Gimusi Marijampolės rajone, Aušra Prūsaitytė-Bartusevičienė užaugo Prienuose, kuriuose gyvena iki pat šių dienų. Kartu su vyru ji vysto maisto prekybos verslą, todėl laisvo laiko pomėgiams ar pramogoms – pritrūksta. „Mūsų visos septynios dienos per savaitę yra užimtos“, – kukliai nusišypso Aušra.
Nors darbinių veiklų prieniškių šeimoje nestinga, tačiau pažvelgus į jų sodą, kyla vienintelis klausimas – kaip tuomet šeima spėja sužiūrėti beveik į rojų panašų namų kiemą? Atsakydama į šį klausimą pašnekovė pirmiausiai užsimena, kad per nuolatinį bėgimą, kartais nespėja ir pati pastebėti, kas ir kaip auga sode:
„Iš tiesų sodo priežiūrai riekia turėti pakankamai laiko. Pati dažniausiai einu dirbti, kai grįžtu iš darbo ir jeigu tą padaryti leidžia oro sąlygos. Taip ir praeina visas vakaras ten, kol apeinu visus kampus. Atrodo, kad vos spėjai vieną apravėti, žiūrėk, jau grįžusi ir kitą randi apaugusį. Taip keliais ir eini“, – pasakoja prieniškė.
Dažniausiai moteris sodą apžiūri, kaip tikina pati, prabėgomis, o jeigu norisi kruopščiau sužiūrėti augalus ir tinkamai apgenėti medelius, darbams sode skiria daugiau laiko.
Augalų įvairovė
Šiuo metu Aušros sode žydi įvairiausios gėlės ir augalai. Tačiau daugiausiai pastebėti galima rododendrų, azalijų, o ypatingai bijūnų žiedų. Pasak moters, šios gėlės yra jos pačios mėgstamiausios bei buvo labiausiai lauktos.
„Auga ir raganė, tačiau pastaruoju metu augalų šiek tiek praretinau, kadangi dėl laiko stokos nepavyksta jų visų sužiūrėti. Po truputėlį pradedu juos kažkiek mažinti, apsiriboju mažesniu jų kiekiu“, – nusišypso Aušra.
Pašnekovė taip pat pasakoja, kad jos sode yra gal tik keli pirkti augalai ir medeliai. Visi kiti yra gauti iš draugų, kaimo, mamos arba pačios sudaiginti:
„Vos tik atsikraustę į šiuos namus prieš daugiau nei 15 metų pradėjome aplinką puoselėti po truputį. Išsikasėme tvenkinį, o tuomet taip ir dėliojosi augalas prie augalo. Juos gaudavau arba iš mamos, arba iš draugų, kaimynų, tad taip viskas ir plėtėsi. Vieninteliai krūmeliai yra supirkti, o praktiškai, beveik visi kiti augalai – sudaiginti pačios.“
Kiekvieną augalą A. Prūsaitytė-Bartusevičienė dėlioja pati ir neprašo jokio kraštovaizdžio specialisto pagalbos. Taip dirbant daug lengviau liejasi ir idėjos. Moteris tikina, kad ir genėti medelius bei krūmus išmoko savarankiškai, vis bandydama ir nebijodama suklysti.
„Viską darau pagal save. Nėra taip, kad viską labai gerai mokėčiau, tiesiog bandau iš galvos, o tuomet jau arba pavyksta, arba ne.
Tas pats ir su augalų sodinimu. Vis kilnoju ir kilnoju iš vienos vietos į kitą, nes atrodo pasodinai augalėlį, kaip ir viskas iš pradžių gerai, o paskui paaugo, tai ir vieta netinka, ir saulutės negauna. Taip ir vaikštai pirmyn bei atgal, kol viską pritaikai. Kaip su augalais, taip ir su genėjimu – imi bandai, o jeigu nepavyksta, tuomet nieko tokio – ataugs“, – tvirtina Prienuose gyvenanti pašnekovė.
Pagrindinis akcentas – tvenkinys
Retai kada Aušra bando lygiuotis ir į kitų sodininkų idėjas. Anot jos, tai, kas gražiai atrodo kito sode, nebūtinai atrodys tavajame, o ir apskritai, žvalgytis į kitų kiemus bei sodus ir gaudyti įkvėpimui idėjas, moteris neturi laiko:
„Nėra kada nei laidų pasižiūrėti, nei daugiau pasiskaityti kraštovaizdžių specialistų komentarų. Pamatau nebent, kai ir pati į sodininkų grupes ką nors įkeliu.
Žinoma, kartais norisi atkartoti kitų žmonių matytas idėjas, tačiau visko negali pritaikyti, nes ką pritaikys kitas, galbūt tavo sode netiks. Taip tuomet viskas ir keičiasi. Suderinti visuomet yra sunku, tačiau svarbiausiai yra patiems bandyti, kurti, žiūrėti ar pavyksta, ar ne.“
Nemažą laiko dalį atima ir tvenkinio priežiūra. Nors iš pradžių Aušra tikina, kad daug laiko investuoti neprireikia, tačiau norint turėti švarų vandenį, kuriame galėtų nusiprausti ir atskridusios antys, tiek laiko, tiek energijos resursų prireikia daugiau.
„Mūsų tvenkinio vandenukas prateka, todėl vien jau tas yra gerai. Iš pradžių buvo viskas gerai, tačiau prisidarėme bėdų, kuomet į jį gyventi įsileidome karpius. Buvome puikiai išbetonavę visus kraštus, viskas atrodė labai gražiai, o paskui karpiai paaugo ir pradėjo mums viską rausti.
Vyras kartu su sūnumi ir žentu bandė dar viską tvarkyti, traukė vandenį, tačiau to, kaip viskas buvo, nebesugrąžinsi. Reikėtų tvenkiniui dar šiek tiek rankų darbo, nes jis dabar šiek tiek pagriuvęs, palūžęs, tačiau nieko daugiau su juo nebedarome. Turime žuvelių, todėl džiaugiamės matydami jas plaukiojant. Gražu ir smagu yra į jas žiūrėti“, – nusijuokia prieniškė.
Pasiteiravus, ką nuo savęs galėtų palinkėti kitiems sodininkams, kurie kartais taip pat vargsta puoselėdami savo aplinką, tačiau tuo pačiu ir mėgaujasi procesu, Aušra linki: „Galiu patarti tik nebijoti. Nebijoti sodinti augaliukų ir su jais žaisti. Paskui susigyvensite ir viskas bus puiku!“
