti, marginti keliomis spalvomis, įvairiais būdais. Suprantama, kai anksčiau nebuvo chemijos pramonės, tai ir tokių spalvų, kaip dabar, nebuvo. Jiems spalvint naudodavo tą, ką galima rasti gamtoje: beržų pumpurus, šieno pakritus, svogūnų lukštus ir kt. Dažymas svogūnų lukštais labai mėgstamas iki šių dienų, nes jais galima išgauti visą spalvų paletę – nuo šviesiausių gelsvų atspalvių iki sodraus raudonio“, – pastebi etnologė.
Ji priduria, kad atsiradus kiaušinių dažams buvo pradėta bandyti sukurti tam tikrą spalvų simboliką.
„Bet tai yra labai sąlygiška. Visi greičiausiai įsidėmi raudoną spalvą, todėl dažnai klausiama, kokia jos simbolika gali būti. Krikščioniškuose padavimuose pasakojama, kad Kristui prisikėlus, viena iš ištikimiausių pasekėjų – Marija Magdalietė nuėjo pas Cezarį pranešti naujienos: Kristus prisikėlė. Pasakojama, kad tuo metu valdovas pusryčiavo ir tarė niekuo netikėsiąs, nebent kiaušiniai lėkštėje paraudonuotų... staiga pamatė, kad jie – jau raudoni.
Raudona – kančios spalva, Kristaus drabužiai – raudoni. Vieniems raudona yra vaisingumo, kitiems – revoliucijos, dar kitiems – ugnies spalva. Geltona spalva vieniems yra saulės, o kitiems išdavystės – kaip toje dainoje: „Tu man dovanojai geltonąją rožę, kuri man pasakė, kad meilė baigta...“. Žalia spalva gali reikšti viltį, tačiau gali reikšti ir nesubrendimą, žioplumą...
Taip pat galima žaisti ir su ornamentais, marginant vašku ir skutinėjant margučius. Kartais kūrybingi žmonės skutinėja ar margina, kaip jiems ranka veda. Kiti mėgsta stebėti įvairias figūras, raštus, juos perpiešti ant lukšto ir tada išpildyti. Tuomet galima daryti prielaidas, jog vienas ornamentas reiškia vieną, o kitas – kitą“, – sako ji.
Velykos – šventė vaikams
Etnologė pabrėžia, kad per Velykas ypatingai stengiamasi suteikti džiaugsmo vaikams, todėl labai daug pramogų ir veiklų yra būtent ir orientuoti į priaugančiąją kartą: kad jiems būtų smagu ir įdomu. Tačiau pirmiausia būdavo atliekamos rimtos, esminės švenčių apeigos:
„Kaip įprasta mūsų didžiosioms šventėms jos visada prasideda išvakarėse. Kaip prieš Kalėdas būna Kūčios, taip prieš Velykas – Velyknaktis. Didžiojo šeštadienio vakarą einama į bažnyčią ir prieš pamaldas šventoriuje kuriamas laužas, šventinama ugnis.
Šiais laikais galima degtukus simboliškai pašventinti. Anksčiau atsinešdavo į bažnyčią sausų medžio kempinių, jas įkūrę, parsinešdavo namo gyvą ugnį. Ant tos šventintos ugnies visus Velykų valgius gamindavo. Parsineštu švęstu vandeniu šlakstydavo visas namų patalpas, sodybos pastatus, žmones ir gyvūnus, vaismedžius, avilius – viską, kas svarbu gyvenime“, – pasakoja ji.
Padalintas margutis garantuos sutarimą šeimoje
Velykų rytas taip prasidėdavo: „ Vienas ar keli šeimos nariai iš bažnyčios po Prisikėlimo pamaldų parnešdavo namo Kristaus prisikėlimo žinią. Taip pat ir šventintą margutį, kurį mama arba močiutė – vyriausia šeimos moteris – padalindavo visiems namiškiams, ir visi po gabalėlį suvalgydavo, kad šeimoje būtų sutarimas.
Ši apeiga jau mažai kam žinoma, menanti laikus, kai kiaušinių tiek daug nebuvo ir žmonės mokėjo dalintis tuo, ką turėjo“, – sako G. Kadžytė ir skatintų šį paprotį atgaivinti mūsų šiuolaikinėse šeimose, kadangi mokėjimas sutartinai veikti, turimu dalintis visada prasmingas.
Dabartinių žmonių labiau mėgstama pusiau apeiga, pusiau pramoga – margučių daužynės.
„Pirmiausia susidaužia tėtis su mama, tą kiaušinį, kuris suskyla, valgo, o sveiką daužia su kitu, dar su kitu – ir taip toliau, kol iš visų lieka pats stipriausias. Tą visų tvirčiausią margutį seniau vyriausia šeimos moteris padėdavo aukštai, matomoj vietoj, bet kad nepasiektų mažyliai. Buvo tikima, kad dėl to šeimoje visi bus tvirti ir sveiki. Tai būdavo tarsi namų apsauga“, – pasakoja ji.
Ką dėti ant Velykų stalo?
Nors įprasta margučius laikyti Velykų simboliu, tačiau etnologė sako, kad simbolių esama ir daugiau. „Iš Senojo testamento per Europos kultūrą yra atėjęs ir kitas simbolis – Velykų avinėlis. Jį šeimininkės daro iš sviesto arba kepa kaip meduolinį pyragą. Dar žinomas ir „zuikis“, lipdomas iš maltos mėsos.
Ant Velykų stalo dėdavo tą, ką tada turėdavo geriausio, ką gražaus ir skanaus sugalvodavo išradingos šeimininkės.
Juoda duona – kasdieninė, o balta, juolab pyragai – tik šventėms, todėl Velykoms įvairiausių pyragų prigalvodavo. Iš tos pačios tešlos prikepdavo ir mažų „paukštelių“ ar šiaip raitytų bandelių, kad turėtų ką vaikams dovanoti. Pasilgtas gardėsis būdavo sviestas. Varškės sūris, o dar su kmynais – tai tikrų tikriausias mūsų kulinarijos paveldas“.
Kadangi per Gavėnią laikėsi pasninko, nevalgė mėsos, tai per Velykas jau būdavo ant stalo gausu šaltienos ir kitų mėsiškų patiekalų: „Būdavo ir veršelio kumpio, nes karvės atsivesdavo tuo metu veršelių, o ne visus juos ketindavo laikyti toliau, arba paršiuko vyniotinis, netgi įdarytas paršiukas. Žiūrint, kas ko tuo metu turi“, – sako G. Kadžytė.
Ji dar patikslina, kad šeima valgė dažytus kiaušinius, o pačius gražiausius margučius atrinkdavo dovanoti – savaitė nuo Velykų iki Atvelykio arba Vaikų Velykėlių skirta susitikti krikšto tėveliams su savo krikštavaikiais, margučius dovanodavo ir kitiems mažiesiems giminaičiams bei kaimynų vaikams. Suaugusieji keisdavosi savo rankų darbo margučiais, laimėdavo juos ridinėdami ar žaisdami kitokius žaidimus, įvairiose varžytuvėse, kurių netrūkdavo džiugų ir ilgą Velykų metą.
