Gydytojas konstatuoja, kad kilti naujam tymų protrūkiui rizika didelė, mat daug kur vakcinacijos apimtys yra gerokai kritusios.
Taip pat jis pažymi, kad norėdami keisti vaikų elgesį, būtina savo įpročius keisti patiems. „Mes galime drausti, neleisti prieš miegą žiūrėti į išmaniuosius įrenginius, kas tikrai yra nesveika, bet jei patys įkišę nosis būsime, tai toks auklėjimas yra nulinis“, – sako medikas.
Apie tai, kokios didžiausios pandemijos pasekmės ir nauji iššūkiai, kalbamės su garsiu vaikų gydytoju, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovu profesoriumi R. Kėvalu.
Slopstant pandemijai vis daugiau atsigręžiama į šiuos pastaruosius metus apsvarstant, ką jie paliko visuomenei. Ką, jūsų matymu, jie paliks vaikams?
Kaip bandžiau sudėlioti ir savo knygoje, remdamasis konkrečiomis istorijomis ir moksline literatūra, svarbiausios pandemijos pasekmės, mano nuomone, ir tai moksliškai įrodyta, buvo neleistinai ilgai vaikams taikyta socialinė atskirtis. Kitaip sakant – ilgas karantinas ir mokyklų uždarymas.
Ir žiūrint į paskutinius pandemijos mėnesius, ypač kai prie omikrono susirgimų būdavo penkiaženkliai skaičiai per dieną, nieko neatsitiko su tomis mokyklomis jų neuždarius. Buvo įvestas, mano galva, labai išmintingas testavimas, nemaža dalis mokyklų testus išdalindavo savaitgaliais į namus, skatinant tėvų atsakomybę ir sąmoningumą.
Ir galbūt dalis mokyklų esant tam tikroms situacijoms užsidarydavo, bet nebuvo masinio totalinio uždarymo. O per tą ilgąjį mokyklų uždarymą, priklausomai nuo mokyklos ir situacijos, Lietuvoje jis truko nuo 36 iki 40 savaičių. Ir tai buvo vienas ilgiausių periodų.
Gerėjančia vaikų sveikata, deja, pasigirti negalime. Toks ilgas karantinas problemas dar labiau paaštrino?
To pasekmės buvo labai aiškios suprantamos. Tai ir psichologinės sveikatos pablogėjimas – aiškiai išaugo priklausomybė nuo išmaniųjų įrenginių, padaugėjo depresijos, nerimo, savižudybių, anoreksijos atvejų. Toliau – fizinės sveikatos pablogėjimas, atkeliavo nutukimo banga, mažas fizinis aktyvumas, kuris ir iki šiol nebuvo labai didelis.
Jau nekalbu apie socialinius iššūkius, kada buvo paralyžiuotas ir vaikų teisių, socialinių tarnybų darbas, o kur dar smurto epidemija. O visų svarbiausia tai, kad pirmųjų karantinų metu buvo ribojamos planinės pagalbos apimtys, tarp jų – ir vaikams. Penktadaliu sumažėjo profilaktinių tikrinimų, sumažėjo vakcinacija. Taigi ir turėjome tokią situaciją.
Kaip visa tai gali atsiliepti ilgalaikėje perspektyvoje? Ar išties jau galime kalbėti apie „prarastąją kartą“?
Nenorėčiau daryti tokių didelių prognozių į priekį. Juolab kad dar Sokratas savo laiku kalbėjo apie tam tikra prasme „prarastąją kartą“. Visi mes kažką prarandam ir visi kažką atrandam. Mano supratimu, pandemija turėjo ir pozityvių dalykų. Pandemija išmokė ir išmintingai naudotis išmaniaisiais įrenginiais, bent jau esant tokioms situacijoms tai buvo vienintelis būdas, kai vaikai galėjo edukuotis, mokytis. Tik, kaip jau minėjau, tai buvo visgi per ilgai.
Technologijos palaikyti ryšį gal ir padėjo, bet ir dar labiau įklampino į priklausomybę. Esate užsiminęs net apie specifinį sutrikimą – „Zoom“ dismorfinį sindromą, kai ilgai būdami prie ekrano vaikai įsikalbėjo dar daugiau kompleksų. Viskas taip blogai?
Siūlau padaryti paprastą bandymą – bet kurią dieną ar vakarą nueiti kur į kavinę ir atkreipti dėmesį į jaunus žmones. Paimkite ir paskaičiuokite, kiek žmonių su savo vaikais šeimoje bendrauja tiesiogiai vakarienės ar kitu metu ir kiek yra „sukišę“ nosis į savo išmaniuosius įrenginius. Tai mano paties tokio klinikinio bandymo rezultatai buvo tokie, kad 85–90 proc. buvo visi sukišę nosis į telefonus – pradedant tėvais ir baigiant vaikais. Negalima apsimesti, kad taip nėra, bet neturime užgožti ir kitų dalykų.
„Man labai gaila žiūrėti, kai jauni žmonės, kurie galėtų bendrauti akimis, žodžiais, judesiais, viską perkelia į socialinių tinklų erdvę.“
Prisiminkime istoriją, juk prieš 10–15 tūkst. metų vadinami medžiotojai, uogų- grybų rinkėjai gyveno gentimis, vienas žmogus negalėjo išgyventi. Genetiškai civilizacijos eigoje tai mums yra perduota. Bet dabar atvirkščiai – išryškėjusi didžiulė žmogaus vienišumo problema. Yra nuostabi Džonatano Sakso, kurį drįsčiau pavadinti vien didžiausių dabartinio pasaulio intelektualų, knyga „Moralė, bendrasis gėris ir permainų laikas“. Jis labai daug kalba apie įvairius dalykus, kuriuos dabar bandome galbūt primesti vien pandemijai.
Esmė ta, kad žmogus yra socialinė būtybė ir turi išlikti kažkoks socialumas. Ir man labai gaila žiūrėti, kai jauni žmonės, kurie galėtų bendrauti akimis, žodžiais, judesiais, viską perkelia į socialinių tinklų erdvę – twiterius, tiktokus, feisbukus ir taip toliau. Net ir paskyrę pasimatymą per tuos pačius socialinius tinklu į jį nuėję jie nesugeba bendrauti. Nuo to „mes“ atsirado vien „aš“. Ir kartais gyvename savo iliuzijų pasaulyje, nes niekas neparodo savo tikrojo veido ir blogosios būties socialiniuose tinkluose.
Matote receptą, kaip iš socialinių tinklų ir telefonų „išnirti“?
Receptas labai paprastas, moksliškai yra aiškiai įrodyta, kas veikia vaiko auklėjimą. Tai 50 proc. sudaro tėvų elgesys, šeima, tradicijos, įpročiai, 40 proc. – draugai, 10 proc. – tiesioginis auklėjimas. Mes galime drausti, neleisti prieš miegą žiūrėti į išmaniuosius įrenginius, kas tikrai yra nesveika, bet jei patys įkišę nosis būsime, tai toks auklėjimas yra nulinis.
Kuo žmonės jaunesni, tuo jie mažiau įsisąmoninę, kad gyvenimą turime vieną ir su kiekviena diena, valanda lieka mažiau gyventi ir turėtume labiau išnaudoti tą laiką, ypač šiuolaikiniame, neramiam pasaulyje.
Nuo pripratimo prie išmaniųjų technologijų kenčia ir fiziologija – griūna laikysena, auga antsvoris, prastėja rega.
Tikrai taip. Dar amerikiečiai kalbėjo apie nutukimo epidemiją, dėl kurios ruošiamos net atskiros programos vaikams. Beje, kaip tik ir pas mus yra vieno futbolo klubo iniciatyva apie tai kalbėti, labai sveikinu tai, reikia stengtis kaip įmanoma tuos vaikus pakviesti į gatves, kažką žaisti ar rinktis į sporto klubus. Mano kartą būdavo sunku pakviesti į namus, o dabartinius labai sunku pakvieti iš namų.
Neseniai Vilniaus savivaldybės atliktas tyrimas parodė, kad pastaruoju metu sumažėjo vaikų, kurie gali pasakyti besijaučiantys laimingi. Pastebite savo praktikoje, kad vaikai emociškai pasikeitę?
Galiu tik konstatuoti, kad pagal laimės indeksą mes nesame pati laimingiausia šalis. UNICEF atlieka tokį tyrimą, kur skaičiuojama labai daug parametrų – vaikų fizinis aktyvumas, vaikų fizinė, psichologinė sveikata, vaikų švietimo situacija, sveikatos apsaugos prieinamumas, ir pagal tai sudaromas vaikų gerovės indeksas. Tai pagal jį 2018 m. iš 38 tirtų išsivysčiusių Europos šalių Lietuva buvo 33 m. Paradoksalu, kad 2020 m. Lietuvoje buvo paskelbti vaikų emocinės gerovės metais. Dabar gal skamba kiek ironiškai, kai užgriuvo tokia neganda kaip pandemija. Bet, man atrodo, dabar susiduriame su daug didesniais iššūkiais nei pandemija ir jos valdymas.
Vaikai neišvengė ir susirgimų COVID-19. Kaip tai atsiliepė jų sveikatai? Kokio masto yra pokovidinio sindromo problema tarp vaikų ir paauglių?
Pokovidinis periodas paliko dvi bėdas. Viena, kuri ypač aktuali vaikams – tai 2–6 savaitę atsirandantis vadinamas multisisteminis uždegiminis sindromas. Tai pakankamai sunki liga su daugelio organų pažeidimu, įvairiais duomenimis, pasitaikanti statistiškai kas dešimtam stacionarizuotam vaikui, kai kuriais duomenimis, žymiai mažiau. Čia kalbama apie tuos vaikus, kurie patenka į stacionarą ir gydomi intensyviai.
„Ir ypač didelė rizika dabar dėl tymų protrūkio, nes tai yra labai laki infekcija. Jei vakcinacija nuo jos krenta mažiau 95 proc., yra didžiulė tymų protrūkio, ką mes jau turėjome 2019 m., rizika. Šiuo metu vakcinacija kai kur siekia tik 85–88 proc.“
O kitas aspektas – tai vadinamasis pokovidinis sindromas, kuris gali atsirasti maždaug nuo 12 savaitės persirgus net ir asimptomine COVID-19 liga. Šį sindromą lydi puokštė įvairiausių nusiskundimų – silpnumas, vangumas, galvos, pilvo, širdies skausmai. Yra aprašoma šimtai įvairių šiam sindromui priskiriamų simptomų ir vaikai dėl to kenčia. To dažnis yra apie 40–60 proc., tai reiškia, sindromas pasitaiko dažniau nei kas antram.
Visgi ar taip paprasta pasireiškus minėtiems simptomams viską iškart „suversti“ koronavirusui?
Tikrai yra sudėtinga su diagnostika. Pavyzdžiui, tas pats galvos skausmas – ar tai yra tikrai pokovidinis sindromas, ar prasideda visai kitos bėdos? Dėl to gydytojams tenka nemaži iššūkiai. Po tokiais simptomais gali slėptis ir daug rimtesnės ligos.
Apskritai į ligonines dar patenka koronavirusu sergančių vaikų ar kaip tik „sugrįžo“ jau primirštos įprastos ligos – gripas ir kitos virusinės infekcijos?
Be abejo, labai matėme, kad kai tik buvo panaikintas kaukių nešiojimas, šoktelėjo karščiuojančių vaikų kiekis skubiojoje pagalboje vaikų zonoje. Bet tai visiškai natūralu, visiškai nepalaikau, kad reikėtų tęsti toliau nešioti kaukes. Jos savo laiku atliko savo vaidmenį, bet dabar jau laikas jų atsisakyti. O, kaip įprasta, su pavasariu atsiranda visos kitos peršalimo ligos. Kaip vaikai sirgo, taip ir serga, niekas nepasikeitė, evoliucijos eigoje gyvename kartu su mikroorganizmais.
Ne mažiau aktuali problema – kritusios vakcinacijos nuo kitų ligų apimtys. Kokia grėsmė, kad galima sulaukti naujo tymų ar kitokio protrūkio?
Kas mums, medikams, labiausiai nerimą keliantis dalykas – vakcinacijos nuo kitų ligų sumažėjimas. Mano manymu, tam įtakos turėjo du veiksniai – jau minėtos penktadaliu sumažėjusios profilaktinių patikrinimų apimtys, nes jų metu ir atliekamos vakcinacijos pagal profilaktinį skiepijimo kalendorių. Antras dalykas, meškos paslaugą padarė antivakcininio judėjimo paūmėjimas konkrečiai prieš COVID-19 vakcinas. Labai kelia nerimą, kad tėvai neskiepija vaikų nuo mirtinai pavojingų ligų – kokliušo, stabligės, difterijos.
Ir ypač didelė rizika dabar dėl tymų protrūkio, nes tai yra labai laki infekcija. Jei vakcinacija nuo jos krenta mažiau 95 proc., yra didžiulė tymų protrūkio, ką mes jau turėjome 2019 m., rizika. Šiuo metu vakcinacija kai kur siekia tik 85–88 proc. Taigi yra susidariusi tam tikra grupė asmenų, vaikų, kurie nevakcinuoti, tereikia tik labai vieno paprasto dalyko – infekcijos šaltinio.
Protrūkis realus ir šiltuoju metų laiku?
Tymai yra labai užkrečiama infekcija. Įsivaizduokite, kad vaikščiojate didžiuliame prekybos centre, maždaug kas dešimtas nevakcinuotas. Ir įeina infekcijos šaltinis, kai jis dar tik nešiotojas, jau yra užkrečiamas, bet nėra klinikinių simptomų ir atsiradę bėrimų, rizika užsikrėsti yra tikrai nemaža.
Tai gal ir kaukės kai kam dabar dar pravestų?
Nemanau, reikia išmokti gyventi ir be kaukių. Gyvenom be kaukių ir turime likti be jų. Tai nėra įprastinė situacija. Kita vertus, kaukes irgi išmokome naudoti pagal paskirtį ir jei, sakykim, ateitų gripo ar kitos virusinės ligos epidemija, tai esant uždarose patalpose, kur daug žmonių, taisyklingai naudojant kaukę, be abejo, tai yra apsauga. To niekas nekvestionuoja, nors kai kas ir tai bando daryti.
Daug kalbama, kad jau išaugo tarp suaugusiųjų sergamumas kitomis ligomis, nes pandemijos metu jos buvo užleistos, ar tokių dalykų pastebima ir tarp vaikų?
Tėvai rūpestingai, mano galva, kreipiasi, kai reikia. Neteko susidurti su kažkokios užleistomis situacijomis dėl COVID-19 pandemijos.
Ko šis pandemijos laikotarpis išmokė pozityvaus ar leido aiškiai suvokti, kas tikrai nepasiteisino?
Tikrai nepasitvirtino nuotolinės konsultacijos vaikams, bent kalbant apie mūsų konsultacinę polikliniką, jų buvo tik keletas procentų. Turintis pakankamai ilgą patirtį dirbdamas su vaikais, nelabai įsivaizduoju nuotolinę konsultaciją, nebent tai yra man gerai žinomas ligonis, sergantis aiškia diagnozuota liga ir reikia tik pakoreguoti, aptarti gydymą, bet jei tai pirminiai atvejai, tą sunku įsivaizduoti.
Aišku, tai bent mums sudarė sąlygas įžangai į telemediciną, kai su kitų miestų kolegomis galime aptarti telemedicinos pagalba tam tikras klinikines situacijas, tam tikrų ligonių būklę, bet tada, kai kalba gydytojas su gydytoju.
Galbūt kitos šeimos priverstinai izoliuotis turėjo progą atgaivinti bendravimą, daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Visame kame norisi įžvelgti pozityvius dalykus, juo atsiminti, pritaikyti, o blogų dalykų visada pasitaiko, negali būti tik vien juoda ar balta.
Dėkoju už pokalbį.
